Atsistatydinimo raštą privalo parašyti kiekvienas 75-erių metų sulaukęs Katalikų bažnyčios dvasininkas. S.Tamkevičiui tiek metų sueis lapkričio 7 dieną.
Dvasininkas, taip pat pirmininkaujantis ir Vyskupų konferencijai, nesureikšmina būsimo pasitraukimo iš svarbių pareigų: „Yra laikas aktyviai tarnauti ir yra laikas pasitraukti, užleidžiant savo pareigas kitiems. Nesureikšminu savo asmeninės tarnystės, nors bandžiau kuo geriau atlikti man patikėtas pareigas. Tikrai negyvensiu pasislėpęs, kiek turėsiu jėgų, tarnausiu žmonėms. Bus mažiau tik atsakomybės“.
15min.lt skaitytojams pateikiame atvirą pokalbį su vienu iškiliausių Lietuvos dvasininkų, rezistentu Sigitu Tamkevčiumi apie gyvenimą pasitraukus iš 22 metus eitų Kauno arkivyskupo pareigų, Bažnyčios ir valstybės santykį, žmonių priekaištus dvasininkams, popiežiaus Pranciškaus paraginimą vienuolėms būti ne senmergėmis, o dvasinėmis motinomis.
– Neseniai, sulaukęs 75 metų amžiaus, atsistatydino Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Rudenį dėl tos pačios priežasties atsistatydinsite ir jūs. Ką Lietuvos tikinčiųjų gyvenimui reiškia A.J.Bačkio ir jūsų pasitraukimas iš šių svarbių pareigų?
BFL/Vyginto Skaraičio nuotr./Arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius (k.) ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis |
– Yra laikas aktyviai tarnauti ir yra laikas pasitraukti, užleidžiant savo pareigas kitiems. Nesureikšminu savo asmeninės tarnystės, nors bandžiau kuo geriau atlikti man patikėtas pareigas. Tačiau nepakeičiamų nėra. Esu labai dėkingas už tikinčiųjų bendruomenės moralinę ir maldos paramą. Dėl ateities esu ramus, nes turiu viltį, kad įpėdiniai sugebės dar geriau atsiliepti į šiandienos iššūkius Bažnyčiai ir Lietuvai.
– Ar matote savo įpėdinį? Kokiomis savybėmis jis turėtų pasižymėti?
– Šiuo metu Bažnyčia Lietuvoje turi visą eilę, mano nuomone, labai gerų vyskupų, iš kurių Šventojo Sosto Vyskupų kongregacija lengvai pasirinks patį tinkamiausią.
Kiekvienas vyskupas turi pasižymėti giliu tikėjimu, plačia širdimi ir tvirtumu, kad būtų pasiruošęs ištikimai atlikti savo pareigas net ir tuomet, kai sutinka pasipriešinimą. Mano įpėdiniui daugelį darbų reikės tęsti, juos tobulinti.
Ir ne tik tai, nes vyskupo tarnystė reikalauja, kad jis atvirai žvelgtų į dabarties iššūkius Bažnyčiai, kad sugebėtų skaityti laiko ženklus ir veikliai atsilieptų į aktualijas. Tačiau virš visko vyskupas privalo būti tikėjimo bei maldos žmogus ir visuomet daugiau pasitikėti Dievo veikimu, bet ne savo išmintimi. Šito ir linkiu būsimam savo įpėdiniui.
– Trumpai apžvelkite savo, kaip Kauno arkivyskupo, kelią per 22 metus. Koks jis buvo? Kurie laikotarpiai buvo sunkiausi, kurie – džiaugsmingiausi?
– Per 22 metus buvo visko: labai džiaugiausi savo pagalbininkais – kunigais, seserimis ir broliais vienuoliais bei pasauliečiais, kurie uoliai tarnavo; o kartais tikrai pūtė labai priešiški vėjai, todėl reikėjo neprarasti drąsos ir eiti pirmyn.
Mano tarnystės metais daug ką reikėjo kurti nuo nulio, nes kai pradėjau vyskupo tarnystę, arkivyskupijoje buvo ką tik susikūręs Caritas ir nieko daugiau. Dievui laiminant nueitas ilgas kūrybos ir augimo kelias. Panašus darbas vyko visose Lietuvos vyskupijose. Labiausiai mane džiugina pasauliečiai katalikai, kurių, ačiū Dievui, yra daug. Iš išorinių darbų norėčiau išskirti darbus Šiluvoje. Šios brangios Lietuvos šventovės veidas nuostabiai pasikeitė.
– Skaitytojams labai smalsu, kokį gyvenimą gyvensite nebebūdamas Kauno arkivyskupu. Kur bus jūsų namai, kokia veikla užsiimsite, kiek pajamų gausite?
– Daug kas priklausys nuo mano sveikatos. Sunkiai įsivaizduoju save nieko neveikiantį. Tikrai negyvensiu pasislėpęs, kiek turėsiu jėgų, tarnausiu žmonėms. Bus mažiau tik atsakomybės. Kadangi artimiausioje ateityje laukia dar daug darbų, todėl nėra laiko mąstyti, ką veiksiu emeritūroje. Esu jėzuitas, todėl mano gyvenimui vienas kitas kambarėlis tikrai atsiras.
Esu jėzuitas, todėl mano gyvenimui vienas kitas kambarėlis tikrai atsiras.
– Galbūt kalbėjote su A.J.Bačkiu – ar jam sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad turės atsistatydinti iš Vilniaus arkivyskupo pareigų, kaip mato savo tolesnį gyvenimą, turėdamas mažiau atsakomybės ir daugiau laisvo laiko? Ar apskritai su juo ir kitais aukštas pareigas einančiais dvasininkais daug bendraujate?
