Daugelis musulmonų grupių visame pasaulyje, net ir itin griežta islamo forma vahabizmu garsėjančios Saudo Arabijos dvasininkai, pasmerkė IS išpuolius, vadindami juos prieštaraujančius islamui. Vis dėlto, islamo kritikai teigia, kad smurtas ir barbariškumas yra neatsiejama islamo DNR dalis.
Šiandien islamo kritikai skambina pavojaus varpais, kad ilgus šimtmečius gynęs savo krikščioniškąją tapatybę, XXI a. senasis žemynas virs musulmoniškojo pasaulio dalimi – Eurabija.
Su islamu Europa pažįstama jau nuo VIII a., kuomet Omejadų kalifatas užkariavo dideles dabartinės Ispanijos ir Portugalijos dalis, o XVI a. musulmoniškosios Osmanų imperijos kariuomenė jau buvo ir prie Vienos vartų.
Šiandien islamo kritikai skambina pavojaus varpais, kad ilgus šimtmečius gynęs savo krikščioniškąją tapatybę, XXI a. senasis žemynas virs musulmoniškojo pasaulio dalimi – Eurabija.
Vakarų Europos šalyse, turinčiose gausias musulmonų imigrantų bendruomenes, kraštutinės dešinės partijos islamo grėsmę išnaudoja siekdamos gauti politinių dividendų.
Ar iš tiesų pranašų antspaudu vadinamo Mahometo platinta religija nėra suderinama su vakarietiška liberaliąja demokratija, o kruvini džihadistų išpuoliai gali būti pateisinti islamo religija? Ir ar iš tiesų dvi monoteistinės religijos islamas ir krikščionybė yra taip stipriai besiskiriančios? Apie tai – 15min.lt pokalbis su turkologu Olegu Volkovu.
– Žiniasklaidoje, kalbant apie IS, dažnai minimos sąvokos „džihadas“ ir „džihadistai“. Ar IS veiksmai atitinka islame apibrėžtą džihado sąvoką?
– Sakyčiau, kad neatitinka. Imant teologinį apibrėžimą, didysis džihadas yra kova su pačiu savimi, kova su savo vidiniais demonais. Mažasis, arba išorinis, džihadas yra tai, ką mes įpratę vadinti šventuoju karu.
Esmė ta, kad po pranašo Mahometo mirties islame niekada nebuvo vieno autoriteto – nei institucijos, nei žmogaus, kurio nuostatomis ar verdiktais privalėtų vadovautis visi.
– Kas motyvuoja musulmonus vykdyti džihadą?
– Egzistuoja požiūris, kad kovoje miręs žmogus iš karto atsiduria rojuje. Jau vien pats rojaus pažadas yra pakankamas atlygis.
– Islame egzistuoja sąvoka „Knygos žmonės“, kuri aprėpia krikščionis ir žydus. Koks džihado santykis su jais?
– Sąvokos „Knygos žmonės“ esmė yra ta, kad tai žmonės, kurie yra ne musulmonai, bet ir ne netikintys ar pagonys. Remiantis islamo teise, islamiškoje valstybėje į „Knygos žmonių“ gyvenimą neturi būti kišamasi.
Pavyzdžiui, Osmanų imperijoje kiekviena konfesinė grupė turėjo savo teismus, kuriuose buvo nagrinėjamos jų skyrybų, paveldėjimo bylos ir panašūs dalykai.
Keblu yra atsakyti dėl šventojo karo prieš šiuos žmones, kadangi kalbame apie religiją, kurioje galima rasti daugybę labai radikaliai besiskiriančių požiūrių. Esmė ta, kad po pranašo Mahometo mirties islame niekada nebuvo vieno autoriteto – nei institucijos, nei žmogaus, kurio nuostatomis ar verdiktais privalėtų vadovautis visi.
– Kalifo institucija anksčiau neatliko to vienijančio vaidmens?
– Kalifas nėra dvasininkas, jis yra pasaulietinis valdovas, kaip Dievo valios Žemėje įteisintojas, tačiau religijos reikalus tvarkė ne kalifas. Šiuo metu tarp musulmonų egzistuoja požiūris, kad tik pirmieji keturi kalifai po pranašo mirties buvo „teisėti“. Kad ir toje pačioje Osmanų imperijoje buvo žmogus, kuris buvo atsakingas vien tik už religiją, vadintas shaikh al Islam, jau nekalbant apie įtakingą dvasininkijos sluoksnį – ulamą.
– IS vykdo išpuolius prieš jazidų religinę bendruomenę. Koks islamo požiūris į juos?
– Visai neseniai IS vadui al Baghadi (Abu Bakras al Baghdadi) buvo parašytas atviras 120 islamo teologų iš viso pasaulio laiškas. Ten pateikta 20 punktų, kodėl IS veiksmai nėra legitimūs ir negali būti pavadinti džihadu.
Vienas iš šio laiško punktų skelbia, kad jazidai yra „Knygos žmonės“ ir negalima vykdyti jų priverstinio atvertimo į islamą ar genocido.
Šiuolaikinėse islamo šalių visuomenėse jau ilgą laiką šariatas eina ranka rankon su pasaulietine teise.
– IS gretose kovoja daugybė vadinamųjų konvertitų – asmenų, atsivertusių į islamą. Ar galima teigti, kad konvertitai yra fanatiškesni kovotojai, nes tokiu būdu nori įtvirtinti savo naująją tapatybę, įrodyti savo musulmoniškumą?
– Labai geras klausimas. Pastebėta, kad žmogus, atsivertęs į naują religiją, nori ją pajusti visu 100 procentų.
