„Moteriai jau taip nebesinori kalbėtis su vyru, jai svarbu kur nors išlėkti, susitikti. Jai nebesinori, kad vyras klaustų, kur ji buvo, su kuo. O vyrai – atvirkščiai. Sako, tu su manimi nebekalbi, o mes anksčiau tiek kalbėdavome“, – sako naujos knygos „Flirtas su rudeniu“ autorė E. Čekuolienė.
– Knygoje „Flirtas su rudeniu“ rašote: „Į flirtą reikėtų žiūrėti kaip į žaidimą, turintį savo taisykles, ribas ir vienintelį tikslą – patirti malonumą. Tačiau suaugusieji – daug prastesni žaidėjai negu vaikai. Jie žaisdami nemoka mėgautis, neskiria žaidimo nuo tikrovės ir susipainioja. Flirto paskirtis parodyti, kad patinkate vienas kitam.“ Knyga skirta žmogui, kuriam daugiau nei 40 metų, kai jis turi perkainoti vertybes, susirasti naują gyvenimo prasmę, peržiūrėti santykius su šeima ir vaikais. Tokį rimtą periodą Jūs norite paversti flirtu?
– Iš karto noriu pataisyti – tai knyga moterims.
– Kaip reikia flirtuoti?
– Visų pirma reikia suprasti savo emocijas. Moteris – labai emocionalus žmogus, o kiekvienas žmogus turi tik tris instrumentus. Mes per gyvenimą iriamės kūnu, protu, emocijomis ir jausmais. Moteris ypač turtinga jausmų, kartais dėl to vyrui net labai nesuprantama, nes vyras daugiau turi būti protingas, racionalus. Kartais, kalbėdama su labai protingu vyru, moteris galvoja – „šaltas kaip šuns nosis“. Ir jokio jausmo nėra. Pirmiausia reikia jausmus suprasti.
Čia „Flirtas su rudeniu“. Ruduo – tarsi antra tavo gyvenimo pusė. Kai kažką sukaupi (kaip per pavasarį, vasarą), kažką sodini, augini, reikia pasižiūrėti, kas užaugo, kas neužaugo, kas reikalinga, kas ne. Pasižiūrėti žaismingai, pasijuokti iš to, kas nelabai pavyko, tik, žinoma, nesišaipyti. Galima pažiūrėti ir labai rimtai – „o tai kiek man beliko, nieko nebegaliu pataisyti“.
– Pažiūrėti atleidžiant sau už tai, kas buvo padaryta ne taip?
– Ir atleidžiant, ir žaismingai. Pavyzdžiui, galima prisiminti, kur buvai nuvažiavusi, kaip gerai praleidai vasarą ar dar kažką. Galbūt ten nebenuvažiuosi, galbūt nuvažiuosi ne su tuo žmogumi, arba to žmogaus, su kuriuo taip gerai praleidai laiką, nėra. Gerai, kad turi ką prisiminti sėdama savo kambaryje, žiūrėdama į židinį. Negerai tik galvoti „oi, niekada to nebebus“.
– Jūs siūlote gyventi gerais prisiminimais?
– Taip.
– Bet nesiūlote moteriai gyventi vien prisiminimais?
– Moteris yra labai daug sukaupusi. Padarius gerą inventorizaciją, galima pamatyti, kad turi išminties (ne proto, tai labai skiriasi), daug patirties, daug ką žinai. Žinai, kur padarei klaidų, galbūt jas jau įvertinai. Tai didžiulis bagažas. Tik gaila, kad ne visos moterys nori juo pasinaudoti.
– O kaip juo pasinaudoti?
– Ši knyga – tarsi peržiūrėjimas inventorizacijos, kurią turi padaryti moteris, ir visų sferų. Kaip jas peržiūrėti? Tai ir tavo kūno, ir hormoniniai pakitimai. Ir emociniai, ir proto pakitimai (atminties, gebėjimo apibendrinti ar dar kažkokie). Tai ir tavo santykiai su artimais žmonėmis, su vyru, kuriam irgi prasideda krizės. Pavyzdžiui, vienas iš skyrių – „Vyrų zyliojimo metas“. Tai klasikinis terminas, kai vyrai iš tikrųjų pradeda žvalgytis į jaunesnes, geresnes, bet tai skatina jų vidiniai pokyčiai. Jei moteris protinga, dažniausiai išlaukia, nes kartais nieko nelieka – tu to negali pakeisti, reikia tiesiog išlaukti.
