– Ar pastaruoju metu atsiranda naujų reklamos formų, naujų reklamos kelių iki žmogaus, ar jau viskas išnaudota?
– Reklamos keliai iki žmogaus priklauso nuo medijų formų kaitos. Reklama patenka į viską, ką žmonės naudoja, kaip galima su jais susisiekti. Pavieniai išsišokimai, kai kas nors sau ant kaktos užsirašo reklamą, tendencijų nekuria ir nėra verti dėmesio. Tai nėra bendras principas, kaip funkcionuoja reklamos pasaulis. Visi kiti dalykai – interneto portalai, socialiniai tinklai – jau nėra naujiena.
– Ar skrajutėmis bei žurnalais pašto dėžutėse besireklamuojančios įmonės negadina savo pačių įvaizdžio? Gal jau mažėja taip besireklamuojančių įmonių?
– Tai tiesioginės rinkodaros priemonės. Jos yra labai senos, atėjo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, tik Lietuvoje atsirado labai vėlai. Kiekviena reklamos priemonė turi savo tikslą, ir dažnai jos poveikį yra labai sunku išmatuoti. Deja, dažniausiai matuojama pagal tiesioginę užduotį – kad reklama būtų pamatyta. O ar tokia reklama gadina įvaizdį, ar ne – koks skirtumas?
Taigi tokia reklamos forma pas mus sąlyginai neseniai atsiradusi, be to, jos gausa Lietuvoje ne tokia baisi. Kiek žmonių pasinaudojo galimybe užsiklijuoti lipdukus, kad nepageidauja reklamos pašto dėžutėse? Nežinau statistikos, bet kiek pats matau, labai nedaug. Tai geriausias indikatorius, jog tokia reklama dar nėra tiek įgrisusi. JAV, kai buvo suteikta paslauga „do not call“ (angl. „neskambinti“ – red. past.), skirta panašaus bjaurumo reklamos formai, kai skambinama kažką reklamuoti, ja pasinaudojo apie 16 mln. žmonių. Tai parodo, kad žmonėms jau buvo tikrai bloga.
– Darau prielaidą, kad televiziją žiūri vis mažiau jaunimo. Ar joje mažėja reklamų, orientuotų į jaunimą, ar tai neteisinga prielaida?
– Televizijos reklamos mirtis yra labiausiai nepagrįstas paskleistas mitas. Visose pasaulio šalyse visi rodikliai rodo, kad televizijos reklamos komercinis efektyvumas tik didėja. Tiesiog pati televizija labai kinta. Taip pat plinta „two screens, free screens, four screens“ (angl. „dviejų, trijų, keturių ekranų“ – red. past.) naudojimas. Žmonės nebedaro vieno dalyko vienu metu. Tai yra, jei žmogus žiūri televizorių, tai ir kompiuteryje naršo, o dar ir į telefoną pasižiūri, gal ir į iPad`ą. „Two screens“ yra itin populiarus Vakarų šalyse. Taigi reklama pasiekia vienu metu keliais kanalais.
Vienas protingas žmogus yra pasakęs: jei reklamos ateitis yra internetas, tai interneto ateitis yra televizorius. Išties internetas įgauna televizinį formatą. Žinoma, žmogus gali pasirinkti, kada ir ką žiūrės, tačiau pasirinkimų daugėja. Net pačios televizijos keliasi į internetą.
Taigi jei televizorius, kaip konkretus daiktas, išnyks, jis atgims kompiuteryje.
– Apskritai, lyginant su kitomis šalimis, ar Lietuvos įmonių reklama – ypač spaudoje, interneto portaluose – nėra išskirtinai nuobodi?
– Deja, reklama daugumoje šalių yra nuobodi. Bendra ir didžiausia reklamos problema yra ta, kad ji yra žemos kokybės ir nesuteikia jokios vertės žiūrovui, o žiūrovas paprastai tikisi arba pramoginės, arba informacinės vertės. Dėl to visose šalyse, su viena išimtimi, reklama yra vienareikšmiškai nekenčiama. Vienintelė šalis, kurioje reklama yra toleruojama, yra Didžioji Britanija, ir tai tikriausiai yra susiję su reklamos kokybe toje šalyje.
Interneto reklamai, ypač Lietuvoje, buvo skiriama labai mažai dėmesio. Dažniausiai tai būna reklamos iš kitų priemonių – televizijos, spaudos – pergromuliavimas. Taip pat interneto reklamos nesėkmė susijęs su tuo, kad internetinės reklamos formatai yra apgailėtini, standartai visiškai nevykę. Standartizuotos medijos panaudojimas – vadinamoji reklamjuostė – yra nesąmonė, kažkoks kampe mirksintis šūdeliukas, kuris turi žiūrovą įtikinti.
Taigi ši forma yra sparčiai mažėjanti ir iš esmės vienintelis pelningas reklaminis produktas internete yra „AdWords“ (reklamavimas paieškose naudojant raktinius žodžius – red. past.).
– Skamba prastai, bet tikriausiai situacija nėra visai beviltiška?
– Žinoma, yra nestandartinių interneto reklamos kampanijų, kurioms nereikia jokių banerių. Kiekvienai medijai atsirandant yra eksperimentuojama, kuriami standartai, jie vystosi. Pavyzdžiui, reklaminis klipas, kuris dabar mums atrodo savaime suprantamas dalykas, atsirado tik po 20-ies televizijos egzistavimo metų.
