– Ar galite patvirtinti, kiek žmonių Lietuvoje yra taikomos operatyvinės priemonės, kitaip tariant, pasiklausoma pokalbių, sekamas elektroninis susirašinėjimas? Ar tikrai šis skaičius siekia apie 10 tūkstančių?
– Taip.
– Anksčiau įvairios tarnybos ir atskiri aukšti valstybės pareigūnai minėjo gerokai didesnius skaičius. Kodėl yra tokie skirtumai?
– Man atrodo, kad mes visi su tais skaičiais šiek tiek perlenkiame lazdą. Atsimenu, regis, 2008–2009 metais, Lietuva Europos Komisijos Ryšių tarnybai perdavė informaciją, kad tokių asmenų Lietuvoje yra 80 tūkstančių. Visi labai stebėjosi, nors, man atrodo, ne visi ir suprato, ką toks skaičius reiškia.
Pernai buvęs FNTT vadovas Vitalijus Gailius pateikė dar kitokį skaičių – 30 tūkstančių, nors aš nežinau, iš kur jis jį ištraukė.
Mano vadovaujama komisija kaip tik baigia derinti pranešimą, kuriame mes pateiksime, mano įsitikinimu, objektyvius skaičius. Turiu galvoje, kiek žmonių šalyje yra taikomos operatyvinės sekimo priemonės – pasiklausoma pokalbių, sekamas susirašinėjimas ir panašiai. Toks pranešimas – dalis Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos darbo: atlikti parlamentinę kriminalinės žvalgybos kontrolę.
Bet pabrėžiu: aš pateiksiu tik skaičius sekamų asmenų, kuriems kriminalinės žvalgybos operatyvinių priemonių taikymą sankcionuoja apygardų teismai.
Tai apima ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT), Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), Policijos departamento, Krašto apsaugos ministerijos ir Valstybės saugumo departamento (VSD) prašomą tokių priemonių sankcionavimą. Kitai daliai sekamų asmenų taikomos kitos, ne kriminalinės žvalgybos operatyvinės priemonės. Kokia ta dalis, aš nežinau.
– Ar neužfiksavote specialiųjų tarnybų piktnaudžiavimo atvejų?
– Yra pavienių piktnaudžiavimo tokiomis teisėmis atvejų, bet mūsų tyrimas parodė, kad apskritai tokios operatyvinės priemonės taikomos laikantis įstatymų.
– Kaip sukuriamos sąlygos tokiam piktnaudžiavimui?
– Sakykime, Jonas Jonaitis yra pareigūnas. Jis tirdamas nusikalstama veikla įtariamo asmens darbus, pavyzdžiui, į pasiklausomų telefonų sąrašą įtraukė ir to asmens draugės telefoną. Kalbu apie tokio pobūdžio piktnaudžiavimus ar pažeidimus.
– Kokiu teisiniu pagrindu Lietuvoje yra dažniausiai pasiklausoma pokalbių? Nusikaltimo prevencijos? Kitokiais?
– Policijos departamentas dažniausiai teikia prašymus teismams. Tai yra sankcionuoti tokių operatyvinių priemonių taikymą.
Galite įsivaizduoti, kokiems veikėjams policija jų prašo. Tačiau nors įstatymas gan aiškiai viską išdėsto, tam tikrų problemų yra.
– Kokių?
– Pavyzdžiui, kai kurios specialiosios tarnybos vartoja pernelyg standartines frazes, prašydamos teismų tokių sankcijų. Kitaip tariant, jos „štampuojamos“. Taip neturėtų būti.
– Niekas neginčija teisės specialioms tarnyboms taikyti operatyvines priemones nusikaltimais įtariamiems asmenims. Bet ar įstatymai numato galimybę atitinkamoms tarnyboms, pavyzdžiui, prevenciniais tikslais klausytis merų ar, tarkime, laikraščių ar portalų redaktorių?
– Tai – aktualu. Nuo šių metų įsigaliojo Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Bet, pavyzdžiui, man Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariui, nėra iki galo aišku, kaip VSD ir Krašto apsaugos ministerijos Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas taiko tokias operatyvines priemones.
Kalbant, pavyzdžiui, apie šalies energetinį saugumą, kaip vieną iš nacionalinio saugumo pagrindų, man, nėra aišku, pagal kokius kriterijus ir kieno pokalbių tos tarnybos gali pasiklausyti.
Atsakant į jūsų klausimą, aš neatmetu galimybės, kad ir merų, ir žiniasklaidos priemonių vadovų yra pasiklausoma. Beje, VSD įstatymai įpareigoja atlikti ir žiniasklaidos priemonių monitoringą, tad išvadas pasidarykite patys.
Tik, žinoma, tie mastai nėra visuotiniai. Bet vien tai, kad koks nors asmuo yra meras ar laikraščio vadovas, negali nė vienai specialiajai tarnybai suteikti pagrindo pasiklausyti to mero ar redaktoriaus.
