G. Petronienė pabrėžia, kad, jei meilė atneša vien skausmą ir ašaras, tai yra visai ne meilė, o tiesiog priklausomybė nuo meilės. Psichoterapeutė taip pat primena garsaus rašytojo Gabrielio Garcia Marquezo žodžius: „Nė vienas žmogus yra nevertas tavo ašarų. O tas, kuris jų vertas, tavęs nepravirkdys.“
Apie meilę ir priklausomybę nuo jos su G. Petroniene kalbėjosi LRT Televizijos laidos „Ryto suktinis“ vedėja Zita Kelmickaitė.
– Meilė – gražus jausmas, bet šalia jos driekiasi kiti labai negražūs jausmai – pavydas, kančia, kerštas, neišsipildžiusios svajonės. Ar tai yra pilna meilės jausmų gama? Tai – natūralus dalykas?
– Šis klausimas – sudėtingas. Viena vertus, jeigu nebūtų meilės, tai žmogus ir nesikankintų taip stipriai. Jis tikrai turi būti atsivėręs, patikėjęs, kad bus laimingas būtent su tuo žmogumi, kad leistų save skriausti, atstumti, nemylėti. Taigi pradinis meilės jausmas turi būti. Tačiau sveikam žmogui, stipriai asmenybei kažkuriuo momentu turėtų įsijungti ir savisaugos pojūtis: na, ir kas, kad aš taip stipriai myliu, bet jeigu man neatsako tuo pačiu, arba, jei ir atsako, bet mes nesutariame, pykstamės, ta meilė po truputėlį tampa nepakeliama. Tuomet reikia nuspręsti, kad mums nepakeliui, nors ir labai stiprus jausmas buvo, reikia ieškoti žmogaus, su kuriuo sutarčiau arba kuris atsakytų tuo pačiu.
– Palaukite, abu sako, kad myli, ir negali gyventi. Kodėl?
– Vienas dažniausiai vis dėlto myli mažiau, nes, jeigu abu iš tikrųjų myli, tai kažkokią bendrą kalbą randa. Bet dažniausiai vienas tik sako, kad myli, o labiau myli save arba iš viso nemoka mylėti. Paprastai labiau myli moterys. Net yra tokia labai garsi knyga „Moterys, kurios myli per stipriai“. Kažkodėl nėra knygos „Vyrai, kurie myli per stipriai“. Moterys kartais myli taip stipriai, kad atsiranda priklausomybė nuo meilės, kaip nuo narkotikų. Jos visą laiką skambina, kontroliuoja, įkyriai prašo, laukia ir negali atsikabinti. O vyrai tuo metu myli stikliuką, darbą ar kažkokį hobį.
Moterys kartais myli taip stipriai, kad atsiranda priklausomybė nuo meilės, kaip nuo narkotikų
– O kaip suprasti, kad labiau myli save?
– Manau, žmogus, kuris myli, bent jau visada deda pastangas dėl tų santykių. Galbūt jis nėra labai įsiklausantis, mielas, geras, bet jis stengiasi, kalbasi, pasako savo poreikius, girdi kito, jis kuria kažkokį gyvenimą. O jeigu labiau myli save, tai nutinka taip, kad arba labiau myli savo darbą, arba savo hobius, arba buteliuką. Žodžiu, neinvestuoja savo energijos į santykius.
– Kodėl vienos moterys įsimyli be atsako, o kitos mato, kad atsako nėra ir stengiasi ieškoti kito partnerio? O tos pirmosios – ne. Jos nelaimingos, jos žudosi, ir kitąkart pražudo ir tą mylimą žmogų.
– Be atsako įsimyli paprastai tos moterys, kurios savo tėvų šeimoje matė tokią pačią meilę be atsako. Jos matė, kad motina šokinėja aplink tėvą, rūpinasi, daro valgyti, o jis tiesiog leidžiasi būti mylimas, kartais ją netgi iškoneveikia ar susiranda kitą moteriškę. Taigi joms nuo vaikystės meilė siejasi su kančia. Joms tarsi atrodo, kad jeigu myli, turi kentėti. Ir jeigu kažkoks geras žmogus joms siūlo draugystę, rūpinasi jomis, jos sako: ai, kažkaip neįdomu, jis per geras, man patinka „blogiukai“.
