Aktyvi, energinga, be didesnių sveikatos problemų – kalbėdama apie save džiaugiasi ministrė. Tačiau patikina, kad puikiai žino problemas, su kuriomis pacientams tenka susidurti dažniausiai – tai eilės pas gydytojus specialistus ir kylančios vaistų kainos.
„Labai nustebau, kai negalėjau patekti pas gydytoją dermatologą. Iš pradžių paskambinus į polikliniką man buvo pasakyta, kad šiandien vizitų jau neregistruoja – skambinkite pirmadienį. Pasiteiravau, o kada man būtų paskirtas apžiūros laikas? Paaiškėjo, kad tik rugpjūčio 25 dieną, nors tuo metu buvo tik pati liepos pradžia“, – asmenine patirtimi dalijasi R.Šalaševičiūtė.
Pasiteiravau, o kada man būtų paskirtas apžiūros laikas? Paaiškėjo, kad tik rugpjūčio 25 dieną, nors tuo metu buvo tik pati liepos pradžia.
Ji ėmė domėtis, kaip specialisto pagalbą gauti greičiau. „Išsiaiškinau, kad yra būtinoji pagalba. Tai reiškia, kad 7 val. ryto turi būti poliklinikoje, kad gautum papildomą numeriuką. Tačiau specialistas, pas kurį pakliuvau, nepadėjo“, – pasakojo R.Šalaševičiūtė.
Ji puikiai žino ir tai, kad pas šeimos gydytoją sudėtinga patekti net ir tada, kai viso labo reikia vaistų.
„Turiu vyrą su negalia, todėl šios problemos man gerai žinomos. Gegužę vaistinėje, kurioje nuolat perkame vaistus, vietoje 200 litų sumokėjome 256 litus. Pamaniau, kad įsivėlė klaida, todėl kitą dieną nuėjau pasiaiškinti. Pasirodė, kad jokios klaidos nėra – vaistai tiesiog pabrango“, – aiškina R.Šalaševičiūtė.
– Eilių trumpinimas ir vaistų kainų reguliavimas – šiuos du pagrindinius sveikatos ministro uždavinius įvardijo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar šie klausimai jums irgi yra prioritetiniai?
– Dėl vaistų kainų mažinimo jau buvo ne vienas pasitarimas. Ministerijos Farmacijos departamento pastabos jau pateiktos, su ligonių kasomis kalbėjome dėl centralizuotų vaistų pirkimų, vyksta derybos ir su farmacinėmis kompanijomis. Yra pavyzdžių, kai visai neblogai nusiderama.
Kainų reguliavimo būdų yra ne vienas, tačiau reikia pasirinkti optimalų būdą. Detalizuoti, kaip ir kas daroma, kas pasiekta, dar nenorėčiau, nes nėra galutinių susitarimų. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad antradienį pasirašiau įsakymą, kuriuo bus kompensuojami vaistai, skirti gydyti išsėtinę sklerozę.
– Papasakosite apie priemones, kuriomis būtų galima kontroliuoti eiles prie gydytojų kabinetų?
– Kaip tik šiandien (trečiadienį – red. past.) dėliojome strategiją, kaip palengvinti patekimą pas šeimos gydytojus. Kaip žinote, bus patvirtintas specialistų, kurių konsultacijoms nebus būtinas šeimos gydytojo siuntimas, sąrašas. Tai jau šiek tiek sumažins srautus ir ligonių kasoms padės sutaupyti lėšų.
Sumažinus pacientų, tenkančių vienam šeimos gydytojui, normą, automatiškai trauksis ir gydytojų atlyginimai. Vadinasi, tai tikrai nėra tinkamas kelias.
Girdėjau pasiūlymų sumažinti pacientų, galinčių prisirašyti pas vieną šeimos gydytoją, skaičių. Dabar jis svyruoja nuo 1500 iki 2500 pacientų. Optimalus, matyt, būtų apie 1300. Tačiau sumažinus pacientų, tenkančių vienam šeimos gydytojui, normą, automatiškai trauksis ir gydytojų atlyginimai. Vadinasi, tai tikrai nėra tinkamas kelias.
