– Apie euro įsivedimą labai dažnai kalbama kaip apie lenktynes, o dabar jau skelbiama, kad Lietuva tarp Baltijos valstybių liko „paskutinė“ ir tai tarsi turėtų reikšti mūsų valstybės pralaimėjimą. Bet ar teisinga vartoti tokią terminologiją ir ar skelbdami apie „pralaimėjimą“, mes mobilizuojame savo pastangas pasitempti, o gal priešingai – atimame galimybę blaiviai svarstyti apie euro įsivedimo naudą ir trūkumus?
– Konkurencija ar lenktynės tarp Baltijos šalių nuolat pinasi su jų tarpusavio bendradarbiavimo iniciatyvomis nuo Sąjūdžio laikų. Turime puikių trišalio bendradarbiavimo pavyzdžių, kai Baltijos šalys siekė panašių tikslų – pirmiausia nepriklausomybės atkūrimo, vėliau intensyvino tarpusavio santykius stojant į Europos Sąjungą ir NATO.
Euro įvedimas yra tapęs varžybų klausimu, kuris šiek tiek panašus į Estijos pakvietimą 1998 m. pradėti derybas dėl narystės ES.
Bet nemažai matome ir konkurencijos ar paprasčiausio nesugebėjimo susitarti. Tai kyla dėl kolektyvinio veiksmo problemų, kai siekiama panašių tikslų, tačiau kiekviena šalis tai supranta savaip, ypač dėl vidaus politikos interesų, kai noras pasirodyti prieš rinkėjus sutrukdydavo matyti ilgalaikę perspektyvą. Daug tokių pavyzdžių galima rasti energetikos srityje.
Euro įvedimas yra tapęs varžybų klausimu, kuris šiek tiek panašus į Estijos pakvietimą 1998 m. pradėti derybas dėl narystės ES. Tai buvo nemenkas šokas Lietuvos ir Latvijos politikams. Manau, kad jis smarkiai prisidėjo prie vidinės politinės mobilizacijos imtis tų priemonių, kurių reikėjo norint pradėti derybas dėl narystės ES ir pasivyti Estiją.
Panašiai ir dabar nemažai Lietuvos politikų mano, kad Lietuvai vienintelei likus su nacionaline valiuta, nors ir dalyvaujant euro zonoje per su euru susietą litą, tai kenks šalies reputacijai. Tokia politinė mobilizacija, kylanti iš trijų Baltijos šalių konkurencijos, gali paveikti teigiamai, jei ji politikus nukreips link strateginių tikslų įgyvendinimo ir tvirtesnio politinio sutarimo, kurio Lietuvoje dažnai trūksta arba jis būna tik formalus.
Tačiau tai, kad kitos dvi Baltijos šalys kažką padarė, o Lietuva – ne, savaime nėra nei gerai, nei blogai. Tai gali turėti tam tikrų pasekmių Lietuvai, tačiau jos turi būti vertinamos adekvačiai. Gali būti, kad dėl to Estija ir Latvija gali pritraukti kiek daugiau užsienio investicijų, galbūt tai padės pelnyti tarptautinio prestižo, pavyzdžiui, įsitvirtinant tokiose organizacijose kaip Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacija (OECD). Tačiau šalia šių argumentų yra ir kitų, susijusių su prisijungimu prie euro zonos. Juos taip pat reikia ramiai pasverti ir įvertinti.
– Iš argumentų viešojoje erdvėje atrodytų, kad euro įvedimo nauda akivaizdi – patrauklesnė aplinka investicijoms, lengvesnis verslo administravimas, mažesnės palūkanos ir pan., o prieštaraujama daugiau dėl baimių (išaugs kainos), prietarų, įpročių, sentimentų ir pan. Ar toks vaizdas neklaidina mūsų?
