Tad jau dešimtmetį R.Funkas dirba su vyrais, stengiasi juos įtraukti į kovos su smurtu prieš moteris akcijas ir kuria smurto prevencijos programas. Problema, mano jis, yra pernelyg atlaidus aplinkinių požiūris į mušeikas ir garsiai neišsakomas įsitikinimas, kad moterys yra žemesnio rango žmonės nei vyrai. Galbūt „vyriškos kalbos“ prie alaus bokalo – o Lietuvoje netgi ir viešai – apie tai, kaip pastatyti „bobas“ į vietą nebūtinai skatina smurtauti, tačiau prisideda kuriant atmosferą, kurioje nepaklusnią žmoną papurtęs vyras atrodo nieko blogo nepadaręs.
– Kovojate su smurtu prieš moteris, bet, priešingai nei dauguma šios srities organizacijų, dirbate pirmiausia su vyrais. Kaip pasirinkote tokią sritį? – 15min.lt klausė Lietuvoje viešėjusio R.Funko.
– Universitete studijavau socialinį darbą ir vienas iš reikalavimų įvadiniame kurse buvo atlikti praktiką. Anuomet norėjau dirbti su vaikais, bet kadangi dar neturėjau diplomo ir man pačiam buvo 17 ar 18 metų, manęs nė iš tolo nebūtų prileidę prie vaikų.
Viena dieną su mumis pabendrauti atėjo darbuotoja iš smurtą šeimoje patyrusių moterų prieglaudos ir papasakojo apie savo organizaciją bei jos veiklą. Ji kalbėjo labai įtaigiai ir jos darbas man pasirodė artimas tam, ką aš norėčiau veikti. Tuo metu beveik nieko nežinojau apie smurtą šeimoje, bet tapau savanoriu jų centre ir taip užsikabinau.
Aš nuoširdžiai manau, kad vyrai vis dar negalvoja, jog moterys yra tokios pat svarbios ir vertingos kaip ir mes. O jei kokia nors žmonių grupė laikoma nesvarbia, kaip žinome, ji daug dažniau patiria prievartą ir smurtą.
Maždaug po metų aš vis dar savanoriavau tame pačiame centre ir gyvenau vyrų bendrabutyje. Jau buvau pakankamai apšviestas, kad pastebėčiau, kaip mes, vyrai, kalbame apie merginas, su kuriomis draugaujame arba kurios mus traukia. Atkreipiau dėmesį, kad mūsų kalbos apie dominančias moteris buvo labai panašios į tas, kuriomis skųsdavosi ir pačios moterys centre – kalbėjome atsainiai, nepagarbiai. Buvome 18–19 metų vaikinai, norėjome pasirodyti vyrais, dažnai kalbėdavome arogantiškai ir gana užgauliai. Tada ir ėmiau suprasti, kad efektyviau panaudočiau savo galimybes dirbdamas su vyrais, o ne su moterimis.
– Ar kovojant su smurtu prieš moteris įsikišti reikia jau kalbų lygyje? Ar yra tiesioginis ryšys tarp tokių „kalbų tarp vyrų“ ir smurto?
– Ryšys nėra tiesioginis, nors visko būna. Manau, kad iš dalies tokiomis kalbomis vyrai tiesiog „nuleidžia garą“ ir išsilieja. Tačiau tam tikrame lygmenyje jos sustiprina neigiamas nuostatas moterų atžvilgiu. Tiems vyrams, kurie yra linkę smurtauti, tokios kalbos tarsi duoda aplinkinių leidimą. Taigi manau, kad kai kuriais atvejais reikia kovoti ir su tokiomis kalbomis.
– Kodėl vyrai muša moteris?
– Tai platus klausimas. Pagrindinė priežastis, manau, yra ta, kad bendruomenė už tai beveik nebaudžia. Vyrai taip elgiasi ir lieka nenubausti – nei įstatymo, nei draugų ar šeimos.
Kita priežastis yra bendra nepagarba moterims. Jos laikomos mažiau vertingomis. Aš nuoširdžiai manau, kad vyrai vis dar negalvoja, jog moterys yra tokios pat svarbios ir vertingos kaip ir mes. O jei kokia nors žmonių grupė laikoma nesvarbia, kaip žinome, ji daug dažniau patiria prievartą ir smurtą.
– Bet ne globą ir malonę? Vyrai tvirtina „aš niekada nemušu moterų“, nors tokios taisyklės netaikytų kitų vyrų atžvilgiu.