Bet kai kurios finansinės struktūros, ne paslaptis, naudojasi žiniasklaidos priemonėmis tenkinti savo interesus, todėl tokio leidinio redaktoriaus pokalbių turinio pasiklausymas yra labiau pagrįstas.
Miesto ar rajono mero pasiklausyti dažnai galima vien kilus įtarimams dėl nusikalstamos veiklos. Ir, žinoma, tai daroma.
– Ar jūsų vadovaujama komisija turi informacijos, kiek asmenų Lietuvoje yra pasiklausoma, sekama, pavyzdžiui, pagal užsienio žvalgybų prašymus?
– Natūralu, kad tokie dalykai vyksta, kad specialiosios tarnybos, ypač susijusios su Kriminaline policija, keičiasi tokia informacija.
– Ar Lietuvoje specialiųjų tarybų parlamentinė kontrolė yra pakankamai efektyvi?
– Išties su parlamentine kontrole yra tam tikrų problemų. Jos akivaizdžios tampa tuomet, kai reikia vykdyti parlamentinę kontrolę pagal konkrečius skundus. Pavyzdžiui, žinau, kad komisija iki mūsų kadencijos, yra gavusi grupelės žurnalistų paklausimą, ar jų atžvilgiu yra vykdomi kokie nors operatyviai veiksmai. Kaip tokį skundą tirti žiūrint iš valstybės interesų?
Mano, kaip komisijos pirmininko, pozicija tokia: komisija neturi būti įrankis pasitikrinti, ar telefono pokalbių yra klausomasi ar ne.
Buvę įstatymų netobulumai leido anksčiau tokius dalykus atskirų profesijų atstovams pasitikrinti, nors aš manau, kad skirstymo pagal profesijas čia negali būti.
Kitaip rizikuočiau jau rytoj pirmiausia sulaukti visų Seimo narių prašymų patikrinti, ar jų yra pasiklausoma, ar ne. Manau, kad komisija tokių dalykų parlamentinę kontrolę gali vykdyti ir konkrečių tyrimų lygmenyje, bet viskas turi būti įstatymiškai labai tiksliai sudėliota.
Pavyzdžiui, turėtų būti žinoma, jeigu yra tam tikras operatyvinių tyrimų skaičius, kiek jų baigiasi taip, kaip turėtų baigtis – teismo nuosprendžiu, o kiek užgesta net neįsibėgėję.
– Seimo nariai nekart viešai skundėsi, kad VSD yra mažiausiai parlamentinės kontrolės paliesta tarnyba. Ar VSD vardas ir vykdomos funkcijos pateisina tai? Ar Seimo NSGK, taip pat OVPKK turėtų turėti daugiau svertų VSD veiklai?
– Taip, ko gero, sutinku, kad VSD yra mažiausiai Seimo pasiekiamas. Bet, kita vertus, tam yra ir objektyvių priežasčių. VSD ir KAM Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas yra žvalgybos subjektai.
Kitaip nei kriminalinės žvalgybos subjektai, VSD nebūtinai turi kaip nors pabaigti tyrimą. Labiau surinkti informaciją ir ją pateikti, pavyzdžiui, prezidentei ar Vyriausybei.
Pusiau juokais kalbant, tų tarnybų veiklos esmė galėtų būti apibūdinama taip: jeigu šalyje yra užsienio žvalgas, didžiausia klaida būtų jį uždaryti į kalėjimą už šnipinėjimą, nepabandžius jo neišnaudoti.
Bet, pabrėžiu, yra ką Seimui veikti ir dėl šių tarnybų kiek galima aiškesnės veiklos.
– Kai asmuo sako įtariantis, kad jo yra pasiklausoma, reiktų susirūpinti jo psichiką ar tokiam įtarimui gali būti rimta priežastis?
– Kalbant apie pokalbių pasiklausymą apskritai, šalyje yra pernelyg daug paranojos. Kita vertus, kas nori tuo užsiimti – pasiklausyti – techninių priemonių yra užtektinai, jų net galima įsigyti interneto parduotuvėse.
Kalbant liaudiškai, sekimas turi būti profesionalus. Kai kalbantis telefonu, jis ima traškėti, ar net girdimi trečiųjų asmenų balsai, yra blogiausias specialiųjų tarnybų darbo pavyzdys. Vien dėl to verta jų vadus kviesti ant kilimo. Jeigu vyksta telefono pokalbių turinio kontrolė, subjektas, kuriam tokia priemonė yra taikoma, tikrai neturi jos jausti.
Baimių ir nepasitikėjimo specialiosiomis tarnybomis šalyje bus tol, kol jos slėps net tokią esminę informaciją, kiek asmenų yra pasiklausoma, kiek asmenų taikomos kitos operatyvinės priemonės.
Komisijos tikslas yra, kad visuomenė tuos skaičius žinotų.