– Pagrindinę dilemą aš formuluočiau taip: šiuo metu euro įvedimo nauda yra gana aiški ir bent apytiksliai gali būti įvertinta kiekybiškai. Tai – sutaupytos lėšos, nes su euro zonos šalimis prekiaujančiam verslui ar į jas vykstantiems gyventojams išnyks valiutos keitimo sąnaudos, ir sumažėjusi šalies investicinė rizika.
Beje, ne vienas Baltijos šalių politikas narystę euro zonoje mato pirmiausia kaip politinį ar geopolitinį projektą, kurio esmė – šaliai įsitvirtinti ES branduolyje.
Sunkiau įvertinti politinę narystės euro zonoje naudą, nes ji susijusi su tuo, kaip Lietuvos atstovai išnaudos vietą prie stalo, prie kurio priimami euro zonai aktualūs sprendimai. Beje, ne vienas Baltijos šalių politikas narystę euro zonoje mato pirmiausia kaip politinį ar geopolitinį projektą, kurio esmė – šaliai įsitvirtinti ES branduolyje.
Aiškiausiai tokią nuostatą yra suformulavęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas. Tik geopolitiniais motyvais būti ES branduolyje, t. y. labiausiai integruotoje šalių grupėje, galima paaiškinti Estijos pritarimą finansinių sandorių mokesčio idėjai. Vertinant vien ekonominės politikos požiūriu, tokia pozicija ne visai atitinka tradiciškai liberalią Estijos politiką. Tačiau manoma, kad poreikis giliau integruotis, taip mėginant apsisaugoti nuo išorės grėsmių, nusveria neigiamas ekonomines ar suvereniteto apribojimo pasekmes.
Tuo tarpu didžiausios euro įsivedimo rizikos susijusios su euro zonos neapibrėžta ateitimi. Ne su galimu kainų padidėjimu ar perkamosios galios sumažėjimu, suapvalinant kainas kita valiuta, bet su kitokio pobūdžio rizika. Tas neapibrėžtumas pirmiausia susijęs su poreikiu paremti finansinius sunkumus patiriančias šalis, kurioms per brangu ar neįmanoma skolintis rinkoje, todėl buvo nuspręsta skirti lėšų per Europos stabilumo mechanizmą. Nors Lietuvos įnašai nebūtų tokie dideli kaip Nyderlandų ar juo labiau Vokietijos, vis tiek susidarytų nemažos pinigų sumos.
Žinoma, tai reiškia, kad ir Lietuva, kilus poreikiui, galėtų pretenduoti į tokią paramą. Tik neaišku, ar tuo reikėtų džiaugtis, nes tokios paramos galimybė sukuria politikams pagundas elgtis neatsakingiau. Kaip įsitikinome prieš krizę, augant ekonomikai, auga ir noras išlaidauti. Ne tikslingai finansuoti mokesčių mokėtojų lėšomis tas paslaugas ar valstybės atliekamas funkcijas, kurias sutarta finansuoti iš biudžeto, bet išlaidauti. Šis noras gali dar labiau sustiprėti, jei priemonė, kuri yra tapusi tikslu – įsivesti eurą, būtų realizuota.
Apie neapibrėžtumą prasminga kalbėti ir platesne prasme. Dabar bendrijoje ir ypač tarp euro zonos šalių vyksta diskusijos apie tolesnę integraciją, apie poreikį užbaigti kurti „tikrąją“ Ekonominę ir pinigų sąjungą.
Šiame kontekste euro įvedimas reiškia pritarimą naujoms integracijos iniciatyvoms. Tai esminis pokytis, lyginant su Lietuvos situacija 2007 m., kai mėginta pirmą kartą įsivesti eurą. Tada tai buvo tiesiog logiškas stojimo į ES tęsinys, įvertinant fiksuotą lito kursą euro atžvilgiu ir teisinį įsipareigojimą įsivesti eurą, kai šalis atitiks konvergencijos kriterijus. Dabar šalia šio stojimo sutartyje užfiksuoto įsipareigojimo atsiranda naujas elementas – euro zona yra tapusi forumu svarstyti gilesnės integracijos iniciatyvas.
