– Neseniai kalbėjausi su jaunaisiais aktoriais Mariumi Repšiu ir Ainiu Storpirščiu. Pastarasis sakė, kad R.Kazlas yra „nepaprasto darbštumo žmogus“. Tai jam pasakojo tėtis. Esate iš tų, kuris, gavęs pasiūlymą naujam vaidmeniui, savęs paklausia – ar sugebėsiu? Pirmiausia išnyra ne ambicija „Aš galiu!“, bet dvejonė, savikritiškumas?
– Na, jei jau Storpirščių klanas, susivienijęs su Repšininkais, mane išdavė, belieka tik pasiduot ir prisipažint: taip, kankinuosi pats ir kankinu kitus. Pirmiausia – namuose šunį, po to – šeimos narius, teatre – kolegas aktorius, o jau desertui pasilieku režisierių... Jeigu rimtai, turiu pastebėti, jog su metais ir kiekvienu nauju vaidmeniu profesijos atžvilgiu tampu pernelyg pedantiškas. Kaip sakoma, žmogus – būtybė azartiška: gero jam maža, jam reikia to, kas geriausia.
Turiu pastebėti, jog su metais ir kiekvienu nauju vaidmeniu profesijos atžvilgiu tampu pernelyg pedantiškas.
Teatre nenutrūkstamai, be pertraukų, darbuojuosi daugiau nei dvidešimt metų, todėl, manau, palaikau neblogą profesinę formą.
Dvejonių visada yra, ypač imantis naujos medžiagos, tačiau, kad bijočiau kurio nors vaidmens ar krūvio – ne. Kaip sakė E.Nekrošius: „Darai, darai ir padarai."
Jeigu kam nors susidaro įspūdis, kad man viskas lengvai pavyksta, nereikia daug pastangų, labai klysta. Nuo pat pirmos akimirkos gavus pasiūlymą, kurį priimu, mane tarsi kažkas įjungia kaip dulkių siurblį ir aš visą tą laiką be garso traukiu į save po dulkę įvairiausius dalykus, kurie, mano nuomone, gali praversti vaidmens kūrimui arba spektakliui. Vaikštau, guliu, nemiegu, miegu, bet siurbiu. Viskas praverčia: ir skaitomos knygos, žmonės, prisiminimai, asmeniniai potyriai, na, ir, žinoma, fantazija. Štai ir dabar, duodu interviu, o siurblys veikia... Kaip jį išjungti, aš nežinau. Išsijungimas automatinis.
Apie Dantę
– Kiek dvasinių, fizinių jėgų ir pastangų pareikalavo šis vaidmuo? Ar jį kurdamas atradote naujų savo, kaip aktoriaus, savybių? Ne kartą esate sakęs, kad kiekvieną vaidmenį stengiatės sukurti vis kitokį ir taip, kaip niekas kitas to nepadarytų. Kokia šįkart buvo tokių pastangų kaina?
– Tai, kad režisierius patikėjo man tokį vaidmenį, sporto terminais kalbat, liudija, jog aš, kaip aktorius, esu įvykdęs A lygio normatyvą ir man suteikta teisė dalyvauti Olimpiadoje. Dantės ir Nekrošiaus olimpiadoje. Beliko neapvilti lūkesčių ir parodyti gerą rezultatą.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rolandas Kazlas |
Su tokiais režisieriais kaip J.Vaitkus ar E.Nekrošius visada drąsu, nes žinai, kad jie padės tau atsiskleisti, nukreips teisingiausiu keliu. Spektaklio ir vaidmens kūrimas yra bendras darbas. Tarsi nematomo kūno auginimas. Režisieriui pasiūlius suvaidinti Dantę žinojau, kad teks atiduoti visas turimas jėgas, atrasti savyje naujų spalvų ir kitą skambesį. Galiausiai atrandi tai, ko niekaip negalėjai įsivaizduoti ir įtarti, kad gali.