– Manau, kad čia veikia ta pati dinamika. Globėjiškumas kieno nors atžvilgiu remiasi tokia pačia logika – tas kas nors laikomas žemesnio rango žmogumi.
Aš globoju savo moterį – išskyrus tada, kai ji mane sunervina, man nepaklūsta ar dar ką nors daro.
Tad man tai atrodo dvi tos pačios monetos pusės. Be to, daugybė smurtaujančių vyrų tvirtina tą patį. Aš globoju savo moterį – išskyrus tada, kai ji mane sunervina, man nepaklūsta ar dar ką nors daro.
– Kokia atsakomybė kovojant su smurtu prieš moteris tenka valstybei?
– Žinoma, valstybės žinioje yra priimti tam tikrus pamatinius smurtą šeimoje draudžiančius įstatymus. Be to, valstybė turėtų remti programas, teikiančias paramą aukoms ir vaikams. Taip pat manau, kad be įstatymų leidybos valstybė atsakinga, kad tie įstatymai būtų efektyviai įgyvendinami. JAV mes paprastai turime gerus įstatymus, tačiau jų įgyvendinimas streikuoja arba jo išvis nėra.
Valstybė gali padaryti ir gerokai daugiau, nei vien kriminalizuoti smurtą šeimoje. Ji gali skatinti jaunų žmonių švietimą apie sveikus santykius – išmokyti, kaip merginos ir vaikinai turi pagarbiai draugauti. Lietuvoje tai tikriausiai tabu, bet toks mokymas apie santykius turėtų būti siejamas su kokia nors lytinio švietimo forma.
Be to, manau, kad valstybė turi rūpintis prevencija. Taigi jos atsakomybė labai daugiapusė – skatinti piliečių ir bendruomenių gerovę bei sveikatą, kurią griauna bet koks smurtas.
– Tačiau yra sakančių, kad valstybei nevalia kištis į santykius šeimoje ir kad privatus gyvenimas yra šventas.
– Turbūt visi sutinkame, kad šeima yra šventas dalykas, bet nemanau, kad šventumas ir privatumas yra tas pat. Šeima gali būti neliečiama – ir, mano manymu, sąveikaujant su šeima turi galioti kitokios taisyklės nei su kitomis socialinėmis struktūromis – tačiau kai atsiranda smurtas ir prievarta, valstybė turi įsikišti.
– Kokią atsakomybę turi prisiimti žiniasklaida? Lietuvoje šiuo metu transliuojama populiari laida, paremta „Viengungio“ formatu („Radžis ieško žmonos“). Kai žmonės – daugiausia feministės – atkreipė dėmesį, kad laida labai nepagarbi savo dalyvėms moterims ir kad ši nepagarba gali vesti prie smurto, prodiuseriai atsakė tiesiog rodantys tai, ką žmonės žiūri.
– Daugybė dalykų tokiose laidose kaip „Viengungis“ man kelia didelį nerimą. Manau, kad žiniasklaida turi ne tik duoti tai, ko nori žmonės, bet ir prisiimti labai svarbią atsakomybę bei pripažinti, kad ji yra ne tik pramogų, bet ir švietimo pramonė. Žiniasklaida „reklamuoja“ ne tik prekes, bet ir socialines normas – ir turi rūpintis, kokias normas ji skatina.
Žiniasklaida „reklamuoja“ ne tik prekes, bet ir socialines normas – ir turi rūpintis, kokias normas ji skatina.
Nežinau, ar atkreipus į tai dėmesį, ji prieis tokias pačias išvadas kaip ir aš – kažin ar to norėtume – tačiau ji turi bent jau parodyti, kad mato, ką daro. Ne tik kuria pramogas. Ten juk dirba protingi žmonės, kurie priima lemiamus sprendimus kurti vienokias laidas, o ne kitokias. Tad kodėl neįnešus daugiau skaidrumo? Paaiškinkime, kaip priimami sprendimai ir kodėl jie priimami – o vienas iš veiksnių galėtų būti socialinės normos, kurias skatina konkrečios laidos.
– Kokias normas reikėtų skatinti?
– Mano labai subjektyviu manymu – lyčių lygybės ir pagarbos normas. Taip pat sveikų santykių ir gerovės. Šitoje vietoje valstybė ir žiniasklaida galėtų suvienyti jėgas šviečiant bendruomenę – ir visiškai nereikia, kad valdžia kištųsi į privatų žiniasklaidos verslą.