Mes per gyvenimą iriamės kūnu, protu, emocijomis ir jausmais. Moteris ypač turtinga jausmų, kartais dėl to vyrui net labai nesuprantama, nes vyras daugiau turi būti protingas, racionalus.
Tai ir santykis su vaikais: tu nustojai būti aktyvi mama, ir vargas toms, kurios vis dar aktyvios mamos, kurios savo anūkams arba dukroms aiškina, kokią kepurę vaikui užmauti, kokį paltą vilkti, kaip jį auklėti, kada guldyti. Atsiprašau, bet šita mama – jau močiutė, ji ir turėtų būti močiute. Tik vienokia savo dukters vaikams, kitokia – savo sūnaus, marčios vaikams.
– Kokie tie skirtumai?
– Tai lėmė biologija. Kiekviena moteris žino, kad jos pagimdytas vaikas yra jos vaikas. Bet tų vaikų tėvai gali būti skirtingi. Ji pagimdė savo sūnų, bet jos marčią pagimdė kita moteris. Todėl ji niekada nėra užtikrinta, ar jos anūkas (sūnaus vaikas) iš tikrųjų yra jos sūnaus. Žinau daug archajiškų tautų, kurios tautybę įvardija pagal motinos liniją, nes motina tikrai žino, kad tai jos vaikas.
– Netgi jei tai sūnaus vaikas, vis tiek čia jau kita giminės linija?
– Taip. Ir mūsų vaikai visai kitaip vadina močiutes. Pavyzdžiui, dukters vaikai vadina labai gražiai – „močiutė“, „babytė“, „mamulė“. O sūnaus vaikai dažniausiai vadina „kita babyte“, „kita močiute“. Žinoma, būna išimčių, bet jos tik patvirtina taisyklę.
– Ar taip smarkiai skiriasi vyrų ir moterų emocijos? Ar šiandien nenusitrynė ta riba, kai moterys darosi racionalesnės, vyrai – pažeidžiami ir jautresni. Kartais vyrai būna emocingesni, jausmingesni nei moterys. Ar negalime kalbėti apie žmogaus, sulaukusio rudens, emocijas?
– Nuo to ir prasideda knyga apie pusiaukelę, kryžkelę, aukštumėlę, nuo kurios reikia pažvelgti. Visa tai susiję su mūsų hormonais, kurie nebeharmonizuoja mūsų kūno, todėl jis nebėra harmoningas. Kiekvienas žmogus turi moteriškąjį ir vyriškąjį pradą. Pirmą gyvenimo pusę mūsų lyčiai priklausantis pradas vyrauja – su tuo susiję hormonai. Pavyzdžiui, moteriški hormonai tvarko mūsų gyvenimą, jausmus – viską. Vyrų – vyriški. Bet antroje pusėje pusiausvyra pradeda kisti. Labai įdomu, bet kuo toliau, tuo labiau vyriškoji hormoninė pusė skverbiasi į mūsų, moterų, gyvenimą. Vyrai ir moterys pasikeičia. Vyras pirmą savo gyvenimo pusę būna labai nepriklausomas, ir moteris dažnai pyksta, kad vyras nenori su ja kalbėtis, kažkur kartu eiti, vyrui neįdomu tai, kas jai įdomu. Teisingai – jis vyras, ir mes dažnai nesusikalbame. Mes netgi visiškai kitaip kalbame. Tarkim, kai moteris savo vyrui pradeda guostis, kad jai darbe labai blogai, vyras sako – „eik iš to darbo“. Atsiprašau, bet moteris guodžiasi ne todėl, kad nori išeiti iš darbo, o todėl, kad nori pasakyti, kaip pavargo, kiek ten įdėjo pastangų ir kad tų pastangų nebegali įdėti namuose.
Antroje pusėje, kai pusiausvyra pradeda kisti, vyriški hormonai ima dominuoti moters gyvenime, ji pradeda keistis. Jai jau taip nebesinori kalbėtis su vyru, jai svarbu kur nors išlėkti, susitikti. Jai nebesinori, kad vyras klaustų, kur ji buvo, su kokia drauge. Man pačiai buvo atradimas, kad moterų, kurioms gerokai per 60 metų, visiškai nebebaido vienatvė. Anksčiau vyras norėdavo vaikščioti pats sau vienas, dabar moteris to nori ir nenori atsiskaityti. Ji vyrui duoda daugiau savarankiškumo – pasigamink pietus, nusipirk tai, kas tau patinka ir t. t. Moteris nori būti nepriklausoma, veikli, kažkuo užsiimti, ne tik tvarkyti namus ir ganyti savo vyrą. O vyrai – atvirkščiai. Sako, tu su manimi nebekalbi, o mes anksčiau tiek kalbėdavome. Nors iš tikrųjų jie nesikalbėdavo. Jis nori pakalbėti, nori, kad ji nuolatos būtų šalia, jis tampa nesavarankiškas, jie tarsi apsikeičia vietomis.
