– Kaip rengiatės įtikinti koalicijos partnerius remti socialdemokratų programoje įtvirtintą lygiateisiškumo siekį, jei valdančiojoje koalicijoje yra ir atvirai homofobiškos Darbo partija, partija „Tvarka ir teisingumas“, o ir socialdemokratų lyderis A.Butkevičius nėra šalininkas tų idėjų, kurias išpažįstate?
– Homofobiškumą galima įveikti tik žiniomis ir atviromis diskusijomis.
Tikiuosi, kad užsienio valstybių ir Lietuvos mokslininkai, politikai, ambasadoriai aktyviai įsijungs į Lietuvos visuomenės ir politikų švietimą aiškinant žmogaus prigimties sudėtingumą ir lygias galimybes kaip šiuolaikinės visuomenės idėjinį pamatą, taip pat suaktyvės solidari Lietuvos nevyriausybinių asociacijų veikla ginant žmogaus teises Lietuvoje.
– Daug kas nustebo, kad ne jūs tapote Žmogaus teisių komiteto pirmininke, net nesate šio komiteto narė. Kodėl taip įvyko, nors, regis, komiteto pirmininkės postas jums buvo pažadėtas?
– Man postų niekas nežadėjo. Pati norėjau tapti Žmogaus teisių komiteto pirmininke, nes šią sritį pasaulio raidoje laikau itin reikšminga. Pažeidžiant žmogaus teises neįmanoma sukurti visuomenės gerovės.
Tačiau, sudarant partijų koaliciją, Seimo komitetai ir ministerijos buvo dėliojamos kaip kortos. Šias kortas dalijant ir atsivėrė mūsų politikų intelektinės brandos ypatumai, savitas visuomeninių prioritetų suvokimas.
Mano požiūriu svarbiausios ministerijos – Švietimo ir mokslo bei Kultūros – buvo atiduotos koalicijos partneriams. Žmogaus teisių komitetas atiteko Lenkų rinkimų akcijos frakcijai. Nepaisant to, kad komiteto vadovu tapo žmogus, nepasirengęs šio komiteto darbui.
Mano požiūriu, vienam svarbiausių Seimo komitetų šiandien vadovauja konservatoriškai mąstantys Seimo nariai.
– Kaip vertinate tai, kad Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininko postą užima Lenkų frakcijos atstovas, viename interviu teigęs, kad reprodukcinėms ir LGBT teisėms jis nėra pasiruošęs, o šio komiteto pavaduotojo postą užima jūsų ideologinis oponentas, konservatorius Mantas Adomėnas?
– Pažangus mąstymas visais laikais sunkiai skynėsi kelią. Reikia daug kantraus aiškinamojo darbo, kad visuomenė, partijos, partijų vadovai suvoktų tai, kad iš prigimties visi žmonės yra laisvi ir lygūs.
Žmogaus prigimties nepakeis jokios partinės nuostatos. Partijų vadai turėtų mokytis visą gyvenimą tam, kad išsivaduotų iš tradicinio, provincialaus mąstymo, kad nesididžiuotų savo nežinojimu, žmogaus teisių ir laisvių pažeidinėjimu, europinių direktyvų ir tarptautinių žmogaus teisių ir laisvių dokumentų nepaisymu bei niekinimu.
Ribotai mąstantys politikai turėtų pamiršti ketinimus siekti tolimesnės politinės karjeros, jei jie nesuvoks, kad visuomenė yra įvairovių visuma, kurios kiekviena sudėtinė dalis turi būti gerbiama ir įstatymų ginama.
– Lietuvai pirmininkaujant ES, vienas rimčiausių iššūkių bus iškart – liepą – vyksiančios homoseksualų eitynės. Kaip jums atrodo, kodėl žmonės šios eisenos bijo labiau nei nacionalistų eitynių?
– Lietuvos piliečiai šios artėjančios šventės nebijo. Jie tiesiog nesuvokia jos esmės. Todėl eitynių organizatoriams patarčiau aktyviau aiškinti eitynių svarbą ir jose kelti konkrečius teisinius, socialinius reikalavimus Seimui ir Vyriausybei.
Ribotai mąstantys politikai turėtų pamiršti ketinimus siekti tolimesnės politinės karjeros, jei jie nesuvoks, kad visuomenė yra įvairovių visuma, kurios kiekviena sudėtinė dalis turi būti gerbiama ir įstatymų ginama.
Visuomenė pirmųjų lytinių mažumų eitynių metu jau sužinojo apie lytinių mažumų egzistavimą. Šiandien būtina padėti žmonėms suvokti kokių teisių lytinės mažumos neturi, suprasti tai, kad lytinių mažumų diskriminacija yra žmogaus teisių pažeidimas, kuris demokratinei Lietuvos valstybei garbės nedaro.
Lytinių mažumų asociacijų vadovams patarčiau aktyviau dirbti aiškinamąjį darbą, eiti į visuomenę, o negyventi uždaro mažumų gyvenimo ir neaštrinti daugumos ir mažumos priešpriešos. Atvirkščiai, atvirai ieškoti suartėjimo galimybių. Aiškinti visuomenei tam tikrų įstatymų pataisų būtinybę, siekiant užtikrinti visų piliečių socialines teises.
– Ar įmanomas visiškas Katalikų Bažnyčios ir valstybės atskyrimas? Ką apskritai manote apie egzistuojantį valstybės ir bažnyčios santykį Lietuvoje?
– Valstybės ir Bažnyčios santykių istorija klostėsi tūkstantmečiais. Religijos vaidmuo žmogaus ir visuomenės gyvenime, kultūros istorijoje yra daugialypis ir prieštaringas. Šį prieštaringumą pripažįstu: religija ir kūrė, ir griovė. Religija ir jos visuomeninės institucijos buvo ir yra vienas iš valdžios įrankių.
– Kokius tikslus keliate sau Seime šią kadenciją?
– Sieksiu, kad būtų priimti Reprodukcijos, Partnerystės įstatymai, pakoreguotas Švietimo įstatymas, įvedant mokyklose visuotinį lytinį švietimą kaip asmenybės formavimo veiksnį. Stengsiuosi, kad būtų gerinamos muziejų ir bibliotekų darbuotojų darbo sąlygos, peržiūrėti kultūros darbuotojų atlyginimai.
Paremsiu Vystomojo bendradarbiavimo įstatymo projektą, kuriam pateikiau siūlymą – Lietuvos vystomajame bendradarbiavime gerinti pagalbą priimančių šalių mergaičių ir moterų sveikatos apsaugą ir švietimą.
Prižiūrėsiu Neformalaus suaugusiųjų švietimo įstatymo projekto, kurį sukūrė darbo grupė, aptarimo ir priėmimo eigą. Ir, kas man svarbu, ginsiu švietimą, mokslą ir kultūrą nuo beraščių reformatorių, aklų nacionalistų ir antieuropiečių.
