– Kodėl mūsų visuomenėje plaukai tokie svarbūs? Kaip susiformuoja plaukų kultas? Juk iš tikrųjų mes net kasdieniame gyvenime išgyvename, jei plaukai slenka, nušiūra, lūžinėja galiukai.
– Pradėkime nuo to, kad plaukai – gerai visiems matoma išorinė mūsų išvaizdos dalis. Matoma ne tik kitiems, bet ir mums patiems. Mes keliskart per dieną pažvelgiame į veidrodį, pasišukuojame, patobuliname šukuoseną. Jei esame patenkinti tuo, ką matome, galime jaustis ramiau, laisviau, labiau pasitikėti savimi.
Jei esame patenkinti tuo, ką matome, galime jaustis ramiau, laisviau, labiau pasitikėti savimi.
Be to, plaukai yra bendros mūsų sveikatos būklės atspindys. Sveiki, blizgantys plaukais mums asocijuojasi su sveikata. Tačiau, kaip jūs sakote, nušiurę, lūžinėjantys plaukai gali byloti apie pašlijusią sveikatą, apie tai, kad organizmui ko nors trūksta, ar kad žmogaus mityba nėra pakankamai subalansuota.
Kalbant apie mūsų mąstymą, plaukų ar iš esmės išvaizdos sureikšminimą, norisi pažymėti spaudos, televizijos ir kitų medijų įtaką. Ką matome atsivertę populiaraus žurnalo puslapius? Dažniausiai lieknus, tankiais, blizgančiais plaukais, tiesiomis nosimis, putliomis lūpomis, didelėmis akimis žmones. Reklamos perša mintį, kad tik naudodamas kokį nors konkretų šampūną, plaukų dažus ar kitas kosmetikos priemones būsi gražus, patrauklus, o tai reiškia – galėsi susirasti draugą ar draugę, būsi laimingas. Kas nenori būti laimingas?
Taigi, taip formuojami tam tikri išvaizdos standartai, kurie priimami kaip viena neginčijama tiesa.
– Kaip atsisveikinimą su plaukais priima vaikai? Kas skaudžiau išgyvena – berniukai ar mergaitės? Ar skaudi pati plaukų, kaip grožio elemento, netektis? Ar tai, kad būdamas plikas esi stigmatizuojamas, nes tai – ženklas, jog sergi?
– Deja, bet dažnai taikant chemoterapinį ar spindulinės terapijos gydymą plaukai nuslenka.
Pirmiausia norisi atkreipti dėmesį į vaikų amžiaus skirtumus. Maži vaikai gali net nesuvokti, kad neteko plaukų, ir nekreipti į tai didesnio dėmesio. Tačiau vyresni vaikai ar paaugliai gali skaudžiai tai išgyventi.
Tik suvokę, kad patys yra netobuli, jie galės lengviau priimti ir kito žmogaus išvaizdos netobulumus.
Tai vėlgi gali būti susiję su grožio idealų siekimu: juk paaugliams ir jaunimui visiškai natūralu susimąstyti, kaip jie atrodo, įvertinti, kokius pranašumus ar trūkumus turi. Tik suvokę, kad patys yra netobuli, jie galės lengviau priimti ir kito žmogaus išvaizdos netobulumus.
Be to, reikia nepamiršti, kad vyresnio amžiaus vaikams ir paaugliams svarbu priklausyti bendraamžių grupei. O dėl plaukų slinkimo jie gali mažiau pasitikėti savimi ir netgi patys vengti kontakto. Jie dažnai išgyvena nerimą, baimę, kad bus nepriimti į naują kompaniją ar atstumti savo draugų.
Plaukų praradimą sunkiau išgyvena mergaitės, merginos ar moterys, tačiau ši netektis ne mažiau gąsdina ir berniukus, vaikinus ar suaugusius vyrus.
– Ar yra kokių nors specifinių ženklų, kaip vaikas ar paauglys gedi savo plaukų?
– Apie plaukų netekimą mes galime ir turime kalbėti taip, kaip ir apie bet kurią kitą netektį, kuri gali tapti ir psichologine problema.
Taigi, suvokus, kad neteks plaukų, tiek pats vaikas, tiek jo tėvai ir artimieji gali pereiti visus prisitaikymo prie šios naujos situacijos etapus: šoką, neigimą, pyktį, derybas, liūdesį ir susitaikymą.
Tikrai negaliu pasakyti, kad visi vaikai vienodai tuos etapus išgyvena. Vieni ilgai slepia pliką galvą po gobtuvu, vengia fotografuotis ar pasirodyti viešumoje. Kiti su išvaizdos pokyčiais susitaiko greičiau.