Aktorius – tai toks gamtos stebuklas ar anomalija, su kuriuo įmanomos bet kokios metamorfozės. Man iki šiol mįslė, kas atsitinka su aktoriumi scenoje. Būna momentų, lyg kas nuo tavęs trumpam nuimtų šarvus. Viskas tampa taip aišku, skaidru, dingsta baimė ir kažkaip šviesiai liūdna. O būna, kad neatsitinka, nors viską lyg ir teisingai darei. Tada jautiesi tarsi kosminis našlaitis, paliktas likimo valiai ir nejautrai. Ir jokių garantijų, kad kiekvieną kartą pavyks – nėra.
– Ar teko atsikratyti kokių nors štampų? Kaip iš esmės bandėte prisijaukinti vaidmenį? Per Dantės kūrinius, biografines detales, itališką kultūrą? Kokius herojaus bruožus labiausiai stengėtės išryškinti? Koks Jūsų Dantė?
– Manau, kad, norint teatre sukurti kažką tikrai unikalaus, reikia šiek tiek atitolti nuo teatro. O gal norint iš naujo pamilti gyvenimą irgi reikėtų pabandyti gyventi tarsi būtum tik viena koja čia? Tada atsiranda kažkoks filosofinis pagrindas, laikinumo pojūtis, švelni ironija, laisvė, drąsa. O kas gi yra spektaklis? Tikras gyvo žmogaus balsas, nuskambėjęs erdvėje, jo judesys, prieš užsiveriant uždangai. Dėl to, matyt, teatras taip ir jaudina.
Visą laiką jutau, kaip tos eilės, vaizdiniai, ritmika veikia, smelkiasi į mane. Veikia šviesiai, atsiranda kažin koks pakylėjimas.
O dėl Dantės vaidmens kūrimo, sakyčiau, viskas daug paprasčiau nei galima būtų įsivaizduoti. Nors ir ne visai... Dieviškoji komedija pirmiausia – pati geriausia Poezija, kokia tik buvo sukurta žmogaus. Mane tiesiog pradėjo veikti pati Knyga ir paaiškinti daugiau aš negaliu. Spektaklį kūrėme, iš esmės išnešiojome kaip vaiką – devynis mėnesius. Pradėjome rugpjūčio, o baigėme balandžio gale.
Visą laiką jutau, kaip tos eilės, vaizdiniai, ritmika veikia, smelkiasi į mane. Veikia šviesiai, atsiranda kažin koks pakylėjimas. Kiek teko girdėti, Dantės portretas – viena didžiausių neteisybių poeto atžvilgiu. Pikto, rūstaus, baudžiančio, kumpa vanago nosimi žmogaus atvaizdas. Tuo metu eilės byloja visai priešingai. Ir mes stengėmės perteikti laisvą poeto dvasią, minties polėkį, vaizduotę, jausmus.
Jis yra visoks ir visur. Yra ir sykiu nėra. Absoliuti galybė ir visiška bejėgystė. Tose eilėse labai daug paprasčiausios meilės išraiškos moteriai. Juk visa poezija beveik tuo ir remiasi, kai mylimoji įkvepia ir tampa Mūza, šventąja, nežemiška būtybe.
Apie kritikų recenzijas
– Kaip reaguojate į po spektaklio premjeras pasirodžiusias recenzijas? Ar domitės, ką sako kritikai – ar jums skaudu, ar į kai ką atkreipiate dėmesį, o gal jau nebeskaitote?
– Kodėl gi ne? Skaitau, domiuosi, džiaugiuosi bet kokiu dėmesiu. Kiek pastebėjau, šiais laikais tas, kurį labiausiai puola ir pliekia – iš tikrųjų yra vertas dėmesio. O tas, kurį tolygiai giria, nesvarbu, ką ir kaip padarytų, pradeda kelti įtarimą.