Aš labai norėčiau, kad JAV televizija būtų atsakingesnė ir labiau skatintų vyriškumo be smurto įvaizdį. Kad rodytų švelnius ir rūpestingus vyrus, o ne tik dominuojančius.
– O ką manote apie pornografiją?
– Pornografiją laikau problemos dalimi – bent jau didžiąją dalį heteroseksualios pornografijos. Atlikti tyrimai rodo, kad jos vartotojai nori išbandyti ten rodomus dalykus su savo partnerėmis. Ir kai pornografijos prisižiūrėję vyrai bando įkalbėti moteris patenkinti jų fantazijas, jie ne visada pasitelkia pagarbią derybų taktiką.
Žinoma, poros dažnai žaismingai mėgaujasi seksualumu, bet jei pornografijos mėgėjas nemoka elgtis žaismingai, jis gali griebtis prievartos ir manipuliacijų. O tradicinis pornografijos siužetas – vėlgi, kalbame apie heteroseksualią pornografiją – yra toks, kuriame vyras sprendžia, kokius veiksmus atliks jo partnerė, kokiose pozicijose. Dažnai girdime toli gražu pagarba netrykštančius žodžius. Tad aš manau, kad esama didelių problemų tame, kaip pornografijoje vaizduojamos moterys ir elgesio su jomis standartai.
Kalbu apie tradicinę pornografiją – žinau, kad yra ir kitokių, alternatyvių gamintojų, bent jau JAV, kurie kuria egalitariškesnę pornografiją. Tačiau ji toli gražu nėra dominuojanti.
– Ar kova su smurtu šeimoje neišvengiamai remiasi prielaidomis, pasiūlytomis feminizmo teorijų?
– Pirmiausia atskleisiu savo paties šališkumus. Mane įtikina feministinė smurto šeimoje analizė, taigi mano paties ir mano organizacijos veikla išties remiasi feminizmu. Ar tai būtina? Nemanau. Tikriausiai yra ir kitų filosofinių bei teorinių paradigmų, kurios priartėja arba siūlo panašias išvadas kaip ir feministinė analizė. Taigi nemanau, kad ji yra vienintelė. Bet man ji atrodo įtikinamiausia – tiek apibrėždama problemas, tiek siūlydama sprendimus.
– Lietuvoje svarstant smurto artimoje aplinkoje įstatymą, vienas politikas (konservatorius Egidijus Vareikis) siūlė ne bausti smurtautojus, o raginti šeimas vaikščioti į bažnyčią. Ar tikrai tokia opozicija tarp kovos su smurtu šeimoje – kuris išties neretai remiasi feminizmo siūlomomis priemonėmis – ir konservatyvių religinių vertybių yra neišvengiama?
– Lygiai tą patį mes matome ir JAV. Tam tikra prasme tai dirbtinė priešprieša – juk nemažai tikinčių žmonių remia, jei ne feminizmą, tai bent sveikų ir pagarbių santykių idėją. O bažnyčia turėtų pati pirmoji rūpintis šeimos be smurto šventumu. Smurtas sugriauna tą šventumą ir bažnyčia turėtų pirmoji reaguoti. Didžia dalimi prieštara tarp šių dviejų pusių visiškai nebūtina – galėtume suvienyti jėgas, kaip nors sutarti, ką daryti nuomonėms išsiskyrus, ir sutelkti dėmesį ten, kur sutinkame. Tai yra, kad žmonės savo šeimose turėtų jaustis saugiai.
– Minėjote, kad jūsų pastangos glaudžiai susijusios su lytiniu švietimu. Tai, matyt, labiausiai ir užgauna bažnyčią.
– Taip. Neseniai kalbėjau su vienu praktikantu apie sunkumus, kuriuos reikia įveikti, norint mokykloje įvesti mokymus apie sveikus santykius – papasakoti vaikams netgi ne apie lytiškumą, o vien kaip būti geru vaikinu ar gera mergina. Nes per bažnyčią veikia tam tikros jėgos, kurios tokias pastangas, matyt, vertina kaip pasikėsinimą į jos sritį. Ir aš nežinau, kaip galima būtų to išvengti. Blogiausia, kad galų gale niekas tokiu švietimu nesirūpina ir mūsų vaikai palikti viską išsiaiškinti patys.
