Specialistė veda užsiėmimus besilaukiančių šeimų grupėms Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikoje. Remdamasi naujausiais tyrimais ji aiškina būsimiems tėveliams, kodėl svarbu gimdyti natūraliai, vengti nuskausminamųjų.
Be to, anot psichologės, svarbus ne tik pats gimimas – motinos ir vaiko ryšys užsimezga vos jai pastojus, taigi dar įsčiose gyvenantis žmogutis jau nuo pirmųjų dienų gauna iš motinos ne tik maistą, bet ir jaučia jos emocijas, nuotaikas, mintis. Pavyzdžiui, tyrimais nustatyta, kad vaikai, kurių motinos nenorėjo, vėliau gali būti linkę į agresiją ar net tapti nusikaltėliais.
Bet ar įmanoma visiškai harmoningai išnešioti ir pagimdyti vaikelį šiuolaikiniame pasaulyje, kuris kupinas neigiamos informacijos ir nereikalingų dirgiklių?
Apie tai – pokalbis su psichologe I.Drupiene.
– Daug kalbama apie motinos ir vaiko ryšį nuo pat jo gimimo akimirkos, o jūs kalbate apie motinos ir kūdikio ryšį dar iki gimdymo. Kas tai yra?
– Prenatalinis ryšys – tai bendravimo, vienovės su vaiku pradžia. Sako, kai kurios mamos jaučia savo mažylius dar prieš jų pradėjimą. Tuo tarpu prenatalinis ryšys paprastai prasideda, kai tik moteris sužino, jog laukiasi, šį santykį lengviau įsisąmoninti, nes vaikutis jau yra realus. Aišku, kai kurioms motinoms kūdikis iki pat gimimo lieka kažkas migloto.
– Ar šis ryšys atsiranda savaime?
– Jis neatsiranda savaime – vienaip ar kitaip yra kuriamas. Kartais tam nereikia iškirtinių pastangų, jei motina pasikliauna intuicija. Bet šiuolaikiniame pasaulyje, kur tiek daug stimuliacijos, esame nutolę nuo savo vidinio žinojimo. Taigi daugeliu atveju prireikia laiko, kol moteris supranta, priima savo nėštumą ir ryšį su būsimu vaikeliu.
Visas nėštumas, jo pokyčiai, emocijos yra šio ryšio įrodymas. Informacija tarp mamos ir vaikučio keičiamasi įvairiais būdais – biocheminiu, elektromagnetiniu, elgesio.
Prasmingą, šiltą prenatalinį ryšį įtakoja daugelis dalykų: moters vertybės, šeimos ryšiai, artimųjų supratimas, visuomenės požiūris į nėščią moterį ir vaiką. Taigi užtikrinti visiškai sklandų nėštumą nėra lengva. Bet sąmoningai suvokdama savo motinystę, jos pašaukimą, prasmę mama (ir tėtis) gali kai kurių neigiamų komponentų vengti, arba juos keisti teigiamais.
– Moterys atsiduoda karjerai, darbui, mažiau skiria dėmesio savo vidiniam pasauliui. Savo, kaip moters, vaidmenį jos suvokia kur kas plačiau nei, tarkim, prieš 100 metų. Kokią tai įtaką daro nėštumui, motinos ryšiui su kūdikiu?
– Iškalbingas faktas – nėščiųjų, kurioms diagnozuota preeklampsija (rizikingas kraujospūdžio padidėjimas, kuris gali baigtis kūdikio netektimi) organizme rastas pakitęs streso hormono kiekis.
Gyvenimo būdas daro įtaką ne tik nėštumui. Tai kliudo suvokti vaiko poreikius, susikaupti, ugdyti motinystės kompetenciją. Visuomenė iš mūsų daug reikalauja. Nors, tiesą sakant, mes patys ir esam ta visuomenė, vadinasi, patys iš savęs reikalaujame per daug ir gal ne visada prasmingai.
Greitai besikeičiantis gyvenimas reikalauja greitų pokyčių – greičiau išnešioti, greičiau pagimdyti. Gimė vaikelis – norim, kad greičiau vaikščiotų (sodinam į vaikštynę), greičiau klausytų mūsų, viską suprastų, kaip suaugęs.
Tačiau dažnai patys neturime tų savybių, kurios labai pasitarnauja auginant vaikutį. Na, jeigu mus pačius gražiai augino, įdėjo į širdies dėželę meilės, įdėjo kantrybės, lankstumo, gimus vaikučiui, tų savybių savyje atrandame. O ką daryti, jeigu neįdėjo? Sukurti harmoningą ryšį įmanoma. Tik, jeigu „kraičio“ neturime, reikės mokytis. O tai dažnam nėra lengva.
