– Baigėsi slidžių sezonas, ko gero, laikas iš sandėliuko išsitraukti dviratį?
– Jau apie tai svajoju, tačiau soduose, ten, kur gyvename, sniego dar daug, dar savaitėlę reikės palaukti.
– Šiuo metu vyksta partijos pirmininko rinkimai, pastebėjau – važinėjate po Lietuvą, susitinkate su žmonėmis, ar turite palaikymą tarp partijos skyrių ir ar pasiseks Jums laimėti partijos pirmininko rinkimuose?
– Parodys balandžio 22-23 dienomis vyksiantys rinkimai. Iš tiesų daug važinėjama, diskutuojama, tam ir buvo mano iniciatyva prieš 8 metus pasiūlytas toks rinkimų variantas, kad partijos primininką galėtų rinkti visi partijos nariai. Tai sukuria gerą erdvę diskutuoti apie svarbiausius iššūkius valstybei, apie partijos reikalus, apie tai, kas pavyko padaryti, ko ne, ką reikia taisyti. Turime 4 labai stiprius kandidatus, ir partijos nariai balsuodami išrinks jiems tinkamą pirmininką. Tuo mes skiriamės nuo visų kitų partijų. Kaip pavyzdį galiu paminėti – socialdemokratų suvažiavimas artėja, vyks gegužės 4 dieną, o apie tai, kas kandidatuos į pirmininkus, ar yra konkurencija, niekas nekalba ir niekas nežino.
– Galbūt jie jau žino, ką išrinks?
– Galbūt jie jau žino, tai reiškia, kad rinkimų kaip ir nėra. Šiuo požiūriu mes esame sukūrę tokią procedūrą, ir ją stipriname, kaip partijos vidaus demokratinę vertybę, kaip pamatinę vertybę, kuri mus išskiria ir daugelio kitų partijų, veikiančių Lietuvoje.
– Pirmininko rinkimuose dalyvauja ir prof. Vytautas Landsbergis. Kaip manote, kokį jis palaikymą turi? Daug kam buvo netikėta, kad jis kandidatuoja. Išplatintame pranešime jis teigė, kad tikrai nesitrauks iš partijos rinkimų.
– Aš jau sakiau, kad džiaugiuosi, jog partijos rinkimuose dalyvauja stiprūs kandidatai, jų tarpe – ir prof. Vytautas Landsbergis. Man, kaip vienam iš kandidatų, būtų neetiška nagrinėti, kas kokį palaikymą turi. Žinau savo strategiją ir viziją, kurią norėčiau matyti įgyvendintą partijoje. Su savo vizija ir einu į partijos pirmininko rinkimus. Tenka partijai vadovauti jau 10 metų, per tą laiką pavyko nemažai pasiekti. Taip pat matau ir problemas, kurias reikia spręsti.
Turime žmonių palaikymą miestuose, sunkiau yra mažesniuose miesteliuose. Turime pertvarkyti ir partijos vidaus vadybą, komunikaciją. Taip pat turime ieškoti naujų idėjų, naujos regionų politikos strategijos, tokios regionų politikos, kurios, deja, iki šiol Lietuvos politikoje neturėjome, neturėjo nė viena partija. Tai štai apie tai kalbu su visais partijos nariais. Tos diskusijos yra vertingos.
– Praeitą savaitę patvirtintoje Jūsų Šešėlinės Vyriausybės sudėtyje nematyti Irenos Degutienės, ji taip pat atsiėmė kandidatūrą į partijos pirmininko rinkimus. Ar tai reiškia, kad ji mažiau dalyvauja partijos veikloje, nes mažiau matoma ir viešojoje erdvėje, kas nutiko?
– Nemanau, kad mažiau dalyvauja, dalyvauja tikrai aktyviai. Nuo pat pradžių, kai perėjome į opoziciją, tam tikra prasme mes labai aiškiai pasidalijome darbų atsakomybę. Vieni užsiimame Šešėlinės Vyriausybės formavimu, kiti, kaip ir Irena Degutienė, rūpinasi darbu Seime, kuris yra ne mažiau svarbus būnant opozicijoje. Irena Degutienė yra Seimo pirmininko pavaduotoja, ji rūpinasi parlamentinės veiklos priežiūra. Tai, kas vyksta Seime, yra ta atsakomybė, kurią Irena Degutienė labai atsakingai atlieka.
– Kalbant apie Seimo darbą ir valstybės aktualijas... štai Darbo partijos Seime nariai siūlo didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį didinti iki 620 litų. Kaip tai vertinate, kaip tai paveiks valstybės biudžeto surinkimą?
– Panašius dalykus mes siūlėme savo rinkimų programoje, taigi negaliu čia daug ginčytis ir diskutuoti. Pati idėja, kad reikia mažinti mažai apmokomo darbo apmokestinimą, yra visiškai racionali. Mes siūlėme neapmokestinamų pajamų dydį kelti iki minimalaus atlyginimo, žinoma, jeigu jo toliau nedidins tokiais šuoliais, kaip valdžia didino pačioje šių metų pradžioje. Be abejo, taip keičiant neapmokestinamų pajamų dydį valstybės biudžetas netektų gana didelės sumos, ir tą sumą reikėtų subalansuoti kitomis apmokestinamomis pajamomis.