– Prieš kelias dienas mes, visi Lietuvos vyskupai, aplankėme kardinolą A.J.Bačkį ir ilgokai su juo bendravome. Mačiau kardinolą labai geros nuotaikos, todėl manau, kad išėjimas į emeritūrą nėra nei fizinė, nei dvasinė mirtis, bet iešmo perkėlimas, kad traukinys važiuotų į priekį, tik šiek tiek kitais bėgiais.
Dažnai sutinku Vilkaviškio vyskupą emeritą Juozą Žemaitį MIC ir matau, jog koks buvo, toks ir liko: kasdien tarnauja tikintiesiems ir nesiskundžia, kad neturi ką veikti.
– Viešoje erdvėje nemažai diskutuojama apie valstybės ir Bažnyčios santykį. Jūsų manymu, kokią vietą pasaulietinėje valstybėje turėtų užimti Bažnyčia? Kiek ji gali ir turi reikšti savo nuomonę, pasiūlymus valstybės valdžiai, pasisakyti politinėmis, seksualinių mažumų, abortų temomis?
– Normalioje valstybėje, kurioje gyvena katalikai, o ypač toje, kur jie sudaro piliečių daugumą, Bažnyčia turi bendradarbiauti su valstybe visų žmonių labui. Bažnyčia gali labai praturtinti visuomenę, padėdama išsaugoti moralinius pagrindus, sveiką šeimą.
Bažnyčia gali labai daug pasidarbuoti švietimo, socialinėje ir kultūros srityje. Bažnyčios nariai, nuo hierarchų iki eilinių katalikų, yra valstybės piliečiai, todėl turi teisę pasisakyti visais klausimais, kurie rūpi mūsų visuomenei. Kai kas bando dėti pastangų, kad dvasininkai nusišalintų nuo visuomenės aktualijų. Akivaizdu, kad dar gyvas sovietinis mentalitetas – tuomet drastiškai buvo bandoma izoliuoti Bažnyčią nuo visuomenės reikalų, nebuvo leidžiama užsiimti net socialine, karitatyvine veikla.
Sigitas Tamkevičius |
– Naujasis popiežius Pranciškus viename interviu neseniai paragino vienuoles būti „dvasinėmis motinomis, o ne senmergėmis“. Kokia būtų jūsų šios minties interpretacija? Ar tai reiškia, kad kunigai, vienuoliai turi būti pasaulietiškesni, žemiškesni, atviresni pasauliui?
– „Senmergės“, mano nuomone, yra tik tos, kurios daugiausia mąsto apie save, kad yra nelaimingos, nes neturi vyro. Vienuolės turi būti pilnos džiaugsmo, optimizmo ir pasišventimo gerai tarnauti Dievui ir žmonėms.
Iš tikrųjų mergina, tapdama vienuole, nepraranda savo esmės. Nebūdama motina fizine prasme, ji puikiai gali atlikti dvasinės motinystės vaidmenį. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, nes jų yra daug kiekvienoje Lietuvos moterų kongregacijoje. Per ilgus kunigystės metus sutikau labai daug šaunių seselių vienuolių, kurios nuveikė daug gerų darbų.
– Nemažai žmonių teigia esantys nusivylę ne tikėjimu, o Bažnyčia, kaip institucija. Teigia, kad ji mažai ką bendro turi su tikruoju tikėjimu. Esą Bažnyčiai svarbi tik valdžia, galia, įtaka, pinigai, o ne meilė savo artimui, dvasiniai dalykai. Kaip reaguojate į tokius pamąstymus?
– Žmonės, kurie sako esą nusivylę Bažnyčia, tikriausiai niekada gerai su ja nesusipažino ir nesuvokė, kas ji yra. Jeigu kas nori, kad Bažnyčioje būtų tik šventieji, jiems galima pareikšti tik užuojautą. Iš tikrųjų Bažnyčią sudaro žmonės, tik pašaukti į šventumą. Bet tie patys žmonės kartais susižeidžia, parpuola, o Bažnyčia jiems padeda prisikelti. Dėl šios priežasties Jėzus paliko Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą.
Nereikia tapatinti pavienių Bažnyčios narių silpnybių ar klaidų su pačia Bažnyčia, kuri, nepaisant jos narių silpnumo, lieka šventa, nes jos Įkūrėjas – Jėzus Kristus.
Nereikia tapatinti pavienių Bažnyčios narių silpnybių ar klaidų su pačia Bažnyčia, kuri, nepaisant jos narių silpnumo, lieka šventa, nes jos Įkūrėjas – Jėzus Kristus yra šventas ir moka pasinaudoti net ir netobulais įrankiais.
Ar ne stebuklas, kad net nepavyzdingi kunigai bei vyskupai per 2000 metų nepajėgė sugriauti Bažnyčios? Juk Bažnyčia šiandien iš 12 mokinių yra išaugusi į milžinišką bendruomenę, turinčią per milijardą du šimtus milijonų narių!
Antra vertus, reikia būti aklam, kad nematytum, kiek Bažnyčia pasaulyje daro gerų darbų ir kaip rūpinasi vargšais. Pavyzdžiui, Kaune Bažnyčios Caritas tarnautojai kasdien pamaitina nuo 500 iki 800 žmonių, o kur dar Vaikų dienos centrai, pagalba krizių ištiktoms šeimoms, į prostitucijos tinklą patekusioms moterims.
Ir visa tai Bažnyčia daro ne dėl to, kad nori būti pačia didžiausia socialine, visuomenine ar kokia kitokia institucija; Bažnyčia visa tai daro tik iš meilės, kurios ji išmoko žvelgdama į savo Viešpatį Jėzų Kristų. Tad, manau, reikia būti sąžiningiems ir dėl vieno kito dvasininko nederamo elgesio nenurašyti visos Bažnyčios pozityvaus darbo.