N.Cooperis interviu savaitraščiui „15min“ pasakojo, kaip jam sekasi pardavinėti bankrutavusio banko turtą, ieškoti dingusių milijardų, kodėl banko darbuotojų algų vidurkis didesnis nei prieš bankrotą ir kas apmoka jo keliones.
– Jūs ir jūsų atstovaujama įmonė į „Snoro“ bankrotą buvo įtraukta nuo pirmųjų dienų. Ar imdamasis šio darbo numanėte, kas laukia Lietuvoje?
– Man sunku komentuoti, kodėl Lietuva kreipėsi į mane atlikti šį darbą. Aš dėl jo nesivaržiau ir šio darbo neieškojau. Lietuva turėjo problemą, kuriai spręsti nepakako vietinių žmonių patirties. Jei man pavyks išspręsti šią problemą, Lietuvoje bus sukaupta kur kas daugiau patirties ir tokioms krizėms pasikartojus nereikės ieškoti pagalbos užsienyje.
– Sulaukiate nemažai kritikos, tačiau į ją viešai atsakote itin retai. Gal dėl to žmonėms susidaro įspūdis, kad turite ką slėpti?
– Yra geltonoji spauda, kuri nesuinteresuota gauti faktų. Vienas redaktorius mano kolegai yra pasakęs, kad tiesa skaitytojams yra neįdomi. Toks požiūris nepriimtinas. Jūs visada remdavotės faktais, todėl sutikau su jumis pasikalbėti.
– Pakalbėkime apie faktus. „Snorui“ iškėlus bankroto bylą, banke dirbo 1 397 darbuotojai, o jų metinis darbo užmokesčio fondas sudarė 55,8 mln. litų. Per 2012 metus banko darbuotojų algoms išleista 33,8 mln. litų, nors jų liko mažiau nei trečdalis. Vidutinė „Snoro“ darbuotojo alga iki uždarymo siekė 3,3 tūkst. litų, o uždarius banką ši suma išaugo iki 13,5 tūkst. litų. Kaip tai paaiškinti?
– Galiu aiškiai pasakyti, kad nė vieno darbuotojo alga nebuvo pakelta. Įspūdis, kad čia iš kreditorių lėšų vyksta puota maro metu, yra visiškai neteisingas.
Buvo laikotarpis, kai darbuotojų algos itin išaugo, nes buvo išmokėtos išeitinės pašalpos. Žmonės gavo mažiausiai trigubas algas. Iš čia ir imami skaičiai, tačiau jie neatspindi tikrovės.
Turime prisiminti ir tai, jog nebeliko banko skyrių tinklo, todėl nebėra valytojų ar banko padalinių darbuotojų. Dingo žemutinė grandis, todėl algų vidurkis šiek tiek padidėjo.
– Mūsų turimomis žiniomis, „Snoro“ bankas iki uždarymo transporto, pašto, ryšių ir IT paslaugoms per metus išleisdavo 7,1 mln. litų. Jūsų ataskaitoje nurodoma, kad ryšiams ir IT per kiek daugiau nei metus išleidote 8,8 mln. litų. Kodėl uždaryto banko išlaidos ne tik nesumažėjo, bet ir išaugo?
– Dalis žmonių iš komunikacijos skyriaus „Snore“ nebedirba, todėl išlaidos matomos aiškiau. Anksčiau jos atsispindėdavo algų fonde.
Pagrindinė IT kaina yra licencijų mokestis. Mes turime išlaikyti beveik visas licencijas, kuriomis ir iki tol naudojosi „Snoras“, tam, kad tinkamai tvarkytume buhalteriją. Mes neturime tiek pat kompiuterių, bet sistema neveikia taip, kad, kompiuterių skaičių sumažinus 25 proc., tiek pat sumažėtų mokestis už licencijas.
– Gegužės mėnesį pateiktoje „Snoro“ veiklos ataskaitoje nurodoma, kad iki šiol banko likvidavimui išleista 227 mln. litų: 67 mln. tiesioginėms veiklos sąnaudoms ir 160 mln. litų su banko veikla nesusijusioms išlaidoms, iš kurių 111,5 mln. litų išmokėta konsultantams. Sutikite, tai nemaža suma.
