Ir nenuostabu, kad kai praėjusią savaitę S. Sondeckis atvyko į Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Nacionalinei bibliotekų savaitei organizuotą renginį, bibliotekos konferencijų salėn susirinko įvairaus amžiaus šiauliečiai. Netik Šiaulių miesto garbės piliečiai, geros muzikos gerbėjai, bet ir jaunimas. Daug atėjo pedagogų ir moksleivių iš S. Sondeckio muzikos mokyklos, tad ir susitikimas prasidėjo šios mokyklos mokinės, respublikinių ir tarptautinių jaunųjų smuikininkų konkursų laureatės Izabelės Lanauskaitės, kurią parengė mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė ir kuriai akomponavo koncertmeisterė Aušra Banaitytė, pasirodymu.
Jei teisybę sakyčiau, tai aš ne muzikantas, o bibliotekininkas. Man maloniausias dalykas gyvenime yra tvarkyti savo biblioteką.
Susitikimo metu maestro S. Sondeckis pasakojo apie bendrus koncertus su žymiausiais Rusijos ir Europos muzikos meistrais, kaip organizavo Šiaulių vaikų ir jaunimo choro „Dagilėlis“ koncertą Sankt Peterburge ir kitus įdomius dalykus.
O prieš šį susitikimą duodamas interviu maestro nustebino savo prisipažinimu:
– Jei teisybę sakyčiau, tai aš ne muzikantas, o bibliotekininkas. Man maloniausias dalykas gyvenime yra tvarkyti savo biblioteką.
Knygų joje yra ne mažiau kaip trys tūkstančiai, o kiek gaidų tūkstančių... Vien orkestrinių partitūrų yra apie tris tūkstančius. O kur dar smuiko, fortepijono, o kur dar visa žmonos violončelės biblioteka, o visa muzikinė literatūra... O plokštelės, kurių taip pat yra keli tūkstančiai, ir kompaktiniai diskai.
Jei suskaičiuotume viską, paaiškėtų, kad tai labai rimta ir didelė biblioteka. Ir man labai patinka ją tvarkyti: turiu savo sistemą, aš galiu surasti ten gaidas greičiau – per penkiolika sekundžių – nei jūs jas rastumėte kompiuteriu.
Taip, bibliotekininkystė yra mano silpnybė, per klaidą patekau į muziką.
– Tokia didelė biblioteka tik jūsų sukaupta, o gal jos dalis paveldėta?
– Tai mudviejų su žmona tokia biblioteka sukaupta. Ir mano tėvas buvo toks didelis knygius. Vadinasi, iš jo tą aistrą paveldėjau.
Karo metu viskas pas mus sudegė, tai neliko nei mano vaikystės knygų, nei tėvo iki karo sukauptų. Emigracijoje tėvas vėl sukaupė didžiulę biblioteką ir ją padovanojo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai – siuntė dėžėmis. Suprantate, ne man siuntė, nors žinojo, kad aš turiu tą pačią aistrą. Nors vieną dėžę ir man atsiuntė – turiu dabar didelę lentyną, kur yra man tėvo atsiųstos knygos.
Žinoma, ir aš testamentu užrašysiu savo knygas P. Višinskio bibliotekai į bendrą kolekciją su tėvu.
– Tokia didelė biblioteka yra ir labai didelė investicija.
– Taip, aš į knygas, ir ypač į gaidas, esu tiek investavęs, tiek investavęs... Bet aš savęs dėl to didvyriu nelaikau – tiesiog tokia buvo mano aistra, toks mano hobis.
Iš kitos pusės tai man sudarė sąlygas egzistuoti. Juk tarybiniais laikais, kadangi buvome labai uždari, gauti reikiamas gaidas buvo praktiškai neįmanoma.
Todėl, kai išvažiuodavau į gastroles užsienyje, tai ten ir pusę honoraro palikdavau, nes parsiveždavau lagaminus natų ir viso to, kas man buvo reikalinga. Ir todėl aš visą laiką turėjau repertuarą – platų, įdomų, ir galėjau pasirinkti tai, kas man būtina. Nieko prašyti nereikėdavo.
Tokios bibliotekos, kokią aš turiu orkestrinės kameriniam orkestrui, niekas neturi. Nebijau su niekuo varžytis – tikrai turiu milžinišką biblioteką.
– O jūsų bibliotekoje yra knygų apie jus ar jūsų parašytų knygų?
– Nėra apie mane knygos. Yra buvę tokių bandymų ir dabar rašo. Tačiau kas iš to išeis bus vėliau matyti.
Suprantu, kad man pačiam rašyti reikėtų. Bet labai daug praradau laiko to nedarydamas.
O juk iš tikrųjų turėjau gyvenime labai daug įdomių epizodų, susitikimų su žmonėmis, labai reikšmingų įvykių, kurių pats buvau dalyvis. Reikšmingų įvykių ne tik man, bet ir visos Lietuvos kultūrai.
