„Mano pasaulis“ su nepriklausomu ekspertu, lektoriumi, buvusiu energetikos viceministru R.Švedu kalbėjosi apie vykdomų energetinių projektų tikslus ir Lietuvos pasirinkimą eiti laisvosios energetikos rinkos keliu.
Koks mūsų tikslas?
– Kodėl Rusijai naudinga, kad esame labai smarkiai nuo jos priklausomi energetiškai? Juk Rusija Lietuvai parduoda palyginti labai mažai elektros ar dujų, tad ekonominės logikos čia nėra daug.
– Baltijos regione vykstantys energetikos procesai yra labiau geopolitiniai nei ekonominiai. Pavyzdžiui, ką matome Kaliningrade, kur priimtas sprendimas statyti naują atominę elektrinę? Diplomatiškai pasakius, sunku sužvejoti to projekto ekonominių argumentų.
Kaliningradas jau turi instaliuotų elektros galių daugiau, nei maksimalus momentinis poreikis. Kaliningradas neturi elektros jungčių su kitomis valstybėmis, išskyrus Lietuvą, o Lietuva turi tikslą pati apsirūpinti elektra.
Tačiau, nepaisant to, rusai nusprendė Kaliningrade statyti atominę elektrinę, o dabar darykite su jais ką norite, nes jie neturi kur parduoti elektros. Sakyčiau, tai nėra kaimyniškas elgesys.
Tuo metu trys Baltijos šalys iš pradžių, kartu su kitomis Baltijos jūros kaimynėmis, patvirtino Europos Sąjungos Baltijos energetikos rinkos jungčių planą (BEMIP), kurio pagrindu nusprendė integruotis į Šiaurės šalių ir kontinentinės Europos elektros rinkas ir plėtoti elektros jungtis su Suomija, Švedija, Lenkija.
Mūsų bėda yra ta, kad pasiklystame miške tarp medžių ir nematome miško. Mes nukrypstame į vieno ar kito projekto mažytes detales ir pametame pagrindinį tikslą. Kuomet diskutuojame apie energetiką, nukrypstame į vieną kitą ekonominį modelį, atsipirkimą ir tai padarome pagrindine priežastimi, kad vienas arba kitas projektas išvis nebebūtų plėtojamas. Pagrindinis klausimas, kurį turėtume kelti, – ar Lietuva siekia sukurti rinkos santykius energetikos sektoriuje, ar ne. Jei norime sukurti rinką, reikia alternatyvų.
Pastaruosius dešimt metų iki pastarųjų Seimo rinkimų Lietuvoje nebuvo nė vieno energetinio projekto, išskyrus „LEO LT“. Kodėl? Aš apibūdinčiau tai kaip žmonių, tuo metu atsakingų už elektros sektorių, sąmoningą neveikimą, kad tik būtų išlaikytas status quo, t.y. monopolis energetikos sektoriuje.
– Ar elektros rinkai sukurti neužtektų elektros jungčių? Ar elektrinė čia yra būtina sąlyga, ar tik galimybė uždirbti eksportuojant elektrą naujomis jungtimis?
– Argi blogai, kad galėsime iš jungčių uždirbti? Visada reikėtų mąstyti per Lietuvos piliečio prizmę, ar tai yra būtina, ar nebūtina? Mes esame labai įdomi tauta. Iki šiol nebuvo jokio energetinio projekto. Visi sakė, kad tai yra blogai. Nauja Vyriausybė iš esmės užsiėmė energetiniais projektais. Ką sako lietuviai? Blogai, blogai, blogai – per daug. Kažkas jau yra sakęs, kad, jeigu būtų organizuojamas pasaulio dejuotojų čempionatas, Lietuva tikrai užimtų prizinę vietą.
Manau, kad tai, kas vyksta elektros sektoriuje, yra absoliuti sėkmė. Į elektros sektorių reikia žiūrėti ne Lietuvos, o mažiausiai trijų Baltijos šalių masteliu.
Nestatyti atominio reaktoriaus, kurio pagaminama energija yra pigiausia po hidroenergijos, yra nelogiška. Tai yra komercinis projektas – savo lėšas deda įmonės, kurios mato perspektyvą, kad 2020 metais bus didžiulė elektros paklausa ir ją bus galima parduoti pelningai.
Matau nuoseklumą, logiką, rinką, džiaugiuosi, kad Lietuva sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis sugeba padaryti, kad tas projektas būtų komerciškai pagrįstas ir kad nebūtų tik valingas sprendimas, kaip Kaliningrade.
Ir dar vienas dalykas mums labai svarbus – trijų Baltijos šalių bendri projektai. Mano įsitikinimu, nepaprastai svarbu yra regioninė darna, geri kaimyniniai santykiai. Mes turime dėti visas pastangas, kad tik išliktume kartu. Jeigu mus sugebės suskaldyti, mums bus blogai. Trise atskirai esame per mažos valstybės, kad sugebėtume atsilaikyti prieš dominuojančias, vertikaliai integruotas monopolijas trijose Baltijos šalyse.
