Prieš dvejus metus ekspremjerei Kazimirai Prunskienei patyrus insultą jos artimieji buvo ištikti šoko: politikei esant reanimacijoje, sveikatos būklė pablogėjo, pradėjo tinti smegenys, tačiau tuo metu Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose nebuvo nė vieno neurochirurgo, kuris galėtų pasirūpinti pacientės sveikata.
Medikamentais smegenų brinkimo proceso sustabdyti nepavyko, todėl tolesniam gydymui K.Prunskienė buvo pervežta į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę Lazdynuose, kur jai atlikta skubi neurochirurginė operacija.
Santariškių klinikose šios operacijos atlikti galimybių nebuvo. Tačiau jau tuomet kalbėta, kad visai netrukus duris turėtų atverti naujutėlis Santariškių klinikų Neurochirurgijos skyrius: teliko tik formalumai, trūksta vieno kito aukšto rango politiko parašo.
Tačiau parašai nesudėti iki šiol. Visą tą laiką 8 mln. litų kainavęs skyrius nepriėmė nė vieno paciento.
Artimiausiu metu turi būti galutinai apsispręsta dėl nacionalinės neurochirurgijos programos ir tai neturi nieko bendra su prieš „n“ metų nupirkta įranga.
Apie tai, kad moderni ir labai brangi įranga periferinėse šalies ligoninėse stovi nenaudojama, nes nėra specialistų, skelbta ne kartą. Tačiau negi toks neūkiškumas įmanomas ir pagrindinėje Lietuvos gydymo įstaigoje, Santariškių klinikose, kur dirba profesionaliausias medikų personalas ir driekiasi pacientų eilės?
Apie nesusipratimus sveikatos sistemoje portalas 15min.lt kalbėjosi su sveikatos apsaugos ministru Vyteniu Povilu Andriukaičiu.
– Nuolat kalbate apie sveikatos sistemos netobulumą, efektyvumo trūkumą. Milijonai išleisti, Neurochirurgijos skyrius Santariškėse įrengtas, tačiau neatlikta nė viena operacija: ar gali būti kas nors absurdiškiau?
– Santariškių neurochirurgijos licencijos klausimai svarstomi jau kokius keturis mėnesius. Kaip tik šiandien vyksta neurochirurgų kolegijos posėdis, kuriame bus svarstoma, ar Santariškių klinikose turi būti atliekamos neurochirurginės operacijos, ir kokios?
Artimiausiu metu turi būti galutinai apsispręsta dėl nacionalinės neurochirurgijos programos ir tai neturi nieko bendra su prieš „n“ metų nupirkta įranga. Yra nustatytos aiškios taisyklės, ką ir kaip reikia daryti, kas ir kurioje šalies ligoninėje bus atliekama, kokia įranga kur naudojama ir t.t.
Atėję į Sveikatos apsaugos ministeriją perėmėme palikimą ir pamatėme, kad nėra numatyta jokių planuojamų veiksmų, kaip neurochirurgijos pagalba turi veikti visoje Lietuvoje.
Negalima taip chaotiškai galvoti, kad štai nusipirksime brangią aparatūrą, chirurgai iš vienos ligoninės perbėgs į kitą ir tada jau mėginsime galvoti, ką daryti toliau.
Todėl mes suorganizavome pirmą neurochirurgų kolegiją, kuri apima Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio neurochirurgus su Arimantu Tamašausku priešakyje. Rugsėjį kolegija pateikė pirmąją koncepciją, po to vyko diskusijos ir Vyriausybėje, ir pas premjerą.
Dabar mes kalbame apie chaosą, nes vadovautasi filosofija: davaj, pramušim pinigų, nusipirksim įrangos, o po to spausime ir dejuosime – Jėzus Marija!
Artimiausiomis dienomis, gal net ir šiandien, turėtų būti viskas galutinai suderinta: kolegija pateiks dokumentus, pagal kuriuos mes turėsime sureguliuoti pacientų srautus ir tai, kokios operacijos bus atliekamos Lazdynuose, kokios Santariškėse, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ar Šiauliuose.
– Kokius pagrindinius neurochirurgų parengtos koncepcijos aspektus jau būtų galima įvardyti šiandien?
– Svarbiausia išspręsti labai sudėtingą klausimą: kaip nedubliuoti aparatūros, kaip racionaliai išnaudoti įrangą, lovas ir kaip paskirstyti pacientų srautus.
Skaičiai yra stulbinantys: Lietuvoje iš viso yra 324 suaugusiųjų ir 25 vaikų neurochirurginės lovos. Suaugusiųjų lovos būna užimtos tik 273 dienas per metus, vaikų – 130 dienų. Vadinasi, lovų yra per daug.
Nutarėme apžvelgti visą kontekstą ir įvertinti: kas ir kur objektyviausiai turi būti atliekama. Nuspręsta, kad Santariškių klinikose, be neuroinsulto, gali būti atliekamos dar ir sudėtingos kaklo, veido bei kaukolės pamato chirurginės operacijos, kurios apimtų ir labai sudėtingą pamato neurochirurgiją. Tai bus kompleksinis ypač komplikuotų atvejų centras.
Jei galutinė neurochirurgijos koncepcija bus suderinta, tada tvirtinsime dokumentus ir, manau, nuo gegužės pradžios Santariškėse prasidės darbas.
Galvos skliauto, stuburo ir politrauminė neurochirurgija liks Lazdynuose.
