– Neseniai baigėsi Vilniaus knygų mugė, kuri vėl nustebino lankytojų gausa. Kokie jūsų įspūdžiai?
Žinoma, vaikai vis dar skaito. Ne visi gyvena telefonuose ar klaidžioja pasimetę pasaulinio tinklo informacijos sraute.
– Man knygų mugė tapo legalia proga ištrūkus iš mylinčios šeimos rato pabūti kitoje aplinkoje. Spėjau apžiūrėti tik „Nieko rimto“ stendą, apsikabinti seniai matytus draugus ir, žaibo greičiu prašvilpusi pro minią, vėl grįžau į namus.
Pačias ryškiausias akimirkas patyriau bendraudama su mugės lankytojais, o jie buvo išties puikūs. Daugybė nuoširdžių, įdomių žmonių. Labai džiaugiuosi turėjusi progą pabendrauti su jais asmeniškai, gaila, ne visiems spėjau skirti tiek dėmesio, kiek jie yra verti. Bet aš stengiausi, garbės žodis.
– Kokius savo kūrinius pristatėte?
– Knygų mugėje pasirodė „Šnabždesiai bedugnėje“, paskutinė trilogijos apie Vidurio terasos gyventojus dalis.
– Ar sunku rašyti vaikams? Ar jie dar skaito?
– Aš nerašau suaugusiems, todėl, tiesą sakant, nelabai galiu palyginti, sunkiau rašyti vaikams ar ne taip sunku. Rašau ir tiek. Stengiuosi rašyti tokias knygas, kokias pati skaityčiau.
Žinoma, vaikai vis dar skaito. Ne visi gyvena telefonuose ar klaidžioja pasimetę pasaulinio tinklo informacijos sraute. Vis dar yra tikrų, popierinių knygų gerbėjų. Tad dar ne viskas prarasta.
– Savo pirmąjį kūrinį parašėte vaikystėje. Koks jis buvo ir kokius prisiminimus apie jį išsaugojote?
Pirmas kūrinys buvo parašytas sąsiuvinyje kietais gelsvais viršeliais, skirtingų spalvų rašikliais, išvien numargintas rašalo ir dažų dėmėmis.
– Kūrinys parašytas sąsiuvinyje kietais gelsvais viršeliais, skirtingų spalvų rašikliais, išvien numargintas rašalo ir dažų dėmėmis (tuo metu buvau apnikta ne vien rašymo, bet ir piešimo manijos, akvarelės kliuvo ne tik drabužiams, bet ir sąsiuviniams). Pirmojo veikalo taip ir nebaigiau, bet gerai pamenu – rašiau graudžią nelaimingos meilės istoriją, kurioje kažkodėl figūruoja berniukas su sparnais.
– Kokių atgarsių iš vaikystėje mėgtų knygų, istorijų galėtumėte rasti savo kūryboje?
– Manau, paieškojusi rasčiau, ir ne vieną. Specialiai paralelių neieškau, kažkaip neužtenka noro gilintis į tai, ką parašiau, narstyti ir analizuoti. Vos baigusi vieną rankraštį mikliai imuosi kurpti kitą, visą laiką gyvenu jame. O baigtus rankraščius skaitau tik redaktorės liepta. Ne itin noriai.
– Kaip tekstas ,,ateina“ pas jus? Ar turite kokių nors rašymo tradicijų, ritualų?
Kol rašau, už nugaros kalbas rėžia televizorius, aplink laksto vaikai (dukra įniko per petį skaityti ką rašau, tiesą sakant, tai šiek tiek erzina).
– Neturiu ne tik ritualų, bet ir ramaus kampelio rašymui. Kompiuteris stovi kambaryje, kuriame verda pagrindinis mūsų šeimos gyvenimas.
Kol rašau, už nugaros kalbas rėžia televizorius, aplink laksto vaikai (dukra įniko per petį skaityti ką rašau, tiesą sakant, tai šiek tiek erzina).
Nuolatos kas nors prieina išsiaiškinti pasaulinės svarbos klausimų: „Mama, kur pėdkelnės? Kada leisi mums pažaisti? Į kokį skalbyklės skyrių pilti audinių minkštiklį? Ar šuo seniai buvo lauke? Ar galima išrausti spintą ir pademonstruoti tau pamišėliškas madas?“
Alkani katinai sėdi ant stalo, priekaištingai gręždami mane akimis, įsisiautėjęs šuva kimba į blauzdas. Viskas nurimsta tik naktį, kada šeima sugula į patalus.