Darbo partijos siūlymas tūrėtų būti lydimas ir kitų pasiūlymų, iš kur, padidinus neapmokestinamų pajamų dydį, reikės paimti tą pinigų skirtumą, kuris tikrai būtų nemažas. Manyčiau, gal ir nevertėtų svarstyti atskirų partijų iniciatyvų, reikėtų sulaukti Vyriausybės sudarytos darbo grupės, kuriai vadovauja Premjero patarėjas p. Jakeliūnas, išvadų. Iš Premjero kalbų suprantu, kad pasiūlymai ir išvadų paketas, apie kurį daug kalbama nuo pat metų pradžios, turėtų būti parengtas gegužės pradžioje. Iš kai kurių kalbų, taip pat ir paties p. Jakeliūno, atrodo, kad vienas iš pasiūlymų gali būti labai panašus, apie kurį mes dabar ir kalbame.
– Vidaus reikalų ministras p. Barakauskas prieš keletą mėnesių žadėjo, kad nuo gegužės pirmos kels algas policininkams, dabar jau sako, kad pažadų laikytis nepavyks, nes reikia įsivesti eurą ir laikytis fiskalinės drausmės. Birutė Vėsaitė prieš savaitę sakė, kad galbūt galėjom Europos Sąjungos III energetikos paketą vykdyti lėčiau, dabar sako, kad vykdyti reikia be atidėliojimų. Kaip Jums atrodo, kodėl ministrai taip keičia nuomonę?
– Jūsų klausimą kaime paprasčiau įvardintų: kodėl ministrai nusikalba. Čia nenorima ką nors įžeisti, bet iš tiesų tokį reiškinį matom. Vakar susitikime su Birute Vėsaite frakcijoje norėjome paklausti, ką reiškia jos žodžiai, nuo kurių atsiribojo Premjeras Butkevičius, o Prezidentė įvardijo kaip valstybės diskreditaciją. Ministrė Vėsaitė labai skubiai atsiribojo nuo visų savo pasisakymų ir jų atsižadėjo, – ir ne tik nuo to, ką ji yra prikalbėjusi praėjusią savaitę, bet ir per praėjusius metus ir netgi per visus praėjusius dvejus metus.
Kodėl tampama ministrais, nesuvokiant elementarių dalykų? Taigi šis klausimas jau ne man, o partijoms, kurios nepasirengusios eina į valdžią.
– Na, ji sako, kad čia žiniasklaida blogai interpretuoja.
– Kad aplinka kalta, tokių pasisakymų jau girdėjome ne vieną, tai yra kai kurių lietuvių politikų gan prastas elgesio ir kalbų standartas. Manyčiau, kad aiškėja, jog kai kurie ministrai yra labai blogai pasirengę tokioms pareigoms ir atsakomybėms, kurias dabar jiems tenka užimti. Ir ypač pradiniu laikotarpiu, – gal apimti džiugesio, kad tapo ministrais, kalbėjo daug visiškų niekų, nematydami platesnio vaizdo. Tas pats ministras Barakauskas prisišnekėjo, kad didins atlyginimus pareigūnams.
Galėjo pasižiūrėti į kitą Vyriausybės programos skyrelį, kuriame ji buvo įsipareigojusi laikytis fiskalinės drausmės ir siekti euro įvedimo. O tai reiškia, kad atpalaiduoti išlaidų nėra jokios galimybės, ir tai jau supranta net mokyklos gimnazistas, besimokantis ekonomikos ir finansų pradmenų. Tai kodėl tampama ministrais, nesuvokiant tokių elementarių dalykų? Taigi šis klausimas jau ne man, o partijoms, kurios nepasirengusios eina į valdžią. Todėl mes ir ėmėmės Šešėlinės Vyriausybės formavimo ne tik tam, kad efektyviau prižiūrėtume valdžios darbą, kuri kartais nuklysta į lankas, bet ir tam, kad, kurdami savo idėjas ir programas, telkdami žmones didesnei atsakomybei, būtume tinkamai pasirengę atsakomybei, kurios neišvengiamai ateis.
– Valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė buvo susitikusi su energetikos ministru ir atkreipė jo dėmesį į neskaidrią biokuro (šilumos gamyboje) pirkimo procedūrą, kuri leidžia piktnaudžiausi nesąžiningiems šilumos tiekėjams. Ir štai paaiškėjo, kad prieš pusmetį startavusi biokuro birža neveikia, ir teisinė bazė nėra reglamentuota. Ar jūs žinojote apie tokias problemas, ar teko susidurti, nes dar prieš pusmetį vadovavote Vyriausybei?
– Mes ir ėmėmės iniciatyvos kurti biokuro biržą tam, kad įveiktume tą probleminę situaciją, kurią visi, dirbantys energetikos srityje, labai gerai žino. Ne tik Vilniuje, bet ir nemažoje dalyje Lietuvos šilumos ūkyje atsiranda dominuojančią padėtį turinčių ūkio subjektų, – turiu omenyje ir „Ikor “ grupę, kuri dėl įvairių priežasčių, anksčiau nesiėmus tinkamai reguliuoti biokuro rinkos, pradėjo dominuoti. Kaip ir bet kuriuo atveju, atsiradus tokiam dominavimui, biokuro kainos didėjimas yra to pasekmė.
Tai sudaro nemažų problemų toliau projektuojant biokuro naudojimą šilumos ūkiuose. Iki šiol visi skaičiavimai buvo grindžiami tuom, kad biokuras leidžia turėti pigesnę šilumą, nei naudojant dujas, tačiau taip smarkiai kylant biokuro kainoms, tas skirtumas mažėja. O kainos kyla ir dėl to, kad nėra sukurta galimybių smulkiems pardavėjams ir pirkėjams sąžiningoje rinkoje gauti pačią geriausią kainą.
– Dėkoju Jums už pokalbį
– Geros dienos.
