- Gerbiamas kunige, prašom papasakoti apie save.
- Gimiau ir augau Druskininkuose. Kaip jauniausias vaikas šeimoje buvau palyginti išdykęs. Krikšto sakramentui mane tėvai nuvedė į bažnyčią, kai buvau šešerių. Po to kas sekmadienis su tėčiu eidavau į bažnyčią. Čia man labai patiko. Ypač pavydėdavau patarnaujantiems prie altoriaus. Man labai patiko vaikų, esančių prie altoriaus, apranga – tokie vyšniniai jų rūbai (sutana). Tada ir aš panorau patarnauti prie altoriaus. Tėvai nelabai tikėjo, kad rimtai tarnausiu, ir bandė mane atkalbinėti, bet aš vis tiek prašiau, kad leistų.
Po dvejų metų, kai buvau 8-erių, tėvai neapsikentę nuėjo pas mano tikybos mokytoją, o ji pas vyresnį patarnautoją, kuris nuėjo pas kleboną – ir aš jau bažnyčios presbiterijoje.
Kai esi mažas, labai svarbu draugai. Mūsų būdavo po 20 prie altoriaus kiekvieną sekmadienį. Ilgėjaus draugų – patarnautojų. Smagu su jais būti, atsivėrė kita galimybė susieiti (išskyrus mokyklą). Dar Dievas buvo sunkiai suvokiamas.
Paskui priėmiau Pirmąją Komuniją, man dar labiau patiko, ir tiesiog jaučiau Dievo galią, traukė mane ta linkme. Praėjus šešeriems metams, man pavyzdys ir didelis autoritetas buvo begaliniu darbštumu pasižymintis klebonas Vytautas Rudis. Mus, kelis jaunuolius, paragino važinėti į jaunimo renginius, rekolekcijas, piligrimines keliones. Sugrįžę iš renginių su klebono pagalba ir patarimais patys kūrėme stovyklų programas ir jas vykdėme. Surengėme Kryžiaus kelią su inscenizacija.
Nupjovėme medį, iš kurio buvo padarytas didelis kryžius. Nešėme jį su maldomis ir giesmėmis procesijoje aplink Druskonio ežerą Druskininkų gatvėmis. Tai vyko pirmą kartą, buvo labai įspūdinga ir rimta.
Klebonas tuo metu ugdė jauną klieriką Stanislovą. Mes stebėjom ir grožėjomės. Jis taip pat palaikė mūsų, jaunų, mintis ir padėdavo jas įgyvendinti. Jautėme, kad mes, jaunimas, esame reikalingi. Dėl tos veiklos mano tikėjimas tik labiau stiprėjo, augo.
Kai man buvo 16 metų, klebonas sako: „Nuvešiu į kunigų seminariją pasižiūrėti“. Bet aš mintyse ir klebonui sakiau: „Ne, ne man ten…“ Ir vėliau vis atitolindavau mintis apie kunigų seminariją. Vis dėlto ženklai ir aplinkiniai pastūmėjo seminarijos link. Tik vėliau supratau, kad Dievui nėra nieko neįmanomo.
- Kaip ėjote seminarijos link?
- Kartą klebonas manęs paklausė, ar nenorėčiau mokytis kunigų seminarijoje. Atsakiau, kad ne. Mano svajonė buvo sociologija, kad padėčiau artimui, labiau žmonėms būčiau reikalingas. Bet Dievas traukė mane į tą kelią per draugus, šeimos narius, kitais būdais bandė įvilioti.
Klebonas paklausė, ar nenorėčiau mokytis kunigų seminarijoje. Atsakiau, kad ne. Mano svajonė buvo sociologija, kad padėčiau artimui, labiau žmonėms būčiau reikalingas. Bet Dievas traukė mane į tą kelią per draugus ir šeimą.
Ir kuo arčiau dvyliktos klasės, tuo labiau mano galvoje ėmė suktis mintis: „Gal tikrai Dievas mane ten kviečia?“ Ir apie tai galvodavau, ir stengdavausi nukreipti savo mintis kitur. Tačiau Dievo planas pasirodė ne toks jau prastas. Baigdamas 12 klasę draugas Mindaugas garsiai mąstė: „Gal eisiu į seminariją“. Ir mane kalbino. Tad šiek tiek įsidrąsinau ir sakau jam: „Gal ir aš…“
Jei nebūtų jo ir kitų, gal nebūčiau išdrįsęs. Dar su Dievu tokią lyg sutartį sudariau – nesiruošiau stojamiesiems dviejų dienų egzaminams ir sakau Dievui: „Jei esu vertas, lai įstosiu, bet jei ne – nieko tokio“. Ir vėl Aukščiausiojo pokštas.
Po stojamųjų klebono globojamas išvykau į Lenkiją, aišku, pro Seinus. Neįspėsit, kur išvykome. Ogi pas Čenstakavos šv. Mergelę Mariją. Ten ir gavau skambutį, kad esu priimtas.
Ir štai aš jau kunigų seminarijoje Vilniuje. Vilnių gerai pažinojau iš stovyklų, bažnytinių renginių. Gerai pažinojau Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centrą. Iš Druskininkų buvom dviese. Gerai sekėsi mokslas ir daug džiaugsmo buvo.
- Koks buvo tolesnis kunigystės ir veiklos kelias?