Tiesa, ne visos euro zonos šalys pritaria naujoms iniciatyvoms, pavyzdžiui, finansinių sandorių mokestį palaiko ne visos euro zonos narės. Be to, kaip rodo neseniai paskelbta Olandijos vyriausybės pozicija, ne tik euro zonai nepriklausanti Didžioji Britanija, bet ir viena iš šešių ES įkūrėjų skelbia, kad „vis glaudesnės Sąjungos“ kūrimo laikai yra praeityje.
Tad net ir kai kurios euro zonai priklausančios šalys kalba apie tai, kad reikia pristabdyti integraciją ir išlaikyti valstybių narių suverenias galias tokiose srityse kaip mokesčių politika ar socialinė apsauga. Galiausiai, kitaip negu Lenkija, Lietuva įsivesdama eurą neturėtų reikšmingai koreguoti savo pinigų politikos, nes ji ir dabar priklauso nuo Europos centrinio banko (ECB) sprendimų. Taigi suvereniteto praradimas ekonominės politikos srityje nebūtų reikšmingas. Tačiau nepaisant minėtų aspektų, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, Lietuvos narystė euro zonoje būtų žingsnis gilesnės integracijos link, ir apie tai būtų prasminga diskutuoti jau dabar.
– Nors euro zona pirmiausia yra politinis projektas, Lietuvos politikai apie jį kalba vien kaip apie ekonominį-administracinį (būtinybę atitikti Mastrichto kriterijus). Ar politinį sutarimą prisijungti prie euro zonos tikrai galime laikyti įvykusiu, jei atsižvelgtume į tą faktą, kad maždaug tik pusė gyventojų šį tikslą palaiko? Kitaip tariant, ar užtenka kalbėti vien apie Mastrichto kriterijus?
– Euro zona jau buvo sukurta, kai Lietuva ir kitos šio regiono valstybės stojo į ES, todėl stojimo sutartys užfiksavo įsipareigojimą perimti visas stojimo metu ES galiojusias normas. Tai apėmė ir įsipareigojimą įsivesti eurą ir dėl to buvo balsuojama 2003 m. referendume dėl narystės ES.
Euro zona jau buvo sukurta, kai Lietuva ir kitos šio regiono valstybės stojo į ES, todėl stojimo sutartys užfiksavo įsipareigojimą perimti visas stojimo metu ES galiojusias normas. Tai apėmė ir įsipareigojimą įsivesti eurą ir dėl to buvo balsuojama 2003 m. referendume dėl narystės ES.
Tik tas įsipareigojimas laiko prasme nebuvo apibrėžtas, o susietas su vadinamųjų konvergencijos kriterijų laikymusi. Toks yra bendras ES plėtros principas: jei nesi ES narė, stodama turi perimti visą galiojantį teisyną, o jei svarstai naujus integracijos projektus ir Europos Komisijos parengtus siūlymus, būdama ES narė gali išsiderėti nuolatinę išimtį ir nedalyvauti naujame projekte, jei tam nepritaria šalies gyventojai. Tokias išimtis, kaip žinome, yra išsiderėjusios Danija ir Didžioji Britanija. O tokie pavyzdžiai, kaip Švedijos, rodo, kad net ir tokiu atveju, kai šalis yra įsipareigojusi įsivesti eurą, bet tam nepritarė gyventojai, šis sprendimas atidedamas neribotam laikui.
Kaip jau minėjau, diskusija turėtų būti neabejotinai platesnė nei vien apie konvergencijos (Mastrichto) kriterijus. Pirmiausia reikėtų būtent tokios diskusijos, o po to galutinai apsispręsti dėl euro įvedimo laiko. Kita vertus, nenurodžius tikėtinos datos, politikams būtų sunku susitelkti diskusijai ir laikytis konvergencijos kriterijų. Tačiau net ir galvojant apie 2015 m. (o tai reiškia, kad Lietuvos pasirengimas būtų vertinamas 2014 m. pavasarį), viešiems svarstymams dar yra laiko.