– Mūsų savijauta priklauso nuo emocijų. Kaip jas suvaldyti? Mes sakome, kad geros emocijos labai gerai, bet senuose priežodžiuose pabrėžiama, kad ir džiaugsmingas emocijas turi išgyventi ramiai, harmoningai. Vadinasi, svarbu sumažinti ir pozityvias emocijas?
– Kaip tik šitoje knygoje yra atvirkščiai. Truputį paneigta tai, ką labai pamėgo amerikiečiai – pozityvų mąstymą, nusiteikimą ir t. t. Pavyzdžiui, iš kur kyla baimės? Iš kažkada nesutvarkytų emocijų, kurios nebuvo iki galo išgyventos. Netgi mažus vaikus mes saugome nuo netekčių, skausmo. Tarkim, mirė mylimas gyvūnėlis. Tada vaikui sakome – „nieko neatsitiko, jis kažkur pabėgo, jis nemirė“. Mums baisu, nes mirties baimė ir suaugusiems žmonėms „baimė numeris vienas“. Mes norime apsaugoti vaikus, bet tada jie auga suprasdami tik kompiuterinius žaidimus: kažką nušauni, bet jis atsikelia ir toliau kovoja. Vaikai nebesupranta, nebeturi emocijų amplitudės.
Jei mes neturėtume liūdesio, nesuprastume, kas yra džiaugsmas. Jei neturėtume netekties, nesuprastume, kas yra atradimas. Todėl manau, kad emocijos, kurias mes vadiname neigiamomis, daug daugiau išmoko. Bet kokia neigiama emocija turi būti tinkamai priimta ir išreikšta. Net ir mūsų kultūroje moteriai neleidžiama rodyti neigiamų emocijų. Pavyzdžiui, moteriai negražu pykti, vyrui negalima verkti. Mes nuo pat vaikystės išmokstame slėpti emocijas ir nemokame priimti to, ką duoda gyvenimas. Juk geriausiai pasimokome iš padarytų klaidų.
Bet problema yra ne padaryti klaidų, o kaip mes į jas sureaguojame. Kai sakome „už ką man tokia didelė užduotis?“, tada vėl gauname pakartoti tas pačias neigiamas emocijas, neigiamus išgyvenimus. Mes vis gauname tokias pat užduotis. Pavyzdžiui, moteris pasirinko nevykusį vyrą, ištekėjo, išsiskyrė. Kokį susirado antrą? Dažniausiai – dar baisesnį. Tada ji sako „visas mano gyvenimas toks“. Bet čia ji tokia, o ne gyvenimas toks. Mes turime viską, kad reguliuotume savo gyvenimą, tik nepasimokome iš klaidų. O ta klaida buvo sudėta į neigiamas emocijas. Bet kaip aš su ta emocija tvarkiausi? Ar su kuo nors aptariau, ėjau pas kažkokius specialistus, kurie galėtų man padėti su ja susitvarkyti? Jei ta emocija (depresija, liūdesys ar dar kažkas) bus sutvarkyta, mes nekartosime tos pačios klaidos ir iš tos emocijos pasimokysime.
Knygoje labai daug vietos skirta savianalizei ir analizei. Moteris iš tikrųjų, ypač pirmą gyvenimo dalį, neturime kada užsiimti savimi, dažniausiai daro, ką reikia daryti, užmiršta save, savo pomėgius, nes jiems nelieka laiko. Bet kai jau vaikai užauga, viskas – turėtum rasti laiko ir išanalizuoti, kas tau nepatiko, kas buvo ne taip, kodėl taip skaudžiai tai išgyvenai, kodėl tai vyko. Iš tikrųjų moteris valdo gyvenimą ir visada valdė. Kaip moteris protingai tai daro, buvo aprašyta jau prieš 5 tūkst. metų vedose. Jei moteris moka panaudoti tą meilę, kurią gali skirti savo mylimam vyrui, joks vyras nuo jos neišeis. Moteris turi didžiulį ginklą – meilę. Mane, pavyzdžiui, nustebino, kad vyrai neturi meilės. Jie tik atspindi tą meilę, kurią spinduliuoja moterys. Bet tam reikia žinojimo, informacijos.
