„B.Bogdanovičius nesivadovavo įprastomis formulėmis. Tuo jis išsiskyrė iš kitų kūrėjų ir tai vertina menotyrininkai visame pasaulyje“, – teigia I.Rističius, garsiojo architekto palikimo tyrinėtojas, kuratorius ir žurnalistas. Į Vilnių skaityti paskaitos jį pakvietė „Architektūros fondas“, nuo vasario pabaigos rengiantis paskaitų ciklą apie disidentiškumą architektūroje.
B.Bogdanovičius socialistinėje Jugoslavijoje priklausė komunistų partijai ir nuo 1982 iki 1986 metų vadovavo Belgrado miestui. Tačiau ėmė stipriai konfliktuoti su vis didesnę galią savo rankose telkiančiu Slobodanu Miloševičiumi, todėl iš pradžių pasitraukė iš visų postų, o 1993 m. emigravo į Paryžių, vėliau – į Vieną. Bet labiausiai jį išgarsino įvairiose buvusios Jugoslavijos vietose išdygę monumentai ir drastiškos idėjos.
Apie garsų serbų architektą, socialistinio meno skirtumus ir posocialistinių šalių architektūrą – interviu su I.Rističiumi.
– Atvykote į Lietuvą kalbėti apie B.Bogdanovičiaus kūrybą. Kuo jis turėtų būti įdomus ir kuo ypatingi jo darbai?
– Į tai turėtų atsakyti patys žmonės, pamatę B.Bogdanovičiaus darbus. Jo kūriniai nesuteikia vieno ir visada to paties atsakymo. Jie sudaro labai universalią ir atvirą sistemą.
B.Bogdanovičius buvusioje Jugoslavijoje kūrė monumentus, kurie tikrai nebuvo tipiški Rytų Europos blokui. Jis plėtojo tarpcivilizacinę architektūros kalbą, skolinosi tam tikrus elementus iš senovės civilizacijų, tačiau netapo postmodernistu. Todėl kiekvienas gali pats nuspręsti, kaip vertinti šiuos kūrinius ir interpretuoti savaip.
B.Bogdanovičiui pavyko pakeisti ar reformuoti monumento sampratą. Nes paprastai kalbėdami apie juos mes galvojame apie konvencionalius kūrinius, pavyzdžiui, skulptūras ar paminklus. B.Bogdanovičius nesivadovavo įprastomis formulėmis. Tuo jis išsiskyrė iš kitų kūrėjų ir tai vertina menotyrininkai visame pasaulyje.
Jau praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje jis atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį. Po JAV prezidento Johno F.Kennedy nužudymo 1963 m. buvo daug diskutuojama, kaip turėtų būti įamžintas buvęs Amerikos vadovas. Tada vienas architektūros istorikas iš Italijos architektams pasiūlė naudotis formule, labai panašia į tą, kurią buvo sukūręs B.Bogdanovičius. Taigi akivaizdu, kad jis siūlė naujus sprendimus, net jei vertinsime Vakarų architektūros kriterijais.
– Kaip suprantu, B.Bogdanovičius buvo atsidavęs komunistas, bet drauge kūrė labai modernius, netgi ekscentriškus monumentus. Kaip tai galėjo derėti, juk socialistinis realizmas propagavo konservatyvias meno formas?
Socialistinis realizmas Jugoslavijoje neįsitvirtino, čia galėtume rasti vos kelis stalinistinės architektūros pavyzdžius.
– Turime prisiminti, kad maršalas Josipas Broz Tito konfliktavo su Josifu Stalinu ir 1948 m. socialistinė Jugoslavija pasuko savu keliu. Jugoslavija buvo jauna socialistinė valstybė, po atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos jai reikėjo tiek naujo politinio modelio, tiek ir naujų meno formų, kuriomis galėtų išreikšti savarankišką kelią į socializmą.
Socialistinis realizmas Jugoslavijoje neįsitvirtino, čia galėtume rasti vos kelis stalinistinės architektūros pavyzdžius. Tad išsilaisvinimo procesas prasidėjo labai anksti. Palyginti su Sovietų Sąjunga, formavosi pakankamai liberalus Jugoslavijos socializmo modelis. Tai leido net kai kuriems ištikimiems Komunistų partijos nariams tapti, pasakyčiau, žaismingiems.
Taip pat kūrėsi vadinamasis socialistinis estetizmas. Tai 6-ojo dešimtmečio pradžioje pradėta propaguoti meno ideologija. Ji skelbė individų išsilaisvinimą, esą tapdami žaismingais, linksmais, meniškais, individai būtų geresni kolektyvo nariai. Socialistinio estetizmo formulė buvo grįsta meno kūriniais, kurie pasižymėjo nacionalinėmis, tradicionalistinėmis formomis, bet socialistiniu turiniu.
– Šia prasme panaši meno ideologija buvo skelbiama ir Sovietų Sąjungoje.
– Taip, žinoma. Ir tai leido naudotis tam tikrais folkloriniais modeliais ar elementais. B.Bogdanovičius žengė vieną žingsnį pirmyn, ir pasitelkdamas šiuos elementus sukūrė savitą kryptį.
Bet, be abejo, galimybės plėtoti tokį meną net uoliems komunistams buvo susijusios su politine situacija. Tačiau klausimas, ar pats komunizmas Jugoslavijoje buvo toks uolus, kaip Sovietų Sąjungoje.