– Kartais gali susidaryti įspūdis, kad euro zona nežlunga tik dėl to, kad nelabai žinoma, kaip reikėtų tvarkytis be jos, taigi jos gyvybė palaikoma tik dirbtinai. Ar pritartumėte tokiam įspūdžiui? O gal žlugimo grėsmės šešėlis nuslinko?
– Kuriant Ekonominę ir pinigų sąjungą, kuri buvo įtvirtinta Mastrichto sutartimi, buvo daug diskutuojama, ar yra tinkamos sąlygos bendrai valiutai įvesti. Nemažai ekonomistų (ypač Vokietijoje) teigė, kad tokių sąlygų nėra, o šiame projekte dalyvaujančios valstybės ir jų ekonomikos yra pernelyg skirtingos.
Prasidėjus krizei, šios diskusijos vėl atsinaujino. Tie, kas remia gilesnę integraciją ir – dažnai tai susiję – didesnį valstybės ar ES vaidmenį ekonomikoje, vėl ragina užbaigti integracijos procesą ir sukurti fiskalinę sąjungą su didesniu ES biudžetu, labiau centralizuoti išteklius ir ekonominės politikos vykdymą, aktyviau naudoti ECB priemones.
Tie, kas atsargiai vertina intervencijas į rinką, ragina daugiau pastangų skirti struktūrinėms reformoms sunkumus patiriančiose šalyse, ypač darbo rinkos lankstumui didinti, kad bendrą valiutą naudojančių šalių ekonomika pati prisitaikytų prie skirtingų ekonominių ciklų. O ES buvo ir tebėra daroma visko po truputį – daugiau centralizacijos, daugiau struktūrinių reformų ir ypač daugiau dėmesio jau anksčiau priimtiems sprendimams įgyvendinti.
Žinoma, euro zonos iširimo grėsmės šešėlis veikia priimamus sprendimus. Bent kol kas tarp ES šalių elito tai vertinama kaip blogiausias galimas scenarijus.
Žinoma, euro zonos iširimo grėsmės šešėlis veikia priimamus sprendimus. Bent kol kas tarp ES šalių elito tai vertinama kaip blogiausias galimas scenarijus. Tačiau siekis jo išvengti yra tik vienas iš motyvų. Sakyčiau, kad pastaraisiais metais ES priimamus sprendimus veikė keli veiksniai: pirma, finansų rinkų spaudimas politikams ir ES institucijoms imtis tolesnės integracijos ir centralizacijos, antra, poreikis gelbėti rinkose pasiskolinti nebegalinčias šalis ir, kas ne mažiau svarbu, poreikis atsižvelgti į savo šalies rinkėjų nuotaikas. ES sprendimų priėmimas vyksta laviruojant tarp šių veiksnių.
Šis kapanojimasis toli gražu nesibaigė. Kol kas dar neatsakyta į esminį klausimą – ar Graikijos, Portugalijos ir kitų sunkumus patiriančių šalių politikai sugebės reformuoti savo šalių ekonomiką, kad ji būtų konkurencinga euro zonoje ir atgautų rinkų pasitikėjimą, ar vis dėlto gyventojų nepritarimas reformoms pasieks tą tašką, kai patrauklesnis taps išstojimo iš euro zonos scenarijus. Prieš kurį laiką pareiškimai apie ES institucijų ketinimą padaryti „viską, ko reikia eurui išsaugoti“, kaip teigė ECB vadovas Mario Draghi, apramino finansų rinkas. Tačiau ilgalaikės euro zonos išlikimo perspektyvos priklauso nuo joje dalyvaujančių šalių supanašėjimo, o šis klausimas toli gražu nėra atsakytas.