Tarp musulmonų konvertitų egzistuoja neigiamas požiūris į etninius musulmonus, t.y tuos, kurie užaugo musulmonų šeimose. Manoma, kad skirtingai negu jie (konvertitai), etniniai musulmonai nepasirinko savo tikėjimo ir neva dėl to jų tikėjimas „užterštas“ priedais, kurių nėra islame ar krikščionybėje, jeigu kalbame apie krikščionybę.
– Tačiau kuo galima paaiškinti Vakaruose gimusių ir augusių musulmonų pasiryžimą dalyvauti IS veikloje? Gal tai nepavykusi integracija?
– Yra įdomu tai, kad rečiau pastebimas radikalizmas tarp pirmos kartos imigrantų musulmonų, negu tarp antrosios ar trečiosios kartos atstovų.
Tie jauni žmonės, užaugę Vakaruose, kurie vyksta kovoti į Siriją, o anksčiau vyko į Čečėniją, dažniausiai yra atvykėlių vaikai ar vaikaičiai. Jie patys nebūtinai yra iš radikalių ar religingų šeimų, bet Vakaruose tiesiog egzistuoja centrai, kuriuose tokie žmonės yra verbuojami. Jaunystėje ar paauglystėje, kuomet jie yra labiausiai pažeidžiami, juos paveikti labai lengva.
– Kraštutiniai dešinieji gąsdina, jog Europa ir islamas yra nesuderinami dalykai, o liberali demokratija gyvuos tik tol, kol musulmonų skaičius valstybėje bus nedidelis.
– Manau, kad tai yra šio klausimo supaprastinimas. Nebus juk taip, kad šiandien užmigsime, rytoj atsibusime ir pamatysime, kad pusė gyventojų yra, sakykime, kad ir iš Malio. Taip nebus.
Skirtingose šalyse yra skirtingų musulmonų iš skirtingų šalių, kurie atvyko per pastarąjį šimtmetį. Jie sluoksniuojasi ir nemanau, kad susidarytų kritinė masė, kuri keltų grėsmę esamai santvarkai.
– Bet Londone jau yra rajonų, kurie paskelbti „šariato zonomis“, o kituose Vakarų Europos didmiesčiuose taip pat yra vietų, į kurias policija net vengia važiuoti. Ar tai tų šalių valdžios nuolaidžiavimo radikaliesiems musulmonų sluoksniams išdava?
– Galima sakyti, kad tai miesto planuotojų ir valdžios klaida nuolaidžiaujant jiems. Aš taip pat dar paminėčiau religines mokyklas, kurių vis daugėja. Nenoriu pasakyti, kad kiekviena religinė mokykla pati savaime yra blogis, bet jeigu joms yra suteikiama teisė visiškai kontroliuoti ir keisti mokymo programą, tai kažkiek stabdo jas lankančių žmonių integraciją.
Beje, kalbant apie šariato zonas Londone – įdomus pastebėjimas, kad viena iš tokių savivalės „akcijų“ buvo vykdoma būtent konvertitų, o ne etninių musulmonų.
– Koks musulmonų santykis su šariatu – ar iš tiesų jis privalo būti integralia musulmonų gyvenimo dalimi? Kai kurie radikalai teigia, kad musulmonas, nesilaikantis šariato nuostatų, yra netikras musulmonas.
– Vienos apklausos Šiaurės Afrikos šalyse metu paaiškėjo, kad dauguma gyventojų musulmonų teikia pirmenybę šariatui, tačiau turime suvokti, kad šariatas nėra vien tik užmėtymas akmenimis ar rankos nukirtimas. Jis apima įvairias žmonių gyvenimo sritis ir nėra vien tik baudžiamoji teisė.
Tarp musulmonų konvertitų egzistuoja neigiamas požiūris į etninius musulmonus, t.y tuos, kurie užaugo musulmonų šeimose.
– Bet užmėtymas akmenimis ir rankų nukirtimas taip pat egzistuoja?
– Aš manau, kad būtų neteisinga neigti, kad tokių dalykų negalima atrasti kurioje nors knygoje. Tačiau tai nėra privalomai taikoma visur ir visada.
Šiuolaikinėse islamo šalių visuomenėse jau ilgą laiką šariatas eina ranka rankon su pasaulietine teise.
Štai Didžiojoje Britanijoje šariato teismai (tarybos) veikia nuo 1982 metų. Jie neturi jokios baudžiamosios galios, bet nemažai musulmonų kreipiasi į šias tarybas santuokų, skyrybų, rečiau finansiniais klausimais.
– Islamas, krikščionybė ir judaizmas yra laikomos giminiškomis religijomis. Koks, jūsų nuomone, yra didžiausias, esminis skirtumas tarp islamo ir krikščionybės?
– Bent jau aš, jei lyginčiau islamą ir krikščionybę kaip dvi pasaulines religijas, nesurasčiau didelio, esminio skirtumo, bet egzistuoja didelis skirtumas tarp jų išpažinėjų santykio su savo religija – kaip jie žiūri į ją ir kokią vietą ji užima atskiros šalies ar visuomenės gyvenime.
– Ar prieštaras Vakaruose keliantis musulmonių moterų veido ir galvos dengimas turi religinį pagrindimą?
– Bet kokiam papročiui visada galima rasti religinį pagrindimą, bet jeigu tik geriau paanalizuotume, pamatytume, kad egzistuoja ir kultūrinis elementas.
Negalima į tai žvelgti iš vieno žiūros taško. Yra teorija, kad moterų veidų dengimas pirmajame islamo eros amžiuje į Arabiją atkeliavo kaip bizantiečių moterų paprotys.