– Jei jūs palygintumėte šį atvejį su kitais panašiais bankų uždarymo procesais, tai įsitikintumėte, kad „Snoro“ likvidavimo kaina yra kur kas mažesnė. Visa informacija perduodama Kreditorių komitetui, o jis išlaidas kontroliuoja labai atidžiai. Konsultantų laikas skaičiuojamas ne valandomis, o minutėmis.
„Snoro“ turtas buvo 40-tyje skirtingų jurisdikcijų. Tai kur kas labiau komplikuota ir brangesnė problema. Ar reguliuojančios institucijos suvokė, kas iš tiesų yra „Snoras“, aš nežinau. Abejoju. Banko kreditoriai priklauso 53-ims skirtingoms jurisdikcijoms. Daugiau nei 50 proc. kreditorių, kuriems dar nesumokėta, yra užsienyje.
Turime likviduoti didelį tarptautinį banką. Turtas bus susigrąžintas dviem pagrindiniais būdais – susirenkant išduotas paskolas ir imantis teisinių veiksmų nesąžiningiems sandoriams panaikinti. Yra ir kito turto. Pastatas, kuriame sėdime, arba prabangūs automobiliai. Žmonėms tai lengviau suvokti, tačiau šio turto reikšmė galutiniam rezultatui itin menka.
Paskolų sąraše buvo daugiau kaip tūkstantis įsiskolinimų. Ir juos reikia efektyviai valdyti. Už mažesnę kainą skolas paversti pinigais galime bet kuriuo metu, bet tai nebūtų protinga. Dabartinės administravimo išlaidos, palyginti su tomis skolomis, yra nedidelės.
– Tačiau daugelis reikalavimų vargu ar laikytini perspektyviais. Kad ir noras iš buvusio „Snoro“ savininko Vladimiro Antonovo prisiteisti 1,7 mlrd. litų?
– Abejoju, kad V.Antonovas turi 1,7 mlrd. litų. Nepaisant Londono teismo sprendimo, jis iki šiol neatskleidė savo tikrosios turtinės padėties. Po kelių savaičių turėtų įvykti posėdis, kuriame bus patikslinta, kaip jis tai turi padaryti.
Vyksta teisiniai procesai Šveicarijoje. Deramės su FINMA (Šveicarijos finansų rinkos priežiūros institucija – red. past.), kad teisinius veiksmus galėtume vykdyti patys, nes esame kur kas labiau suinteresuoti ir konkrečią situaciją išmanome geriau nei valstybinė institucija.
Ar reguliuojančios institucijos suvokė, kas iš tiesų yra „Snoras“, aš nežinau. Abejoju. Turime likviduoti didelį tarptautinį banką.
– Ataskaitoje nurodoma, kad iki 2012 m. kovo 31 d. „Snorui“ pavyko susigrąžinti 1,5 mlrd. litų. Tačiau banko administravimas jau kainavo 227 mln. litų. Tai 15 proc. nuo grįžusios sumos. Kaip manote, kokias sumas realu susigrąžinti „Snoro“ kreditoriams ir kiek tai galiausiai kainuos?
– Manau, kad „Snorui“ pavyks grąžinti nuo 3,5 iki 4,5 mlrd. litų. Svarbus klausimas – kada? Visur pasaulyje teisiniai ginčai užtrunka.
Be to, administravimo išlaidos mažėja. Kai rengdavome banko darbuotojų pasitarimus prieš kreditorių susirinkimą, juose dalyvaudavo per 40 žmonių. Dabar nereikia ir keturių.
Dar vienas mitas, kurį noriu išsklaidyti. Atėjęs dirbti visada laikiausi taisyklės nesamdyti konsultantų užsienyje, jei tą patį darbą gali atlikti Lietuvos profesionalas. Noriu palikti kuo daugiau profesionalų, kurie turėtų tokių krizių valdymo patirties.