– Kokią reikšmę turi gimdymas ir gimimas žmogaus gyvenime?
- Jeigu vaikutis lauktas, gražiai nešiotas, su juo bendrauta, vengta stresų, moteris kantriai prisitaikė prie nėštumo pokyčių – tokiu atveju gimdymo trauma mažyliui ne tokia baisi ir turi jam mažiau neigiamos įtakos.
JAV tyrėjas Williamas R.Emersonas mano, kad vaikui, išgyvenančiam traumą dar iki gimimo, ir pats gimimas būna labiau traumuojantis. Dėl perinatalinių traumų vaikas gali būti labiau linkęs į agresiją, ypač jeigu augdamas vėl ir vėl patiria psichologinę, fizinę prievartą. Pavyzdžiui, žmogžudystėmis kaltinamų asmenų tyrimai rodo, kad dauguma jų buvo nelaukiami vaikai, arba buvo bandyta nutraukti nėštumą.
Čekų psichiatras Stanislovas Grofas teigia, kad gimdami mes išgyvename gimimo stresą, kuris veikiant neigiamoms aplinkybės, gali virsti stipria psichoemocine trauma, darančia įtaką mūsų gyvenimui, o sunkiomis akimirkomis galinčia tapti rimtų sutrikimų priežastimi.
Anot jo, natūralaus gimimo metu kūdikis pereina 4 etapus, kuriuos jis vadina matricomis – rojaus (nėštumo atsiminimai), aukos (sąrėmių išgyvenimas), kovos (stangų patirtis) ir laisvės (išėjimo į šį pasaulį, įkvėpimo ir atsiskyrimo nuo mamos patirtis).
Kiekvieną jų sėkmingai įveikę įgyjame stipresnių psichologinių prisitaikymo gyvenime mechanizmų. Sunkiau juos perėję (arba kai kurių iš viso neperėję, kas atsitinka cezario pjūvio būdu gimusiems) dažnai sunkiau adaptuojasi naujose situacijose.
Pavyzdžiui, yra tikėtina, kad gimimo metu užstrigęs gimdymo takuose vaikas vėliau gali kentėti nuo klaustrofobijos, ypač, jei ši patirtis bus pastiprinta kita panašia trauma vaikystėje (vaikas brolio užrakintas tualete praleido ten keliolika valandų).
Ką tik gimusį vaikutį svarbu padėti motinai ant krūtinės, nes tai turi didžiulę reikšmę jo saugumo suvokimui, pasitenkinimui baigus darbą (gimimo kovą). Jeigu dėl kokių nors priežasčių to nebuvo padaryta, o vėliau vaiko gebėjimais nepasitikima („nemoki; negerai padarei) – didelė tikimybė, kad suaugęs jis nejaus pasitenkinimo savo darbo rezultatais, nuolat jausis nieko gero nesugebantis, nors ir kalnus nuverstų.
– Minėjote, kad atliekant cezario pjūvį kūdikis netenka svarbios gimimo patirties. Kokie dar pavojai slypi renkantis šią operaciją?
– Cezario pjūvis skirtas tam, kad išgelbėtų moterį ir naujagimį nuo mirties, kai yra komplikacijų. Tačiau kiekvienas vaistas yra nuodas – nelygu dozė. Taip ir cezario pjūvis tapo iškrypimu, nes dabar daugumoje išsivysčiusiomis save vadinančių pasaulio šalių jį galima tiesiog „užsisakyti“, pasirinkti.
Prieš pasirenkant pjūvį, manau, moterims turėtų būti privaloma pasikalbėti su psichiatru arba bent jau psichologu, kad šie išsiaiškintų, kokia tikroji moters nerimo priežastis.
Ši operacija turi nemažai pavojų. Pavyzdžiui, vaikų, gimusių cezario operacijos būdu, leukocituose aptikta genetinių pokyčių, jų nebūna normaliai gimusių kūdikių leukocituose.
Cezario operacijos metu naujagimiai patiria staigų ir stiprų stresą dėl nepasirengimo. Įvairūs tyrimai rodo, kad būdas, kuriuo kūdikis atėjo į pasaulį, gali turėti įtakos net vaiko imuninei sistemai – „cezariukai“ dažniau serga virškinamojo trakto ir nervų sistemos ligomis. Tai duomenys, kuriuos galima rasti leidinyje "Lietuvos akušerija ir ginekologija“ (2013 m.). Džiaugiuosi, kad tokie faktai jau pasiekia medicinos profesionalams skirtuose leidiniuose.
– Kodėl vis dėlto operacijų, intervencijų gimdymo metu daugėja? Neretai viešojoje erdvėje pasigirsta medikų komentarų, kad šiuolaikinės moterys vis rečiau gali pagimdyti natūraliai dėl pasikeitusio gyvenimo būdo.