Norisi pasakoti apie vieną nuostabią mergaitę, kuri gydymo pradžioje labai išgyveno dėl plaukų netekties. Tik pradėjus gydymą jai buvo nupirktas perukas, nes ji teigė, kad su kepurėmis tikrai nevaikščios, o juo labiau plika galva. Tačiau nutiko taip, kad su peruku aš jos taip ir nemačiau, nors progų buvo nemažai.
Vieni ilgai slepia pliką galvą po gobtuvu, vengia fotografuotis ar pasirodyti viešumoje. Kiti su išvaizdos pokyčiais susitaiko greičiau.
Dažniausiai ją sutinku plika galva. Visai nesenai ji man papasakojo, kaip reaguoja susidūrusi su įkyriais nepažįstamųjų žvilgsniais: „Pradedu labai įdėmiai žvelgti jiems tiesiai į akis. Tada jie pasimeta ir nudelbia žvilgsnį.“
– Ar visi vaikai atvirai dalijasi savo asmenine patirtimi, išgyvenimais?
– Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Mes galime norėti, kad jie apie tai kalbėtų, dalytųsi patiriamais sunkumais, bet, jei jie to nedarė iki ligos, nepradės ir susirgę. Arba tam gali prireikti nemažai laiko.
Kiti gi vaikai yra palyginti atviri, drąsiai kalba apie tai, ką išgyvena, ką jaučia. Tyrimų rezultatai rodo, kad kalbėjimas apie sunkumus, kai yra galimybė išsakyti, išreikšti žodžiais jausmus bei mintis, skatina teigiamus savijautos pokyčius. Į žodžius įtalpinta mūsų baimė, nerimas, liūdesys, neviltis įgauna pavidalą ir neatrodo tokie grėsmingi, nekontroliuojami, neapčiuopiami, nepakeičiami.
Kai kuriems vyresnio amžiaus vaikams, paaugliams, be abejo, ir suaugusiesiems labai svarbu kontroliuoti situaciją, kuo daugiau žinoti, numatyti, planuoti. Dažnai dėl to jie jaučiasi užtikrinčiau, ramiau.
Tačiau susirgus daugelis dalykų tampa nekontroliuojami, o tai gali sukelti sąmyšį, gąsdinti. Kas padėtų tokiems pacientams? Žinios apie ligą, jos eigą, gydymą ir galimas jo pasekmes. Tokiu būdu galima susigrąžinti kontrolę į savo rankas.
Pavyzdžiui, žinant, kad plaukai ims slinkti, galima juos iš anksto patrumpinti. Be to, žinodamas, kad plaukai nuslinks, pacientas gali išbandyti naują šukuoseną, kuriai nesiryžo iki ligos. Tokias improvizacijas su savo įvaizdžiu matau dažnai.
– Kauno klinikų pacientės, šviesaus atminimo Kotrynos tėtis išsiskutinėjo galvą? Plaukus nusiskuto Vaivos širdies draugas? Ar tokia artimųjų parama efektyvi?
– Puikiai prisimenu Kotryną ir visą jos šeimą: Kotryna, jos mama ir tėtis vienu metu išsiskutinėjo galvas. Jie visi buvo stiprios bei vieningos komandos žaidėjai.
Vaivos atveju jos draugas irgi buvo jos komandos narys. Negaliu pateikti mokslinių įrodymų, kad tokia parama efektyvi. Tačiau iš asmeninių pastebėjimų galiu drąsiai teigti – ligoniams tai labai svarbu. Jie tuo džiaugiasi, didžiuojasi, jaučia supratimą, palaikymą, nesijaučia vieni.
– Ar efektyvu atsisveikinimo su plaukais momentą paversti ritualu, švente, ką dažnai daro „Mamų unijos“ savanoriai?
– Labai vertinu „Mamų unijos“, kitų organizacijų, paramos fondų, savanorių indėlį ir pastangas padėti onkologinėmis ligomis segantiems vaikams. Kalbant apie atsisveikinimo su plaukais šventę, negaliu vertinti vienareikšmiškai ir pasakyti, kad tai padeda visiems ir visada.
Kai kuriems vaikams atsisveikinimo su plaukais ritualas, skraidant balionams, gaunant tortą ir dovanų net labai patinka. Tačiau yra ir uždaresnio būdo vaikų, kuriems tai gali sukelti dar daugiau neigiamų išgyvenimų. Kiekvienu atveju patariu spręsti individualiai.