Aš vienodai priimu ir retas kritikų pagyras mano adresu, ir dažną vanojimą, kartais pereinantį į atviras pašaipas. Galiu pasakyti, kad mano vaidmenų kokybės tie straipsniai nei pagerino, nei pablogino. Žiūrovams, manau, jie irgi nelabai daro įtaką. Tuos straipsnius skaito labai siauras žmonių ratas ir profesionalai.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rolandas Kazlas |
Tačiau... Tie straipsniai išlieka, štai kur esmė. Neseniai pagalvojau, kad tie, kurie skaitys kritiką apie mano darbus ir mane po kokių 50-ies metų, greičiausiai susimąstys: „Tai už ką gi šitam... (epitetus praleisiu) geriausi režisieriai patikėdavo sudėtingiausius vaidmenis, už ką jis buvo apdovanotas scenos kryžiais ir įvertintas Nacionaline premija? Gal, kad priklausiau kokiam nors elitui, ir mane, kaip brolijos narį, globojo įtakingos jėgos?“
Pats galiu tik pasakyti, kad būtent todėl, jog nepriklausau jokiai brolijai ar seserijai, nesėdžiu su niekuo vakarėliuose, neieškau naudingų pažinčių ir vadybininkų, tikėdamasis geresnio straipsnio, ir esu tas vienišius be „stogo“, kurį galima pakandžioti... Žinoma, kultūringai, turinį intelektualiai įvyniojant.
Manau, kad spektaklius reikia filmuoti – ir tai bus geriausias vaizdinis įrodymas bei atsvara bet kokiai kritikai.
– Teatralai neretai kalba apie teatro kritikos, kaip žanro, krizę. Kartais susidaro įspūdis, kad gyvename provincijoje, kurioje kritika dažniausiai yra labai asmeniška, pagrįsta intrigomis, simpatija ir antipatija, draugiškumu ir neapykanta. Gal dėl to retėja gretos žmonių, kurių nuomonė būtų įdomi, ir kurių kritikos paisytume?
– Net nežinau, kaip reikėtų atsakyt – rimtai ar nelabai... Mes kuriame spektaklį rimtai, o štai kai kurie kritikai į savo profesiją ar kito žmogaus darbus kartais žiuri pro pirštus. Parašyti gerą, išsamų, kūrinį analizuojantį straipsnį – sudėtingas ir nelengvas darbas. Be to, reikalingas ir kritiko talentas, kruopštumas, įsigilinimas, objektyvumas.
Aš vienodai priimu ir retas kritikų pagyras, ir dažną vanojimą, kartais pereinantį į atviras pašaipas.
Reikia įdėti daug triūso: pamatyti spektaklį bent porą kartų, perskaityti medžiagą, nepasididžiuoti pasiprašyti į repeticijas, pakalbinti režisierių, aktorius. Tada ir recenzija bus panaši į recenziją. Tačiau lengviau rašyti anonsus, asmenines impresijas arba apie save spektaklio fone epistoliariniame žanre. Kartais galvoji, kuo spektaklio kūrėjai taip įžeidė rašantįjį?
Dažnai būna taip: kuo geresnis darbas scenoje, tuo piktesnis straipsnis iš kritiko pusės. Ar tik nesuveikia čia tas fenomenas, kai, pasak XX a. švedų literatūros klasiko, „Žmogus nori, kad jį mylėtų, jei ne, tai bent kad juo gėrėtųsi, arba kad nors jo bijotų, o jei ne – kad baisėtųsi ir šlykštėtųsi. Nori sužadinti kitiems kokių nors jausmų. Siela bijo tuštumos, ji nori kontaktų bet kokia kaina.“
– Ir visgi tie kritikai kone sutartinai sako, kad E.Nekrošius šįkart „nesuvaldė kūrinio“. Suprantu, kad jums gal ne visai etiška kalbėti apie režisieriaus darbą, bet gal galėtumėte pasakyti, kaip viskas atrodo, būnant kitoje barikadų pusėje: dalyvavus kūrybiniame procese, žinant jo eigą ir keltus uždavinius? Ką jums iš esmės reiškia dirbti su E.Nekrošiumi?