Diskusijoje su Valstybinės ligonių kasos direktoriumi Algiu Sasnausku lyg ir suradome galimą išeitį, tik turime sulaukti, kaip į tokį pasiūlymą reaguos socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
Pasiūlymo esmė, kad dokumentų tvarkymą, kai skiriamos medicininės ekspertizės, perimtų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) specialistai, nes tai – SADM funkcija. Arba ministerija galėtų pirkti šią paslaugą iš mūsų: tokiu būdu didėtų gydytojų atlyginimas ir būtų galima mažinti pacientų srautus.
– Liberalų sąjūdžio frakcija jums, kaip sveikatos ministrei, padovanojo gesintuvą, kad užgesintumėte savo pirmtako Vytenio Andriukaičio sukeltus gaisrus. Dalis V.P.Andriukaičio pasirašytų įsakymų jau stabdomi. Keičiate kursą?
– Mūsų su buvusiu ministru vizijos nesiskiria: numatytų reformų tęstinumas bus užtikrintas ir aš jį vykdysiu. Kai kurių įsakymų vykdymas pristabdytas, nes, kaip teisininkė, į juos žiūriu iš teisinės pusės: ten yra netikslumų, kuriuos reikia pataisyti. Tačiau pats įsakymų turinys nekis.
Tiesa, onkologijos programą, parengtą prie V.P.Andriukaičio, dar tobulinsime, kai tik gauname suinteresuotų šalių pasiūlymus. Ne viskas aišku ir dėl Nacionalinio vėžio instituto – kyla abejonių dėl jo steigimo nuostatų.
– Praėjusią savaitę dalyvavau galvos smegenų naviko šalinimo operacijoje Santariškių klinikos Neurochirurgijos skyriuje. Chirurgai nenorėjo pilti žibalo į ugnį, tačiau leido suprasti, kad galėtų dirbti daugiau nei apibrėžta iki šiol. Ar bus pokyčių vadinamajame neurochirurgijos klasterio taikyme?
– Klasteris, pagal kurį skirtingoms ligoninėms padalytos tam tikrų sričių neurochirurginės operacijos, išliks.
Tačiau tikiuosi, kad traumą patyręs pacientas, atvežtas į Santariškių klinikas, nebus pergabenamas į Lazdynų ligoninę vien dėl to, kad pastaroji orientuojasi į greitąją pagalbą. Tokiu būdu galima netekti pacientui labai svarbaus laiko.
Tikiuosi, kad traumą patyręs pacientas, atvežtas į Santariškių klinikas, nebus pergabenamas į Lazdynų ligoninę vien dėl to, kad pastaroji orientuojasi į greitąją pagalbą.
Džiaugiuosi, kad Santariškių klinikų ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės vadovai leidžiasi į dialogą. Netgi nuskambėjo mintis, kad gal būtų tikslinga pasiskirstyti teritorijomis, iš kurių pacientai vežami į vieną ar kitą ligoninę.
Vilniuje gyventojų skaičius nemažėja, todėl pacientų, manau, užteks visiems.
– V.Andriukaitis buvo paskelbęs raganų medžioklę keliais etatais dirbantiems medikams – kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Mano, kaip teisininkės nuomone, niekas gydytojui negali uždrausti dirbti dviejuose darbuose – kaip ir bet kuriam kitam žmogui. Tačiau V.Andriukaitis mane supažindino su kai kuriais iš tiesų keistai atrodančiais etatų sąrašais, pavyzdžiui, nedidelėje ligoninėje iš 68 medikų net 40 dirba po 0,1 etato.
Tai dažniausiai – visuomenėje žinomi žmonės, specialistai, profesoriai. Jie dirba dešimtyje ligoninių ir jiems, kaip specialistams, taikomi didesni paslaugų įkainiai nei nuolatiniams darbuotojams. Be to, tokiems specialistams iš valstybės biudžeto apmokamos transporto išlaidos.