Kauno klinikose yra labai stipri vaikų neurochirurgija dar nuo profesoriaus Leono Klumbio laikų, vadinasi, ten galime koncentruoti vaikų neurochirurgiją, ypač retų ligų, kurios reikalauja didelių investicijų, aparatūros ir profesionalumo.
– Kiek suprantu, pagrindinis neurochirurgijos skyrius liks Lazdynuose, todėl neapleidžia jausmas, kad milijonai Santariškių klinikų Neurochirurgijos skyriui išmesti lyg į balą.
– Jei būtų buvę normalūs planai, patvirtintos valstybės investicinės programos, darbų priėmimo komisijos ir kitos procedūros, viskas būtų gerai. O dabar mes kalbame apie chaosą, nes vadovautasi filosofija: davaj, pramušime pinigų, nusipirksime įrangos, o po to spausime ir dejuosime – Jėzus Marija!
Kas sugalvojo, kad Santariškėse turi būti sukurtas neurochirurgijos skyrius? Juk tuos pinigus buvo galima investuoti Lazdynų ligoninėje! Kodėl Lazdynų ligoninei pinigų nedavė, nors būtent ten dešimtmečius veikia neurochirurgijos klinika? Kodėl staiga sugalvota kažką statyti tuščioje vietoje ? Ko tada pritrūko – gal sveiko proto?
Nežinau, kieno vizija buvo Lazdynų ligoninę paversti Šv. Jokūbo špitole.
1992 metais Lazdynų ligoninė buvo pavadinta universitetine ir joje įkurdintos katedros: traumatologijos, neurochirurgijos, toksikologijos, anesteziologijos ir reanimacijos. Tai kodėl kai kurie lobistai nutarė to nematyti ir nusprendė: eina peklon tie Lazdynai, pramušime pinigų ir statysime naujus pastatus Santariškėse.
Nežinau, kieno vizija buvo Lazdynų ligoninę paversti Šv. Jokūbo špitole.
– Kiek žinau, labai seniai kalbama apie Santariškių miestelio idėją, kur vienoje vietoje pacientas gautų visų įmanomų specialistų gydymą: nuo nosies iki kojų pirštų.
– O aš žinau tik tiek: Lietuvoje resursai labai riboti, todėl turime branginti kiekvieną centą, racionaliai naudoti brangią aparatūrą ir žmogiškuosius išteklius, turime efektyviai valdyti ligonių srautus ir neprarasti nei Lazdynų ligoninės, nei Santariškių klinikų.
Todėl Lazdynų ir Naujosios Vilnios ligoninės irgi tampa Vilniaus universiteto ligoninėmis. Vyriausybės nutarimas jau priimtas, dabar derinami įstatai, skaičiuojami pereinamieji laikotarpiai. Nuo šiol turime Vilniaus universiteto polifunkcinę ligoninių asociaciją su trimis klinikomis – Santariškių, Lazdynų ir Naujosios Vilnios.
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas valdys visas tris ligonines ir daugiau jokių naujų pastatų, jokių statybų ir jokių cackinimųsi!
– Bet tai juk visai kitas kelias. Tebūnie jums nepatinka kokia nors pirmtakų vizija, bet po šitiek darbo galbūt vertėtų sukąsti dantis ir bent kartą pabaigti tai, kas pradėta?
– Aš tikrai pradėjau ir tikrai pabaigsiu. Tikrai bus trys Vilniaus universiteto ligoninės, tikrai bus Vilniaus universiteto neurochirurgijos centras, kuris turės savo struktūrą ir Lazdynuose, ir Santariškėse.
Santariškėse nupirkta įranga bus panaudota šiek tiek kitiems tikslas nei manyta anksčiau – ir tai bus logiška bei atitiks bendrą Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ligoninių strategiją. Ir nereikės statyti naujų pastatų.
Mes turime daryti protingus, ekonomiškai pagrįstus, apskaičiuotus sprendimus, strategiją planuoti bent ketveriems penkeriems metams į priekį, nešvaistyti resursų ir neleisti atskiriems daktarams tampyti savo paklodžių.
– Stebint visa tai iš šalies peršasi mintis, kad sveikatos sistemą vieną dieną sudraskys skirtingi interesai ir įtakos dalybos.
Jei kalbėsite su Klaipėda, Lazdynais ar Santariškėmis, tai turėsime sroves – ir viršvandenines, ir povandenines.
– Jei norite tiesos, ateikite, mes tą tiesą jums pasakysime. Ministerijoje nėra jokių srovių, čia yra Lietuva. O jei kalbėsite su Klaipėda, Lazdynais ar Santariškėmis, tai turėsime sroves – ir viršvandenines, ir povandenines.
Su ministerija viskas suderinta
Gitana Letukienė, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų atstovė spaudai:
„Tai, kad Vilniaus miestas turės tokią vietą, kur pacientui visos įmanomos medicinos paslaugos, taip pat ir neurochirurgijos, būtų prieinamos vienoje vietoje, aukščiausiame valstybiniame lygmenyje imta planuoti labai seniai. Tai buvo medicinos įstaigų restruktūrizavimo pradžia.
Santariškių klinikos bet kokios įrangos įsigijimą visada derina su savo steigėju, todėl viso Akušerijos–chirurgijos korpuso planavimas ir įrangos vienam ar kitam skyriui įsigijimas buvo derinamas su Sveikatos apsaugos ministerija.