– Režisierius E.Nekrošius yra daugiau nei teatro režisierius, profesionalas. Tai – išmintingas žmogus, kantriai besidarbuojantis teatro režisūros srityje. Manau, kad jam, kaip niekam kitam, teatro scenoje yra pavykę sukurti tokių būsenų, vaizdinių, nuotaikų, kurios pranoksta teatro, meno, žaidimo ar vaidinimo ribas. O tų, kurie karščiuodamiesi kritikuoja režisierių dėl šio ar kitų darbų, norėčiau paklausti: „Negi manote, kad režisierius toks naivus ir neapdairus, imdamasis tokio darbo? Ar jis nėra apmąstęs daugybės variantų?“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rolandas Kazlas |
O tam laiko ir kantrybės jis tikrai turi. Galbūt perskaičius tą knygą ir įsigilinus ateis suvokimas, kad režisierius pasirinko vieną iš geriausių sceninės kalbos kelių? Repeticijų metu, ieškant kiekvienos scenos sprendimo, režisierius sakydavo, kad yra tūkstančiai variantų, ir mes išbandydavom bent keliolika, kol galiausiai pamatydavome, jog stebuklingai lieka tas, kuriame yra ir tų tūkstančių variantų užuomazgos ar galimybės. Tai didelis meistras ir mokykla.
Apie gastroles
– Ne taip seniai grįžote iš gastrolių Italijoje. Kokias emocijas parsivežėte? Galbūt ten pajautėte visai kitą atmosferą, ryšį su publika? Juk ten Dantės tėvynė. Gal italai kur kas geriau perprato režisūrinius sprendimus?
– Atvirai pasakius, ta premjerinė išvyka buvo atgaiva. Žinoma, buvo ir įtampos, jautėme atsakomybę prieš italų publiką, kuriai Dantės vardas – šventas. Sutapimas ar ne, bet abiejuose miestuose, kuriuose turėjome vaidinti, išvakarėse atsitiko nelaimės. Brindizyje įvykdytas teroristinis aktas, per kurį žuvo žmonės, Modeną sukrėtė stiprus žemės drebėjimas, pareikalavęs irgi nemažai aukų ir pridaręs materialinių nuostolių.
Po pirmų spektaklių Brindizyje tapo drąsiau, o vaidinti Modenoje, Luciano Pavarotti vardą turinčiame teatre, buvo tikras malonumas. Puikus teatras, tobula scena, nuostabūs gaisrininkai užkulisiuose, akustika ir pilna salė solidžios, neatsitiktinės teatrinės publikos. Drįstu teigti, kad spektaklį, mano asmenine nuomone, žiūrovai priėmė puikiai. Bent jau tą liudijo dėmesys spektaklio metu ir plojimai po jo.
Savo vaidybos vertinti neturiu teisės, tačiau jaučiausi pakiliai. O gal padėjo Dantės atvaizdas salės lubose, kurį skriedami neša du amūrai...? Ir, mano manymu, labai gerai vaidino aktorius Audronis Rūkas. Šitaip vaikštančio ratais aktoriaus, manau, dar nematė Europa....Vaidino su tokiu tikėjimu, tarsi būtų pats velnias, nutrūkęs nuo grandinės. Kol jis vaikščiojo, Modenoje buvo ramu, kai tik kitą rytą išvykome – vėl sudrebėjo žemė. Viskas taip keista...
Apie depresiją ir režisūrą
– Lietuvoje teatrų sezonas artėja prie pabaigos. Ką veiksite vasarą? Ar tai, kad laukia atostogų metas, padeda lengviau išgyventi po premjerų užplūstančią tuštumą?
– Ką čia paveiksi, kai tokie orai... Turbūt depresuosiu – vis smagiau. Ką čia dar tokio? Gal, sakau, pasidaryti tatuiruotę? Vis atrakcija kokiam mėnesiui. Paskui dar vieną ir, žiūrėk, vasara prabėgs. Reiks pagalvoti, čia ne taip paprasta. Štai ir depresija traukiasi. Svarbu prasmingomis mintimis užimti protą ir duoti jam darbo.