Be atsako įsimyli paprastai tos moterys, kurios savo tėvų šeimoje matė tokią pačią meilę be atsako
Na, jeigu žmogus sako, kad jam patinka sudėtingi žmonės, kad būtų kažkoks iššūkis, tai tokį ir gauna. Jos net neįsivaizduoja, kad gali būti laimingi santykiai, kad jie gali būti ir įdomūs, ir visko pilni. Bet jos yra įpratę, kad turi būti negerai, ir netgi netiki, kad yra normalių vyrų, su kuriais galėtų būti gerai, arba kad jie atkreips į jas dėmesį.
– O amžina meilė neegzistuoja? Jūs, psichologai, pripažįstate amžiną meilę, kai žmogus negali įsimylėti nei antrą, nei trečią kartą?
– Statistiškai tai labai retas atvejis. Netgi tos laimingos poros, kurios visą gyvenimą nugyvena kartu ir išlaiko meilės jausmą, paprastai prieš tai vis tiek yra turėję nepavykusią jaunystės meilę. Taigi dažniausiai žmogus įsimyli keletą kartų.
Bet iš tikrųjų yra žmonių, kurie myli vienas kitą po 40 metų, bet tos poros turi truputėlį kitas taisykles. Visų pirma, jie abu vienas kitą idealizuoja. Nelaimingos meilės atveju moteris idealizuoja vyrą arba vyras moterį, jei nelaimingai yra įsimylėjęs narcizišką moterį. O čia jie abu idealizuoja vienas kitą ir jie turi ką veikti kartu. Jie kartu žiūri filmus, galbūt sportuoja, gal keliauja. Nelaimingos meilės atveju toks turiningas gyvenimas kartu nevyksta. Jie dažnai net neturi apie ką šnekėti. Jie arba tiesiog užsiima buitimi, arba aiškinasi santykius: amžini nepasitenkinimai, priekaištai, ašaros.
– Būna tokių amžinų aukų, kurios visada nelaimingai įsimyli ir kurių vyras būtinai būna arba koks nors alkoholikas, arba jai kailį karšia. Kaip jos visą laiką užmina ant to paties grėblio?
– Čia yra fantastiškas reiškinys. Aš irgi esu apie tai daug kartų galvojusi. Pavyzdžiui, moteris myli alkoholiką, ir tas alkoholikas, tarkime, susiima – nueina į anoniminių alkoholikų grupę, meta gerti. Tai yra atvejų, kad moteris tada susiranda kitą alkoholiką, šitas jai nebeįdomus. Tai gana keistas atvejis. Žmogui tarsi nuolat reikia būti auka.
Viena vertus, jai taip įprasta. Kita vertus, tai susiję ne tiek su meile, kiek su baime. Tokios moteriškės labai bijo likti vienos. Viena bute tiesiog neištvertų, jai baisu, nyku, ji visiškai neturi normalaus santykio su savimi. Kitos nebijo likti vienos, bet joms atrodo, kad į jas, kaip į moteris, niekas nežiūrės: arba šitas alkoholikas, arba niekada niekas nei komplimento nepasakys, nei sekso nebus. Taigi jos nepasitiki savimi kaip moterimi.
Trečios turi iš viso keistų baimių, pavyzdžiui, kad tas alkoholikas ją užmuš. Kartais iš tiesų pagrasina, sako, kad jei paliksi, tai tavęs gyvos nebus, ir vaikus atimsiu, ir turto neatiduosiu, gyvensiu su kokia meiluže už sienos. Vienu žodžiu, jos įbaugintos, jos bijo tokių dalykų, kurie paskui realiai niekada nenutinka.
Na, ir dar yra moterų, kurios bijo visuomenės nuomonės, kurioms svarbu būti ištekėjusiomis, turėti partnerį, nes jeigu neturi, tai yra antrarūšė. Tokia moteris nesijaučia vertinga kaip žmogus. Taigi yra daug tokių dalykų, kurie nieko bendro su meile neturi.