Teisė pasirinkti kainuoja
– Skeptikai baiminasi, kad tokių projektų kaip atominės elektrinės statybos net neverta imtis, nes nesugebame uždaryti senos Ignalinos atominės elektrinės. Ar tai, kad projekte dalyvauja Latvija, Estija, strateginis partneris „Hitachi“, sumažina prastos vadybos tikimybę?
– Aš sakyčiau, kad tai vienareikšmiškai sustiprina projektą, todėl, kad viena galva gerai, o dvi dar geriau. Tai yra daugiau išminties, daugiau patirties, daugiau finansinės galios ir, kas labai svarbu, daugiau skaidrumo.
Turint partnerių projektą sudėtingiau dirbti organizacine prasme, bet projektas tampa stipresnis. Kuo daugiau gausime japonų kultūros, patirties plėtojant didelius projektus, tuo bus geriau mums. Lietuvoje juk trūksta patirties ir kompetencijos plėtoti didelius projektus, ypač viešajame sektoriuje.
– Net ir veikiant Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalui, rinka bus ne laisva, o oligopolinė. Ko reikia, kad būtų sukurta dujų rinka?
– Padarykime dujų sektoriuje tą patį, ką darome elektros sektoriuje. Reikia rinkos. Dabartinė padėtis dujų sektoriuje labai paprasta – kiekviena Baltijos sesių gauna tam tikrą porciją dujų už numatytą kainą iš vienintelio tiekėjo. Tai arba mes norime pakeisti tokią padėtį, arba ne. Filosofiškai kalbant, tai yra tautos apsisprendimo reikalas. Aš sakyčiau, mūsų bėda yra ta, kad per daug tai politizuojame.
Energijos monopolija veikia taip, kad pirkėjas turi pirkti pas pardavėją ir prašyti, kad duotų dujų. Bet, mieli lietuviai, atsipeikėkime – mes esame pirkėjai, mes mokame pinigus už dujas. Mes mokame europinę kainą ir ją mokame laiku. Mes esame geri pirkėjai. Tai ar tiekėjas neturėtų būti suinteresuotas turėti gerą pirkėją?
Dabar mes iš pirkėjo perkame produktą ir dar esame baudžiami arba mums grasina, kad, jei būsime blogi, mums iš viso kranelius pasukios. Ir dar politiniuose debatuose save plakame rykštėmis.
Taip pat piktnaudžiaujama faktu, kad energetiniai projektai kainuos. Taip, teisė pasirinkti kainuoja. Taip, suskystintų gamtinių dujų terminalas kainuoja, nauja atominė elektrinė kainuoja, bet tai sukurs mums teisę pasirinkti. Mes turėsime derybų instrumentą. Dabar Lietuva, derėdamasi su „Gazprom“ dėl kainos, neturi jokio derybų argumento. Ką mes galim pasakyti, kai gauname dujas vieninteliu šaltiniu pagal nustatytą formulę? Mes galime tik prašyti, bet ne derėtis. Suvereni Lietuvos teisė yra iš šitos padėties išeiti.
– Tai kokie tolesni žingsniai kuriant dujų rinką?
– Mūsų pirminiai energijos šaltiniai turi būti kuo labiau įvairesni. Kuo jie įvairesni, tuo šalis stabilesnė energetikos sistemoje. Ligi šiol tikrai labai smarkiai atsilikome. Mano 2020 metų vizijoje yra bendra elektros sektoriaus rinka, visiškai laisva prekyba elektra, funkcionuojančios jungtys su Suomija, Švedija ir Lenkija, tuoj veiksianti atominė.
Dujų sektoriuje lygiai tas pats. Turime pradėti nuo bendros rinkos. Mes neretai statome vežimą prieš arklį ir galvojame apie kažkokį bendrą projektą dujų sektoriuje. Bet, skirtingai nuo elektros sektoriaus, dujų sektoriuje neturime bendros su kitomis Baltijos šalimis teisinės bazės. Turime suvienodinti režimą ir liberalizuoti, sukurti rinką. Turime sukurti galimybę trijose Baltijos šalyse pasirinkti dujų tiekėją. Mūsų regionas turi būti sujungtas su kontinentiniais Europos dujotiekiais.
– Projektų, susijusių su dujų ir elektros rinka, ant stalo turime išties daug. Tačiau kaip gi atsinaujinanti energetika, biokuras, renovacija ir pan.?
– Mes painiojame tikslą su priemone ir, maža to, tas priemones supriešiname. Mūsų žalieji, kuriuos labai gerbiu ir pats pritariu viskam, kas yra žalia, nebeagituoja už žalią energiją, jie agituoja prieš atominę. Tuo metu atominė elektrinė nepretenduoja nei į vieną Europos Sąjungos eurą. Mes galime ir turime visus ES pinigus skirti atsinaujinančiai energetikai ir efektyvumui.