Mes negalime išleisti daugiau, nei nustatė Kreditorių komitetas. Šiuo metu neišleidžiame nė pusės numatytų pinigų.
Kalbant apie mano asmenines išlaidas. Taip, kartais keliauju verslo klase, kartais „Ryanair“, bet visada už save moku pats. „Snoro“ kreditoriai neturi nieko bendro su šiomis išlaidomis (N.Cooperiui nustatyta mėnesio alga yra 100 tūkst. litų, – red. past.).
– Daug diskusijų sukėlė „Snoro“ turto pardavimas. Ar jūs pats patenkintas kaina, gauta už „Snoro“ kioskelius ir bankomatus? Štai 102 bankomatai parduoti vos už 253 tūkst. litų, nors vieno bankomato rinkos kaina yra 25 tūkst. litų?
– Technologijos yra brangios, kai į jas investuoji, tačiau pagamintas produktas greitai pinga ir tampa vakarykšte diena. Mes negavome visos bankomatų kainos, tačiau ir nesitikėjome jos gauti. Didžiojoje Britanijoje mums dar būtų tekę primokėti, kad juos išmontuotų.
Dėl „Snoro“ kioskelių, kurie buvo parduoti Lietuvos paštui, nenoriu lįsti į detales, tačiau norinčiųjų juos įsigyti nebuvo tiek daug.
– Tačiau yra kur kas patrauklesnio turto. Kaip su parduodamu banku „Finasta“?
– „Finastos“ atveju mes turime 6 pasiūlymus ir tarp dalyvių vyksta konkurencija. Mes labai aiškiai suprantame, kokia „Finastos“ rinkos vertė. Jei gausime tinkamą pasiūlymą, jį priimsime.
Tarp suinteresuotų asmenų yra ir tokių, kurie veikia per lengvatinių mokesčių zonų valstybes. Numanome, kad už šių bendrovių stovi Rusijos piliečiai. Manau, jiems bus sunkiau iš Lietuvos banko gauti leidimą įsigyti „Finastą“ nei kitiems.
– Buvę „Snoro“ savininkai nurodo, kad jūs nesiėmėte jokių priemonių išieškant banko pinigines lėšas iš korespondentinių sąskaitų „Investbank“ banke Rusijoje. Taip pat nesiėmėte veiksmų dėl 40 proc. to paties „Investbank“ akcijų, kurios buvo įkeistos bankui „Snoras“ už paskolą, neteisėtą nusavinimą. Užsimenama, kad Maskvoje amžiams jau išnyko apie 340 mln. litų „Snoro“ išduotų paskolų. Ar domėjotės „Snoro“ turtu Rusijoje?
– Mes dirbame Rusijoje ir Ukrainoje. Tikrai negaliu teigti, kad iš šių jurisdikcijų pinigus susigrąžinti yra lengva. Tačiau įmanoma. Dalį turto Rusijoje atgavome, šiuo metu turime turto, kurį bandysime parduoti Ukrainoje. Turėjome ir teisinių ginčų Ukrainos teismuose, jie kol kas mums nebuvo palankūs. Visa tai nuolat aptariama Kreditorių komitete be didelio triukšmo spaudoje.
– Šiuo metu ieškote bendrovės „Snoras media“, kuri valdo 33 proc. dienraščio „Lietuvos rytas“ akcijų, pirkėjo. Ar šis procesas vyksta sklandžiai?
– „Lietuvos ryto“ didžiosios akcijų dalies savininkai rodo norą įsigyti „Snoras media“ akcijas, tačiau jų nurodytomis sąlygomis. Matyt, jie mano, kad prieš mus vykdoma melo kampanija padės jiems pasiekti šį tikslą. Tiesą sakant, net nežinau, ar tai spaudimas mums, ar kitiems potencialiems „Snoras media“ pirkėjams, kuriems parodoma, ko gali laukti ateityje. Tai jūsų žiniasklaidos taktika, kurios pats iki galo nesuprantu.