– Ar sutikote savo praktikoje žmonių, kurie nesugeba mylėti?
– Deja, taip. Yra žmonių, kurie taip stipriai įsigilinę į savo problemas, yra tokie egocentriški, kad jie neturi ką duoti. Jie visą laiką galvoja vien apie save.
Yra žmonių, kurie taip stipriai įsigilinę į savo problemas, yra tokie egocentriški, kad jie neturi ką duoti
– Ir jie nesugeba mylėti?
– Nesugeba mylėti ir nesugeba įsijausti į kitą žmogų. Psichopatinėms asmenybėms, narcizinių bruožų turintiems žmonėms labai trūksta empatijos. Jie visą laiką jaučiasi esantys pasaulio bamba, visą laiką susirūpinę savimi. Blogiausia, kad jie ir savo vaikų nelabai gali mylėti, ne tik vyro ar moters.
– Ar psichologijos, psichiatrijos moksle įvardijama, kas yra meilė?
– Šitas klausimas yra labai sudėtingas. Organizuota daugybė kongresų, konferencijų, bandyta vienaip ar kitaip įvardinti, sudėtingų apibrėžimų sukurta. Vienas bendras dalykas tuose apibrėžimuose yra tas, kad žmogus, kurį tu myli, tau visą laiką rūpi. Galvoji, kuri bendrą gyvenimą, ne į save esi susikoncentravęs.
– Savo praktikoje arba gyvenime esate sutikusi daug mylinčių žmonių?
– Pas mane dažniausiai ateina nelaimingi žmonės. Jeigu meilė yra tikra, žmogus yra gana laimingas ir jis pas psichologą retai eina. Tai, deja, retai sutinku. Bet esu sutikusi, užsiimdama savo hobiais. Tarp keliautojų yra labai daug stiprių šeimų: vienas kitą supranta, turi ką veikti kartu, vienas kitą palaiko daug metų. Galbūt aistra mažėja. Kai kuriems žmonėms, kai aistra sumažėja, ypač vyriškiams, atrodo, kad reikia ieškoti kitos moters. O kiti žmonės suranda savo išeičių ir netapatina aistros, įsimylėjimo su ta tikrąja draugyste ir pasitikėjimu vienas kitu.
– Ar buvo tokių atvejų, kad ateina moteris ir sako: padėkite, aš taip jį myliu, bet jis manęs – ne? Arba atvirkščiai: aš ją taip myliu, o ji manęs – ne.
– Čia labai įdomi tema. Vienas variantas, kai tos nelaimingos meilės santykio net nėra. Kaip sakoma liaudiškai, panelė svaigsta, o vaikinas arba apie tai net nežino, arba jam tikrai ji neįdomi, arba jis tikrai turi kitą. Taip dažnai būna jaunoms būtybėms, kurioms reikia kažką idealizuoti. Aplinkui vaikšto daug šaunių vaikinų, bet jie neįdomūs, o tas – nepasiekiamas, todėl atrodo kažkoks ypatingas. Arba kokią nors žvaigždę įsimyli. Tai reiškia jai dar nereikia realaus vyro, jai reikia apie kažką pasvajoti.
Tokių moteriškių būna ir vyresnių, kur, atrodo, jau laikas nebesvajoti. Jos pasąmoningai visai nenori gyventi su realiu vyru. Tad išsirenka tokius, kurie su jomis kasdienybėje nebus. Nes galbūt turėjo kokį baisų tėvą, kuris smurtavo ar pan. Jos bijo pačių santykių ir išsirenka neprieinamus vyrus, ir tada sako: man nesiseka. Nors iš tikrųjų jos savotiškai nenori, bijo, ir, jeigu pasiseks, tada bus dar blogiau. Šitos iš viso neužmezga santykių.