Tada galiu rašyti tyloje. Nežinau, kaip tie tekstai ateina, neseku jų paslaptingų takelių. Bijau, jei pradėsiu aiškintis, pasiklysiu savo pasauliuose. O šiuo metu esu labai reikalinga čia, savo mylimiausiems žmonėms.
– Ar rašydama planuojate siužeto vingius ir savo herojų charakterių „brendimą“, ar leidžiate jiems tiesiog „augti“?
Leidžiu savo herojams tiesiog augti. Būna, jie pradeda elgtis visai chuliganiškai, nusivažiuoja į lankas, tada trinu ištisus skyrius ir viską perrašau savaip.
– Leidžiu savo herojams tiesiog augti. Būna, jie pradeda elgtis visai chuliganiškai, nusivažiuoja į lankas, tada trinu ištisus skyrius ir viską perrašau savaip. Kol kas nei vienas herojus jokių pretenzijų dar nepareiškė.
– Ar rašant knygą, dažnai pačią aplanko nustebimo jausmas, kad įvykiai klostosi ne taip, kaip buvo galima tikėtis?
– Kai pradedu rašyti, neturiu nuoseklaus, tvarkingai į lentynėles sudėlioto siužeto. Manau, taip pačiai būtų neįdomu. Yra kelios pagrindinės gairės, kurių laikausi. Visa kita ateina spontaniškai, tad stebėtis nėra kuo.
– Pasirodė jau ketvirtoji jūsų knyga. Kaip jaučiatės pasikeitusi kaip rašytoja ir kaip skaitytoja?
– Jaučiuosi šiek tiek pavargusi, bet rašymas čia niekuo dėtas, tiesiog dabar toks gyvenimo ritmas, kai nieko ir niekur nespėju. Nesijaučiu pasikeitusi, gal tik nustojau stebėtis kiekviena su knygos atsiradimu susijusia smulkmena, dabar jos įprastos.
Kiekviena nauja knyga, kuri pasirodo popieriniu pavidalu, man vis dar įvykis ir džiaugsmas. Gal jaudinuosi mažiau, nes jau žinau, koks tai jausmas laikyti rankose savo knygą. Skaitau kaip skaičiusi – su malonumu ir įkarščiu. Lygiai kaip ir seniau kankinuosi, kai nėra ką skaityti. Niekada nežadu atsisakyti šio malonumo – klaidžioti raidžių labirintais ir keliauti ten, kur mane nuveda kitų žmonių vaizduotė.
– Kaip pasikeitė jūsų knygos „Vaivorykščių arkos“ personažai, kokie jie dabar „Šnabždesiuose bedugnėje“?
– Vyresni. Daugiau analizuojantys, įsigilinantys į savo išgyvenimus. Juk dabar jie viena koja įžengė į paauglystę.
– Kokia Jūsų nuomonė apie fantasy žanro svarbą vaikams ir jaunimui?
Kad ir kokio amžiaus yra žmogus, jam reikia pasakų. Net jei rimti dėdės ir rimtos tetos tai neigia. Gal jei dažniau skaitytų fantasy žanro knygas, rečiau sektų pasakas kitiems suaugusiems?
– Kad ir kokio amžiaus yra žmogus, jam reikia pasakų. Net jei rimti dėdės ir rimtos tetos tai neigia ir teigia tokios literatūros neskaitą. Gal jei dažniau skaitytų fantasy žanro knygas, rečiau sektų pasakas kitiems suaugusiems?
Jaunimui aktuali literatūra, kurioje kalbama apie juos pačius – meilę, santykius su priešinga lytimi, brendimo ir augimo kančias. Paaugliai mėgsta skaityti apie save.
O vaikams šis žanras turėtų būti vienas svarbiausių. Jis lavina vaizduotę. Leidžia ilgiau pabūti vaikais. Dabar visi taip skuba suaugti, tarsi suaugusiųjų gyvenime vien neapsakomi privalumai.
– Ar lietuvių autoriai turi šansų šiame žanre?
– Nežinau. Sąžiningai. Jei atsirastų rimtas rašytojas, kuriantis tokio žanro knygas, manau, ateitis būtų šviesi lyg pavasario saulėtekis.
– Kokias knygas šiuo metu skaitote pati? Ar knygų mugė papildė jūsų biblioteką?
– Šiuo metu neskaitau, bet vos tik rasiu tam laiko, būtinai įsisuksiu į miestelio bibliotekos knygų lentynas. Jau gyvenu šnarančių puslapių nuojauta. Iš knygų mugės grįžau nepamedžiojusi.
Džiaugiuosi gavusi Justino Žilinsko naująją knygą „mano Vilnius mano“ su autoriaus autografu. Vis ilgesingai žvilgčioju, bet skaityti dar nepradėjau.