Šiuo metu susidomėjimas akcijomis gana didelis. „Snoro“ bankas „Snoro media“ yra paskolinęs 20 mln. litų „Lietuvos ryto“ akcijoms įsigyti.
– UAB „Snoras development“ iškelta bankroto byla, nors bendrovė 2011 metais veikė pelningai. Kodėl? Kas laukia bendrovės „Snoro lizingas“, kuri liko be finansinio užnugario?
– UAB „Snoras development“ bankrotas buvo mano sprendimas. Taip norėjome atgauti dalį vertės „Snoro“ bankui.
„Snoro lizingas“ iki šiol siejamas su „Snoru“, nors tai atskira bendrovė. Ji veikia pelningai ir naujas savininkas galės daryti papildomas investicijas, kad pelnas būtų didesnis. Be to, ši bendrovė taip pat turi reikšmingų paskolų, gautų iš „Snoro“, jų klausimo kol kas nekėlėme, kad bendrovė galėtų sėkmingai veikti.
– Buvę „Snoro“ akcininkai V.Antonovas ir R. Baranauskas ne kartą teigė, kad sustabdžius banko veiklą galėjo padėti efektyviau suvaldyti banko finansinius srautus, tačiau jų pagalbos atsisakyta.
„Snoro“ bankas tikrai buvo geras. Tačiau už banko dar buvo „Snoro“ akcininkų operacijos su abejotinos kilmės pinigais.
– Būtų neįtikėtina, jei po to, ką akcininkai padarė šiam bankui, jiems būtų leista ir toliau priimti sprendimus dėl jo likimo. Kol kas negaliu atskleisti visko, tačiau atėjus laikui žmonės tuo įsitikins patys.
„Snoro“ bankas tikrai buvo geras. Tačiau už banko, kuris sėkmingai veikė Lietuvoje, dar buvo „Snoro“ akcininkų tarptautinės finansinės operacijos su abejotinos kilmės rusiškais pinigais. Jei pavyktų identifikuoti, kas tie „Snoro“ skolininkai 53 skirtingose jurisdikcijose, tai pamatytume, kad daugelis jų kalba su rusišku akcentu. Tai mano nuomonė.
Buvo daug paskolų tarp susijusių asmenų. Jos neturėjo nieko bendro su kasdiene „Snoro“ veikla. Banke dirbę žmonės buvo lojalūs ir aukšto lygio profesionalai. Tačiau jei jūs turite buhalterinį balansą, kuriame nurodytas 8 mlrd. litų turtas, bet per trumpą laiką tampa akivaizdu, kad trūksta mažiausiai 1,7 mlrd. litų, tada pats laikas imtis priemonių ir išsiaiškinti, koks yra problemos mastas.
Didelė dalis tų pinigų išnyko. Mes aiškinamės, kaip tai įvyko, ir kodėl to nepastebėta anksčiau, nes tokios sumos per kelias savaites neišnyksta. Tai procesai, trunkantys keletą metų.
– Kaip galėjo dingti net 1,7 milijardo?
– Jei labai paprastai, banko turtas buvo perkeltas į asmenines V.Antonovo sąskaitas. Yra tikimybė dalį to turto susigrąžinti, tačiau nežinau, kiek jo dar liko. Tai labai priklausys ir nuo to, ar V.Antonovas atskleis faktus apie savo turtą ir su juo atliktas operacijas.
– Su kokiu didžiausiu iššūkiu susidūrėte dirbdamas Lietuvoje?
– Liūdna, bet didžiausias iššūkis šiuo metu – nuolatos įrodinėti kreditoriams, kad bankroto byla yra valdoma kompetentingai. Toks poreikis atsiranda dėl šališkos informacijos žiniasklaidoje. O bankrotas valdomas iš tiesų profesionaliai.
Kreditorių komitetui tenka pateikti visus dokumentus, pagrindžiančius išlaidas, ir paaiškinti visus tolesnius žingsnius. Kartais tai peržengia sveiko proto ribas. Jei procesas vyktų Didžiojoje Britanijoje, būtume pusmečiu pasistūmėję į priekį.