Dar yra tokios, kurios turi porą, kartu gyvena, bet vyras jų chroniškai nemyli: vieną dieną ji neįtinka, nes negraži, kitą dieną – bloga šeimininkė, jis nuolat neištikimas. Jos protu dažnai supranta, kas vyksta, bet neturi jėgų [pokyčiams], nes visos jėgos nukreiptos į jį. Jos nuolat galvoja, ką dar padaryti, kad jį nudžiugintų, arba jo gaili. Dažnai jos tampa psichologėmis ir gelbėtojomis. Sako, kad jo vaikystė buvo bloga, dėl to jis toks piktas, bet aš jam padėsiu, aš jį išgelbėsiu ir jis taps kitoks. Žodžiu, visos pajėgos investuotos į to vyriškio gelbėjimą, į įtikimą jam.
Jos turi nustoti dėti pastangas ir turi iš kažkur gauti palaikymą, nes jos visos labai blogai save vertina. Tokios moterys turi susirasti ar draugų grupę, ar psichoterapinę grupę, kur joms pasakytų: moterie, viskas su tavimi gerai, kur gražiai su jomis elgtųsi, kad jos priprastų prie gero elgesio. Jos turi labai ryžtingai apsispręsti ir investuoti į tai ir laiko, ir pinigų.
Dar jos turi numatyti, kad vyras, kuris buvo iki tol apšokinėtas, į visa tai sureaguos neigiamai. Dažnai tokios moterys negali ištverti kitų žmonių pykčio, jos bėga atsiprašyti. Bet reikėtų kažkaip susivaldyti ir žinoti, kad taip, jis pyks gal savaitę, gal dvi, gal net grasins, bet reikia kažkaip tą iškentėti. Kai jis pamatys, kad ji nebijo ir nebėga atsiprašyti, jis pradės daug geriau su ja elgtis, nes nebevaldys jos tokiais paprastais būdais.
Tačiau svarbiausias dalykas, kad tos moterys dažnai neturi nieko kito, tik tą vyrą. Jos visiškai neturi savo pomėgių, savo gyvenimo, meilės sau. Jų viduje – tuštuma, kurią kiekvieną dieną užpildo tuo žmogumi. [...] Kai jos atranda, kad galima būti tiesiog sau, kažkuo domėtis, kažką veikti, jos atranda naują kvėpavimą, naują gyvenimą.
– Tai ką daryti, kad nebūtų, kaip tame romanse „Aš iš meilės gavau džiovą“? Ar gali būti meilė, kaip romantizuotai įsivaizduojama, be skausmo, tik grožis, bučiniai, apsikabinimai?
– Taip įsivaizduojama, bet viskas natūraliai susiklosto: susitinka du žmonės su skirtingais charakteriais, skirtinga istorija ir susilieja į savaiminę visumą. Aš pagalvojau, ar yra meno kūrinių, filmų, spektaklių, kur būtų parodytas normalus santykių vystymasis ir kūrimas. Kažkaip, matyt, niekas tuo neužsiima. Tėra vienas kitas geras romanas. Todėl toks jaunimo supratimas apie meilę ir yra. Ir paskui, kai jie įsivaizduoja, kad viskas turi vykti vienaip, o vyksta visai ne taip, jie dar desperatiškai kovoja.
Kažkuris vienas iš tos poros įkyriai prisiriša, jį atstumia, jis dar ir dar skambina, dar siūlosi. Bet kad reikia tiesiog dviem žmonėms susėsti, pasikalbėti, ar jie dera, ar nedera, susitarti, kaip jie elgsis, – menas to nerodo. [...]
Yra tokia graži citata: „Nė vienas žmogus yra nevertas tavo ašarų. O tas, kuris jų vertas, tavęs nepravirkdys.“
– Čia liūdna, jokio optimizmo.
– Kodėl? Gražus posakis. Jis sako: įsimylėk tokį vyrą, kuris nevirkdys tavęs. O jeigu nuolat verki, jeigu meilė tau atneša skausmą, tai reiškia, tokia čia ir meilė. Paprasčiausiai priklausomybė nuo meilės, o ne meilė. [...]
Jeigu iš tikrųjų myli, tai, visų pirma, pats esi laimingas dėl to, kad myli, o antra, tu žiūri blaiviomis akimis, ar yra už ką mylėti, o ne pateisini visokias to žmogaus daromas nesąmones.