– Netiesa, kad moterys negali pagimdyti natūraliai – tiesiog gimimą neretai patologizuoja dažni tyrimai, apsilankymai pas gydytoją, kontrolė, kuri tarsi nuima nuo moters atsakomybę sekti, stebėti ir pačiai atsakyti už savo nėštumą. Kita vertus, moterys pačios nebemoka išgirsti savęs, trūksta įgūdžių prižiūrėti mažus vaikus, nes šeimos dabar negausios, vaikus augina ne artimieji, o auklės.
Dabar gimdo „barbinė“ karta, kurių vaikystė buvo pilna ne lėlių-kūdikių, o lėlių-barbių. Taigi jaučiamas menkas žmogaus kaip vertybės suvokimas.
Daugumos nėščiųjų mamos išvykusios dirbti į užsienį, vyrai taip pat daug dirba, todėl trūksta palaikymo motinoms, jos jaučiasi nesaugios, blaškomos – kur čia susikaupsi motinystei?
Todėl paruošimas nėštumui, gimdymui turėtų būti vienas iš valstybės prioritetų. Auginame naują kartą, norisi, kad ji būtų sąmoninga ir pilietiška. Kodėl gi nepradėjus nuo pačios pradžios?
– Kiek gebėjimas pagimdyti natūraliai susijęs su moters baimėmis?
– Su baime siejasi labai daug gimdymo aspektų. Dažniausiai moterys tiesiog sako, kad bijo gimdymo, bet po tuo slepiasi visai kiti dalykai. Pasakyti, kad bijai gimdyti – paprasčiau, nei prisipažinti, kad bijai tapti motina, kad tau kelia nerimą kūno pokyčiai. Todėl pirmiausia būtina išsiaiškinti, kodėl kyla tos baimės. Tada galima su ja dirbti.
Aišku, baimė nebūtinai dingsta per pasiruošimo gimdymui kursus, nebent tai buvo susiję tik su informacijos trūkumu. Bet jeigu nerimas ir baimė yra genetinė, t.y. pati moteris gimė sunkiai, jos motina nuteikinėja blogai gimdymo patirčiai, šiuos dalykus ištaisyti kur kas sunkiau.
– Ar Lietuvoje pakankamas dėmesys skiriamas nėščiųjų ir gimdyvių švietimui?
– Tas švietimas padrikas, be sistemos. Reikėtų susisteminti, suderinti su daugeliu specialistų. Be to, šviesti būtina ne tik nėščiąsias, bet ir medikus, su gimdyvėmis dirbantį personalą, visuomenę. Patirtis rodo, kad pamažu galima daug pakeisti – dauguma žmonių linkę tobulėti.
Dabar moteris, norėdama tapti geresne motina ir suteikti savo vaikui geriausią, turi mokėti nemažus pinigus už Lietuvos ateities piliečio sąmoningumą. Tai turėtų būti valdžios rūpestis. Bet kadangi patys esame valstybė, tai patys ją ir kuriame.
Žmogus – pagrindinis valstybės išteklis. Iš kurio galima sukurti superišteklį. Tokią viziją ir tikslą matau savo darbe.
– Dirbate Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikoje, padedate moterims pasiruošti gimdymui. Koks besilaukiančių porų išprusimas gimdymo srityje?
– Mūsų pasiruošimo nėštumui ir gimdymui užsiėmimai vyksta jau antrus metus. Gydytojai ir personalas pastebėjo, kad moterys sklandžiau gimdo, su jomis lengva susikalbėti, kai jos daugiau žino. Per tuos dvejus metus paruošėme gal apie 300 porų, dauguma moterų gimdė natūraliai ir tik keletui jų naudotas epidūrinis nuskausminimas.
Per kursus pasiruošę vyrai kur kas aktyviau dalyvauja gimdyme, jie argumentuotai apsisprendžia, kad to nori. Be to, vis dažniau patys tėvai registruojasi į kursus, nes iš kitų kursuose dalyvavusių vyrų išgirsta, kad jų metu kardinaliai pasikeičia požiūris į gimdymą. Vieną tėvą darbdavys išleisdavo net iš darbo, nes pats savo laiku mielai būtų apsilankęs, jei tokie būtų buvę.
Vyrai sako, kad kursai duoda ne tik tiesioginės naudos – pasiruošia gimdymui, bet kad atsiranda daugiau supratimo ir darnos šeimoje, nes abu į tuos pačius dalykus pažvelgia vienodai.
Įdomus asmeninis pastebėjimas – paskaitoje apie kūdikio išgyvenimus gimdyme, pora, sėdėjusi kas sau, dažniausiai susiima už rankų. Labai malonu tai matyti.