– O kaip rasti naują gyvenimo prasmę?
– Vėl tie patys hormonai, biologija mums sako „daryk tai, ko nedarei“. Viena moteris pradėjo piešti, kai jai buvo daugiau nei 60 metų. Piešti ji nemokėjo, o išgyvenusi didelę netektį staiga pagalvojo, kuo norėtų užsiimti. Pas kažką eiti nenori, nori būti viena. Ji nusipirko akvarelinių dažų, popieriaus ir pradėjo piešti. Po metų buvo suorganizuota jos paroda. Paskui jų buvo ir daugiau. Skaičiau nuostabią knygą „Be eilės“, tapusią bestseleriu. Ją parašė 70 metų britė. Pasakojimas apie vienišą moterį, kuri sutvarko visus reikalus, kažkam atiduoda savo mylimą žąsiną ir, pasigaminusi gerą vakarienę, eina nusižudyti. Tik jai sutrukdo kitas, daug jaunesnis savižudis.
– Klausančios moterys pasakytų – bet joms kažkas atsiveria. Kaip ieškoti tų atsivėrimų? Kaip padėti atsiverti tam, kas širdyje kunkuliuoja?
– Manau, galiausiai ir jūsų laida kai ką bent jau privers susimąstyti. Jei norėsi, tie dalykai patys ateis. Jie tarsi savaime atsiranda.
– Vadinasi, reikia labai stipriai norėti?
– Taip, būna tokių stebuklų, jei kažkur nukreipi savo mintį. Bet turi atsiverti tiems dalykams, ne tik sėdėti ir rypauti.
– O kaip išmokti pasidžiaugti, lengvai pažiūrėti į savo klaidas? Ypač jei žmogus dramatiškas, pesimistas.
– Jei pats žmogus nesugeba, reikia, kad kas nors jam padėtų. Draugė, gal ir nepažįstamas žmogus. Juk yra ir trečiojo amžiaus universitetai, dar kažkokie susibūrimai. Tai visiškai nekainuoja, bet tie žmonės tik sėdi ir niekur neina. Atsiprašau, bet pasaulis prie tavęs nepriartės, jei tu prie jo neartėsi.
– Pradžioje paminėjote močiutes. O kol mama dar ne močiutė, bet vaikai jau užaugo? Labai dažnai lieka prisirišimas, įprotis kartu gyventi, kartu svarstyti, kartu gaminti. Ir staiga atsiranda plyšys. Kaip paleisti tą vaiką neskausmingai ir kartu išlaikyti dvasinį ryšį?
– Knygoje yra skyrelis apie krizes, netektis. Viena tokių svarbiausių krizių, kaip kažkada buvo vaiko gimimas, dabar yra tuščio lizdo nostalgija. Mes užmirštame, kad mūsų gyvenimas prasidėjo ne nuo vaikų. Mūsų gyvenimas prasidėjo nuo „jo“ arba nuo „jos“, nuo lizdo, kurį sukūrėme. O vaikai buvo tai, ką užauginome. Ir jei sakome, kad gyvenimas prasidėjo nuo vaikų, dažniausiai vaikais jis ir baigiasi. Kai liekame tik poroje, kai vaikai išskrenda, labai dažnai nebežinome, ką daryti. Knygoje yra daug patarimų, ką daryti, kaip vėl atrasti vienam kitą arba kitus artimus žmones, kaip paleisti savo vaikus – jie turi išeiti. Ne dėl savo senatvės mes juos užauginome, kaip kartais moterys sako. Gyvenimo ratas sukasi.
– Vis dėlto yra šeimų, kur dvasinis ryšys išlieka labai stiprus. Kaip jį išsaugoti?
– Gerai pasakėte – ryšys. Tai – nuolatinis palaikymas. Nesvarbu, gal tai tik vienas vakaras per metus, kai visi suvažiuoja, kalbasi, domisi vienas kitu, bet jie artimi, ir nėra artimesnių. Ir domisi abi pusės. Nors labai dažnai būna – „tu domėkis tik manimi“. Kai galvoju tik apie save ar pareigą, tai nėra ryšys. Jis vienpusis ir nėra harmonijos. Tada santykiai trūkinėja. O jei kažkas trūkinėja, žiūrėkime, kur klystame ir pradėkime nuo savęs. Kitų keisti negalime. Mes galime keisti tik save.