- Prieš trejus metus sausį diakonato šventimai įvyko pirmiausia seminarijoje. Paskui po pusantrų metų gegužės 14 dieną vyko kunigystės šventimai, o 15 dieną pirmosios mišios gimtame Druskininkų mieste. Šventimo laikas buvo gražus ir ilgas, su draugais, giminėmis.
Nuo birželio gavau kardinolo A.J.Bačkio paskyrimą į Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją, kuri irgi rodės ne man… O ta parapija tapo mano pirmąja meile. Buvimas su žmonėmis su negalia, rekolekcijos, ryšiai su vaikais, jaunimu, mišios. Per žiemos atostogas organizuodavome žiemos akademijas vaikams. Pavasarį ruošėmės stovyklai, o vasarą kvietėme žygiams vis daugiau jaunimo. Kartu su malda vyko pasitarimai ir pokalbis apie rūpesčius.
- Kas paskatino atvykti į Seinus?
- Pats gal niekad nebūčiau išdrįsęs. Apsisprendžiau, sakyčiau, mano draugo dėka. Apie Seinų problemą nuo seniai žinojau iš žiniasklaidos. Kas mėnesį vyksta kunigų susitikimai. Kartą vyskupas ir paklausė, kas norėtų vykti į Seinus. Kun. Mindaugas išgirdo, kad lyg dviejų ten kunigų reikia, ir mane kimštelėjo: „Važiuojam”.
Iškart jam lyg pritariau, bet paskui pagalvojau, kad ne. Dar daug J. Matulaičio parapijoje turiu pabaigt darbų. Juk yra Sutvirtinimo sakramento grupė, jaunimo grupė, vaikų mišios. Per pietus vysk. Arūnas Poniškaitis vėl paklausė, o Mindaugas sušuko: „Mes vyksim!” Vyskupas pasakė, kad dar pagalvotume namuose ir praneštume.
Grįžęs pasiėmiau brevijorių ir meldžiausi sakydamas: „Dieve, Tu kalbėk, aš esu Tavo tarnas”. Penktadieniais vis lankiau ligonius. Kiekvienas pažadėjo melstis dėl manęs. Man tai padėjo, nes reikėjo greito sprendimo. Konsultavausi su kunigu Arūnu, anksčiau dirbusiu Seinuose. Kitas kunigas sakė, kad nieko neprarasiu dvejiems metams vykdamas į Seinus. Pasakiau: „Dieve, tebūnie…”
Susisiekiau su vysk. Arūnu. Pranešiau, kad esu apsisprendęs ir galiu važiuoti į Seinus, jei jie mane mato vertą. Po ne visos savaitės gavau kvietimą atvykti į kuriją, o paskui po kelių dienų – dekretą į Seinus.
- Gražūs jūsų parapijiečių atsiliepimai. Kaip jie priėmė jūsų sprendimą?
Mūsų parapijoje jaunimas daug daro. Kai jiems pasakiau apie savo sprendimą, ėmė ašaroti. Vėliau džiaugiaus, kad mane pakeis kun. Mozė. Jį pažinojau iš seminarijos. Pasidarė ramiau. Norėjau išvengti atsisveikinimų, nes sunkiai juos išgyvenu.
- Advento pradžioje atsidūrėte Seinuose ir Žagariuose.
- Man buvo svarbu Seinuose pradėti darbą su naujais žmonėmis nuo Advento pradžios. Gerai čia buvau priimtas ir lietuvių, ir lenkų, nors nėra lengva, su mano prigimtim – nenustygstu vietoje. Jaučiu, kad Dievas ir toliau nori mane mokyti. Čia ramu, palyginti su Vilniumi. Dabar vakaras anksti prasideda.
Noriu, kad lietuvių tikinčiųjų bendruomenė stiprėtų.
- Kokie čia jūsų tikslai?
- Kartais žmonės išpučia burbulus iš kai kurių dalykų, o iš tiesų nebūna taip baisu! Reiktų rasti tik gražius dalykus, kurie vienija, ne skaido.
Noriu, kad lietuvių tikinčiųjų bendruomenė stiprėtų, kad Jėzus viršūnė būtų, kad susikurtų čia maldos grupė. Būtų nuostabu, kad ji paskui burtų tikinčiuosius. Skaitytumėm J. Matulaičio raštus, dalintumės savom problemom. Norėčiau vaikų, jaunimo grupę burti, kuri išaugtų į stovyklą. Vyktumėme į žygius ir kitur.
Planams reikia jūsų maldų, kad bandymai ir mintys būtų palaiminti. Meldžiu Dievą, kad Jis per mane šioje parapijoje darytų gera. Juk čia atvažiavau dėl jūsų, ne dėl savęs. Esu duotas jums, tad naudokitės. O kai dalinsimės mintimis, Dievas per tai veiks. Atvažiavau čia su geru užnugariu. Daug ligonių, buvusių parapijiečių ir jaunimo pažadėjo melstis už mane. Aš tai jaučiu ir jiems dėkoju. Kiekvienas žmogus yra savitas. Tai atsispindi mūsų darbuose. Aš kažkiek savęs, mano savitumo norėčiau palikti taip pat Seinuose ir Žagariuose.
Kalėdų laikmetis yra gražiausias ir šventiškiausias. Nenorėčiau, kad blizgesys, kalėdinis šurmulys, dovanų karštinė užslopintų tikrąją Kalėdų esmę – Jėzų. Kalėdos mus kviečia į kitokį gyvenimą. Gyvenimą, kuris yra persmelktas tikėjimo, meilės, vilties! Gražių visiems Kalėdų švenčių!