Aišku, kad tai reikėjo užfiksuoti, bet neužrašiau. Tiesa, yra šiek tiek spaudoje – knygose, žurnaluose – publikacijų apie bendravimą su Mstislavu Rostropovičiumi, su Beatriče Grincevičiūte, su Baliu Dvarionu, su Alfredu Šnitke, kitais žymiais muzikantais.
Dabar gailiuosi, kad apie tai anksčiau nepradėjau rašyti, nes dabar nežinau, ar tam užteks man valios ir jėgų.
– Tai jūs labiau skaitytojas nei rašytojas?
– Taip, taip. Vaikystėje aš labai daug skaičiau – ir tai, kas buvo reikalinga, ir tai, kas nelabai. Literatūrinių žinių aš įgijau Šiaulių berniukų gimnazijoje, kur turėjome labai nuostabų literatūros mokytoją Joną Adomaitį. Tai jis mums davė tą teisingą tikros literatūros supratimą.
Paskutinėje gimnazijos klasėje ir vėliau aš ilgai bendravau su Šiaulių aktore Potencija Pinkauskaite, kuri labai praplėtė akiratį teatro suvokime ir teatro vertinime.
Kas man labai svarbu – tai, kad P. Pinkauskaitė man įdiegė pagrindinius teatrinės etikos principus, kurių dabar jau niekas nesilaiko ar nežino.
Mane tiesiog šiurpas paima, kai pamatau aktorių scenoje, stovintį su kepure ar paltu, nes P. Pinkauskaitė buvo išmokiusi, kad kai tik į teatrą praveri duris, kepurė jau turi būti nuimta. O kad ano meto aktorius pereitų per sceną su paltu, buvo net neįsivaizduojamas dalykas.
Dabar, kai mano jau toks amžius, domiuosi kitais dalykais. Mėgstu poeziją, bet gerą poeziją – tiktai mūsų didžiųjų poetų kūrybą, kuri iš tikrųjų jaudina.
Eksperimentų aš nebemėgstu. Ir niekur nebemėgstu eksperimentų – nei muzikoje, nei teatre, nei operoje. Aš noriu atradimų: tik jais žaviuosi ir džiaugiuosi.
Gryna beletristika mažai mane bedomina, aš labiau mėgstu istoriją: knygas apie istorinius įvykius, įžymių žmonių biografijas – ir tų žmonių, kuriuos pažinojau ir kurių nepažinojau.
Žinote, kuo mane šiuometinė Nacionalinė bibliotekų savaitė sudomino? O tuo kad ji skirta rašytojui, pedagogui Pranui Mašiotui, iš kurio vadovėlių man dar teko mokytis.
Be to, jis man brangus ne tik kaip vaikystės šitų knygų ir skaitinių autoriaus, bet ir kaip pedagogas.
Kai Pirmojo pasaulinio karo metais Šiaulių mergaičių gimnazija buvo evakuota į Voronežą, gimnazistėms, tarp jų ir mano mamai ten lietuvių kalbą kaip tik ir dėstė P. Mašiotas. Mama apie jį man daug pasakojo ir tiesiog dievino.
Vis prisimenu, kaip P. Mašioto knygutes mums su seserimi mama skaitydavo. Skaitydavo mama kaip istorijos mokytoja mums ir istorines knygas. Ir tai man tai buvo labai reikšminga visam gyvenimui.
– Taip pat reikšminga kaip muzika?
– Muzika – galbūt pati didžiausia dvasinė vertybė, kuria žmogus skiriasi iš visos gamtos. Muzika – tai labai neapibrėžtas menas. Jei gražus paveikslas, tai mes jį matome, jei skaitome knygą, tai vien fabula mus patraukia, žmogaus intelektas leidžia daugiau ar mažiau įsigilinti ar pajusti ten atskleidžiamas idėjas ir suvokti platesniuosius giluminius kūrinio vingius, jei žiūrime spektaklį – matome gyvenimo veidrodį.
Man, kaip ir visiems žmonėms, muzika yra didelis džiaugsmo ir estetinio pasitenkinimo šaltinis. Bet gali būti, kad man yra šiek tiek kitaip nei jums, ne profesionalams, nes man tai galų gale yra mano profesija, mano darbas.
Galbūt man kartais tą džiaugsmą patirti yra sunkiau nei jums, nes atsiranda visokių profesinių kabliukų. Sakykime, nepakankamai aukšto lygio atlikimas, kažkokios grubios klaidos... Gal mes, profesionalai, ta prasme esame labiau nuskriausti nei jūs, mėgėjai.
Jūs kaip vaikai iš karto priimate arba ne, o mums kaip gurmanams būna truputėlį sunkiau. Aš labai pavydžiu ir labai džiaugiuosi ta mėgėjų laime – suvokti muziką savaip, kaip nori, kaip išgyveni.