9-ajame dešimtmetyje Serbijos komunistų partijoje išsiskyrė du flangai. Iš vienos pusės formavosi liberalus, reformatoriškas sparnas, o iš kitos pusės – tikrų bolševikų sparnas, vedamas Slobodano Miloševičiaus. Kaip žinoma, dešimtmečio pabaigoje galiausiai įsiviešpatavo S.Miloševičius ir tai, deja, privedė prie vėlesnių tragiškų konfliktų buvusioje Jugoslavijoje.
– Tačiau paskaitų ciklas, kuriame jūs skaitėte paskaitą apie B.Bogdanovičių, yra skirtas disidentiškumui, pasipriešinimo formoms architektūroje. Kaip galime kalbėti apie B.Bogdanovičiaus kūrybos disidentiškumą, jei jis 9-ojo dešimtmečio viduryje net buvo Belgrado meras, tad turėjo realią galią?
– Manau, turėtume atskirti jo architektūrinę kūrybą ir politinę veiklą. Viena vertus, jis buvo Komunistų partijos narys, kurį rėmė įtakingi partijos veikėjai, kita vertus, būtent tai jam leido architektūroje kurti tai, ką jis norėjo. Be to, kaip minėjau, partijoje išryškėjo dvi skirtingos tendencijos, tad tai sudėtingas reiškinys.
Tikru disidentu jis tapo tik 1987 metais – po viešo konflikto su S.Miloševičiumi.
Jeigu pažiūrėtumėte į naujus valdžios ar verslo pastatus Vilniuje, pamatytumėte, kad jie yra tokie patys, kaip nauji pastatai Vokietijoje ar Austrijoje. Daugelis naujų architektūros statinių atrodo „delokalizuoti“, neturintys natūralaus ryšio su konkrečia vieta ir galėtų būti pastatyti bet kur.
– Užsiminėte apie skirtumus tarp socialistinės Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos. Tačiau ir buvusios socialistinės Jugoslavijos valstybes, ir buvusias Sovietų Sąjungos respublikas galima priskirti bendrai Rytų Europos erdvei. Ar įžvelgiate šių šalių architektūroje bendrų bruožų? Pavyzdžiui, ar matote panašumų tarp Vilniaus ir Belgrado?
– Vilniuje praleidau kol kas labai mažai laiko, bet aišku, kad panašumų yra, ypač jei pažiūrėtume į vėlyvojo modernizmo darbus. Kai kuriuose regionuose mes matome labai panašų požiūrį.
Norėčiau prisiminti garsų slovėnų architektą Edvardą Ravnikarą, architekto Jože Plečniko mokinį. Kai kurias specifines E.Ravnikaro sukurtas formas tikrai galime atrasti ar atpažinti kitose šalyse. Arba, pavyzdžiui, Franciszeko Duszenko sukurtas Treblinkos monumentas, skirtas koncentracijos stovyklos aukoms atminti, Lenkijoje. Jis tikrai turi aiškių panašumų į kai kuriuos B.Bogdanovičiaus darbus.
Tad, be jokios abejonės, yra daugybė sąsajų.
– O ką reiškia architektūrinis disidentiškumas šių dienų posocialistinėse šalyse?
– Net iš socialistinių laikų išlikęs paveldas galėtų būti įvardintas disidentišku, nes oponuoja vyraujančioms tendencijoms.
Jeigu pažiūrėtumėte į naujus valdžios ar verslo pastatus Vilniuje, pamatytumėte, kad jie yra tokie patys, kaip nauji pastatai Vokietijoje ar Austrijoje. Daugelis naujų architektūros statinių atrodo „delokalizuoti“, neturintys natūralaus ryšio su konkrečia vieta ir galėtų būti pastatyti bet kur.
Tad šiais laikais posocialistinėse šalyse disidentiškumas architektūroje galėtų būti išreikštas regionalizmu, t. y. išryškinant regioninį savitumą. Turėtų būti atgaivintas dialogas tarp architektūros ir vietinės aplinkos. O tai kol kas tikrai nevyksta posocialistinėse šalyse.
– Ar Belgrade vyrauja tokios pačios tendencijos, kai ši, sakykime, kapitalistinė banga nuplauna visus vietinius ypatumus?
– Taip, be abejo, to yra. Tačiau serbų visuomenė yra labai nacionalistinė. Taip pat vyksta Rytų stačiatikių tikėjimo atnaujinimas ir dėl to statoma daug naujų bažnyčių, daugelis iš jų atrodo siaubingai.
Tuo pačiu Serbijoje aptinkame tai, ką galėtume pavadinti „postpostmodernizmu“. Tai apibūdinčiau kaip horror vacui, t. y. tuščios erdvės baimė.
Jei pažiūrėtumėte į kai kuriuos šiuolaikinius pastatus Belgrade, pamatytumėte, kad ant vieno pastato fasado sugrūsta labai daug skirtingų architektūrinių elementų. Labai dažnai turime pripažinti, kad tų elementų yra tiesiog per daug. Manau, kad šis horror vacui yra serbiškas reiškinys, kai bijoma paviršiuje palikti atviros erdvės, leisti formoms lengvai kvėpuoti.