Mano manymu, tai nėra teisinga – juk neįmanoma, žiūrint pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius, tuo pat metu būti ir Telšiuose, ir Rokiškyje. Teisinga specialistui mokėti už konkrečiai suteiktas konsultacijas, o ne už 0,1 etato.
– O ką manote apie rezidentų tremtį į šalies periferijoje veikiančias ligonines?
– Pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą jokios prievartos negali būti. Praėjusią savaitę kaip tik bendravau su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentais. Jie iškėlė labai logišką klausimą: jei valstybė universitetams teiktų reikalingų specialistų užsakymus ir mokėtų už jų mokslą, o šie po studijų investiciją turėtų atidirbti kokioje nors rajono ligoninėje, ką tektų daryti studentams, mokantiems už mokslą? Jie jaustųsi diskriminuojami, nes valstybė pirmiausia įdarbintų tuos, už kuriuos pati mokėjo. Tai jau nebūtų lygios konkurencijos sąlygos.
Specialistų trūkumas – didžiulis: mūsų medikų amžiaus vidurkis siekia 57 metus, 30 proc. gydytojų – jau pensininkai.
Šią problemą reikia spręsti, kuriant patrauklias darbo sąlygas, juk tikrai ne visi rezidentai nori Vilniaus ir Kauno. Kiti mielai grįžtų į gimtąjį miestą. Kaip juos privilioti – ne tik gydymo įstaigų, bet visos savivaldybės problema: galbūt jos galėtų suteikti gyvenamąjį būstą ar kompensuoti kuro išlaidas ir t.t.?
Reikia svarstyti įvairius variantus, nes rezidentai reikalingi visų lygmenų ligoninėse – ir savivaldybių, ir regioninėse.
Specialistų trūkumas – didžiulis: mūsų medikų amžiaus vidurkis siekia 57 metus, 30 proc. gydytojų – jau pensininkai.
– Pastarosiomis dienomis vis garsiau diskutuojama apie eutanazijos įteisinimą Lietuvoje. Gal pats metas daugiau dėmesio skirti ir kitai temai – kaip padėti nevaisingumo problemų turinčioms poroms?
– Tik balandį palaidojau mamą, kuri trejus metus buvo prikaustyta prie lovos, o paskutiniuosius iš jų – visai nekalbėjo, nepažino artimųjų, gal kiek ir mąstė, nes kartais šypsodavosi, o kartais tik žvelgdavo piktomis akimis. Tačiau eutanazija – labai sunkus sprendimas. Manau, kad kol kas turime teisę tik diskutuoti apie tai, nes skiriasi ir medikų, ir visuomenės nuomonės.
Žinau, kad Lietuvoje yra 50 tūkst. porų, kurios negali susilaukti vaikelio. Tačiau joms padėti valstybėje nėra įstatymų. Be to, Bažnyčios požiūris į dirbtinį apvaisinimą yra griežtai neigiamas.
Tačiau apie nevaisingumo problemas sprendžiančių vaistų kompensavimą galbūt ir būtų galima galvoti. Manau, pasitarimuose su ligonių kasomis prieisime ir prie šio klausimo.
Šios skaudžios temos net nenorėčiau komentuoti.
– 15min.lt ne kartą rašė apie į beviltišką padėtį patekusius tėvus, kurių vaikai serga labai retomis ligomis. Jų gydymas labai brangus, kartais siekia net milijoną litų per metus – ir taip iki gyvenimo galo. Negydoma liga reiškia visišką neįgalumą arba mirtį. Kitose šalyse tokie ligoniai gydomi, Lietuvoje – tik išimtiniais atvejais.
– Šios skaudžios temos net nenorėčiau komentuoti. Fondas, iš kurio finansuojamas retų ligų gydymas, siekia vos 10 mln. litų. Ar galime iš šios sumos milijoną skirti vienam pacientui? O gal padėkime dešimčiai? Teisingo atsakymo nėra.
Tačiau šalies finansai sako štai ką: kiekvienas pacientas turi gauti gydymą, kiek tai leidžia valstybės biudžeto galimybės.