– Ar euro zoną užgriuvusias bėdas galime laikyti tik dar viena kapitalistinei sistemai būdinga cikliškai pasikartojančia ekonomine krize, ar jos apnuogino pamatines šio projekto ydas, liudijančias apie kultūriškai ir ekonomiškai labai skirtingų valstybių negebėjimą gyventi pagal bendras ekonomines taisykles, o gal ir apie gilesnės integracijos neįmanomybę?
– Jei kalbėtume apie finansų krizę JAV, reikėtų kalbėti ne tik apie kapitalizmo cikliškumus, bet ir apie politinių paskatų reikšmę pūsti nekilnojamojo turto burbulus ir sukelti finansų krizes. Euro zonos atveju situacija kiek kitokia. Nors ji neabejotinai patyrė finansų krizės JAV poveikį (ypač tokios šalys kaip Airija ir jos bankų sistema), tačiau kai kurių euro zonos šalių sunkumų priežastys yra gana aiškios.
Pavyzdžiui, Graikijos sunkumai kilo dėl išlaidavimo, naudojantis po euro įsivedimo kritusiomis palūkanų normomis ir dėl to išaugusio skolinimosi, produktyvumo augimu neparemtų atlyginimų bei kitų išlaidų didinimo ir konkurencingumo praradimo. Taip pat dabar aišku, kad Graikija (ir ne tik ji) nesilaikė priimtų susitarimų riboti biudžeto deficitą ir skolos dydį. Airijos ar Ispanijos sunkumų priežastys labiau susijusios su bankų veikla ir politiniais sprendimais juos gelbėti.
Iš esmės euro zonos krizė yra įvairialypė. Ji yra ir žodžio nesilaikymo krizė (politikų patikimumo krizė), ir atskirų šalių konkurencingumo krizė, ir integracijos krizė, nes parodė, kad integracijos projektai, susiję su svarbiais šalių vidaus politikos sprendimais, gali būti pernelyg sudėtingi. Reikia nepamiršti, kad ES valstybių politikai orientuojasi į savo šalies rinkėjus ir jų nuostatas.
Tad nors ir egzistuoja ES piliečių sąvoka, o Europos Parlamentas renkamas visose šalyse, valstybių politikams daug svarbesni yra nacionaliniai rinkimai. Nacionaliniai skirtumai, ypač kai kalbame apie finansinių išteklių perskirstymą tarp ES ar euro zonos šalių, išlieka reikšmingi ir galbūt net reikšmingesni nei prieš krizę. Tai gerai iliustruoja derybos dėl naujos finansinės perspektyvos.
– Koks apskritai euro vaidmuo ES kūrimo ir palaikymo procese? Ar euro zoną galima išskirti kaip atskirą projektą (net jei ne visos ES narės įsivedusios eurą), kuris nėra gyvybiškai svarbus Europos politinei ir ekonominei vienybei?
– Kaip yra pasakęs vienas iš pastarųjų dešimtmečių Europos integracijos veikėjų, buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jacques‘as Delorsas, euras yra pagrindinis ES simbolis. Tačiau nepamirškime, kad kuriant euro zoną, jo vadovaujama Komisija šį projektą pristatydavo akcentuodama tezę „vieningai rinkai reikia vieningos valiutos“.
Bet kaip parodė masiniai protestai kai kuriose ES šalyse 2004–2005 m., svarstant Paslaugų direktyvą, taip pat daugybė pavyzdžių, rodančių, kaip diskriminaciniais ir pertekliniais barjerais teberibojamas žmonių iš kitų ES šalių įėjimas į rinką, pati vieninga rinka toli gražu nėra tokia vieninga. Tad galima teigti, kad pinigų sąjunga buvo statoma ant pusiau sumūrytų pamatų, kurių braškėjimas sukėlė riziką griūti ir visam statiniui. Tad klausimas yra toks – ar ant tokio pastato reikia mūryti dar vieną naują aukštą, ar vis dėlto susitelkti į pamatų stiprinimą.
