- Žemaitė ir Lietuvos rusų dramos teatras – sunkiai suderinami dalykai. Kaip kilo mintis šį spektaklį statyti čia?
- Kadangi čia yra Lietuvos rusų dramos teatras, tai spektaklio atsiradimas manęs nei kiek nestebina. Taip, šioje rusų aktorių buveinėje mes tiesiog įpratę sveikintis skirtingom kalbom. Žemaitės gyvenimo aplinkoje taip pat buvo kalbama ne tik lietuviškai: prie stalo kalbėta ir melstasi lenkiškai, rusiškai buvo skaitoma. Dėl to spektaklio metu girdėsime ir kitų kalbų intarpus.
- Kuo šis spektaklis skirsis nuo režisieriaus Kęstučio Macijausko pastatymo?
- Neteko matyti aktoriaus Kęstučio Macijausko pastatymo, bet mano studijų laikais ši komedija tikrai buvo populiari. Ją teko statyti keletą kartų. Tai buvo ir filmuota medžiaga autentiškoje aplinkoje, ir judesio spektaklis, kurio ištraukas matė televizijos žiūrovai, ir psichologinio teatro pagrindu kurta komedija ir modernus šios pjeses variantas su studentais, studijuojančiais dailę.
Teatro pedagogė esu daugiau nei trisdešimt metų. Prisimenu savo mokytojo režisieriaus Piotro Fomenkos žodžius: „Tam kad ko nors išmoktum, reikia dėstyti.“ Manau, kad mano patirtis išmokė gerai dirbti su aktoriais. Manau, kad „Trijų mylinčių“ pastatymas tikrai jus išprovokuos diskusijai. Gerai, kai žiūrovas po spektaklio nerimsta.
- Kodėl pakeitėte spektaklio pavadinimą į „Tris mylinčias“? Originalus Žemaitės kūrinys vadinasi „Trys mylimos“.
- Kadangi esu scenarijaus autorė, pakeitusi pjesės akcentus, todėl teko keisti ir patį pavadinimą. Laisvai elgiuosi su literatūrine medžiaga – visada trumpinu tekstą, papildydama jį kita, teatro plastikos kalba. Scenoje per daug plepame, norisi taupumo, grynumo, koncentracijos.
- Kuo dar išsiskirs šis spektaklis?
- Spektaklis pastatytas su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplomantais – būsimais Lietuvos rusų dramos teatro aktoriais. Visų kuriančių spektaklį indėlis lemia jo išskirtinumą. Modernus todėl, kad pateiktas žiūrovui per šiandienos žmogaus supratimą ir vertinimus. Laikas viską koreguoja. Tai ne etnografinis spektaklis, kaip tikimasi.
Mane stebina Žemaitės kaip rašytojos nurašymas. Jaunimas nežino jos, o mokyklos programos neragina pažinti. Profesorė Viktorija Daujotytė vadina Žemaitę kosmoso žeme. Gal tikrai taip ir yra. Beje, Žemaitės meilės patirtis nustebintų ne vieną.
- Kodėl spektakliui pasirinkote tokius jaunus aktorius?
- Jie yra studentai ir mano mokiniai, o su jais dirbu visuose savo spektakliuose. Taip jie auga. Mano darbo metodas yra auginti aktorius per spektaklius. Susitikimai su žiūrovu didina atsakomybę profesijai.
- Kas geriau charakterizuoja veikėją – kalba ar judesiai?
- Manau, kad spektaklis turi būti reginys. Teatras turi savo kalbą, ne tą kuria kalba politikai ar gydytojai. Teatro kalbos kryptis – žmogaus dvasia: jei atsiranda kontaktas, tuomet spektaklis pavykęs. Nieko tobuliau nesugalvosi. Todėl reikia ir „raštingo“ žiūrovo. Mes visi per daug užsiėmę paviršiniais dalykais, gyvenimo skuba atitolina mus nuo tikrų vertybių. Teatras turi būti ta vieta, kur galime pažvelgti į savo vidų ir nesvarbu, kokiom priemonėm tai padarysi – žodžiu ar judesiu.
- Ar nėra sunku moters meilę išreikšti vien judesiu?
- Vieno atsidūsėjimo pakanka sužinoti apie moters meilę. Kuo daugiau aiškini, tuo painiau darosi.
- Kalbama, kad spektaklio pabaiga bus labai netikėta.
- Komedija reikalauja vienų akcentų, o drama – kitų. Netikėta pati interpretacija nuo pradžios iki pabaigos, todėl, manau, nereikia pasakoti. Tikiu, kad Žemaitė man pritartų.
- Ar bandysite atkurti autentišką tų laikų aplinką?
- Norėčiau restauruoti tikros meilės potyrį, bet manau, kad nusivilčiau nieko naujo neatradusi. O dėl daiktiškumo, tai man patinka belaikiai spektakliai su apibendrinta buitimi.
- Kiek laiko užtruko spektaklio pastatymas?
- Į medžiagą ėjome metus. Kūrėją žinios maitina ir padeda atlikti darbą nepaviršutiniškai. Buvo įdomu gilintis į to meto gyvenimo tradicijas, moralės normas. Per šimtą metų pasikeitė pagarba moteriai, motinai, vyresniam žmogui. Dabar mes tapome neatviri, išmokome prisitaikyti, pradėjome daugiau meluoti.