– Aktorė Eglė Gabrėnaitė kartą prasitarė, kad daugelis puikų aktorių jau nebenori vaidinti, pradedant Valentinu Masalskiu, paminėjo Jus, režisūros jau imasi Ramūnas Cicėnas. Sako, tiesiog nėra motyvacijos, nes scenos partneriai retai būna tie titanai, autoritetai. Be to, vis sunkiau prisišaukti ir užsienyje spektaklius statančius geriausius šalies režisierius. Todėl esą geriau pačiam mėginti kurti nei dirbti su diletantais. Gal persūdė?
– Suprantu tuos, kurie nebenori nieko daryti. Suprantu ir tuos, kurie kažko imasi, ieško. Bet kokiu atveju jie tuo metu teisūs. Galiu tik pasakyti, kad viskas praeis. Praeis ir niūrios nuotaikos, ir, kol esi gyvas, vis tiek norėsis kokio nors sujudėjimo. Esam veikiami nuotaikų, laiko, pasikeitimų, todėl nori nenori reikia viską ištverti. Gali ir nieko neplanuoti, o tai, kas tau lemta, imt ir padaryt. Tiesiog reikia savęs klausytis. Jei tavyje tyla – mėgaukis, o jeigu kažkas įkyriai pradeda ragint: „kelkis ir eik dirbt“, stokis ir eik. Gal užtils?
Suprantu tuos, kurie nebenori nieko daryti. Suprantu ir tuos, kurie kažko imasi, ieško. Bet kokiu atveju jie tuo metu teisūs.
Tokie būtų netiesioginiai linkėjimai nuostabiai aktorei E.Gabrėnaitei ir kitiems garbiems kolegoms. O sakyti, kad aktorius niekada negalės sukurti gero spektaklio, tas pats, kas teigti, kad kritikas, rašantis recenzijas, nemokės parašyti knygos apie teatrą. Jeigu moka rašyti recenzijas, parašys ir knygą, o jei nemoka... Ką gi, rašys kažką panašaus į recenzijas. Visokių kritikų yra. Ir visokių aktorių.
– Ir vis dėlto Jūs irgi režisuojate. Ar mintyse jau nešiojatės viziją apie kokį nors spektaklį, kurį norėtųsi statyti?
– Žinote, šiuo klausimu esu laisvas, netrokštu žūtbūt ko nors imtis, įrodinėti ar drebinti teatro pasaulį. Niekas mano pastatymų teatro pasaulyje pernelyg nelaukia, nebent tie nedaugelis, kuriems patiko mano režisūra.
Rudenį laukia daug gastrolių su „Dieviškąja komedija“, todėl žiūrėsime. O minčių yra visokių...Vilioja operos, baleto žanras. Gal, sakau, pabandyti juos sujungti? Tačiau reiktų atlikėjo su Vaido Vyšniausko balsu ir Nerijaus Juškos kūnu. Tada jau būtų galima pasvajoti, kad ir apie Zaratustros svaiginantį gyvenimo šokį.
Dar norisi sukurti kažką stilingo siaubo žanre, juolab kad vampyrai ir zombiai vėl madingi. Gal reiktų nepabijoti teatre prikelti nemirtingą Transilvanijos garsenybės Vladislovo Drakulos asmenį? Kai Vilniuje gastroliavo Panevėžio J.Miltinio dramos teatras, godžiai žiūrėjau į aktorių Albiną Kėlerį ir įsitikinau, kad šis vaidmuo jam būtų įkandamas. Po paskutinių įvykių Panevėžio teatre jis, spėju, būtų nieko prieš kam nors meniškai perkąsti gerklę, nors ir teatro scenoje...
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Rolandas Kazlas |
Idėjų, kaip matote, yra, bet ar atsiras teatrų, norinčių jas įsileisti – laikas parodys. Nors greičiausiai imčiausi ko nors kitko, mažiau efektingo ar rėksmingo. Šokiruoti yra lengviau nei įtikinti. Madingų ir šiurpinančių idėjų generatorių teatre, manau, bus nemažai ir be manęs. Jau yra.
Na, bet kalbėti šiais laikais galima su humoru, o štai dirbti reikia rimtai. Dažniausiai būna atvirkščiai. Linkiu geros vasaros visiems ir gerų bent 15 minučių kiekvieną dieną.
