– Profesoriau, prieš kelias dienas pranešta, kad V. Putinas nurodė atitraukti Rusijos kariuomenę nuo Ukrainos sienos. Tačiau ketvirtadienį Ukrainos saugumo ir gynybos taryba sakė lygiai tą patį, ką ir NATO atstovai, kad Rusija, priešingai nei skelbė, neatitraukė kariuomenės nuo sienos – toliau aidi šūviai, žūsta žmonės. Kaip jūs tai vertinate?
– Vyksta tas pats, kas ir visą laiką. Rusijos vadovai meluoja kiek norėdami ir kartais jais vis dar patiki. Vienai dienai. Nors galėtų iš karto netikėti, juk mes tai jau girdėjom. Juk galėtų sakyti, kad mes nuvažiuosim į vietą patikrinti. Štai, mūsų stebėtojai važiuoja patikrinti ar kariuomenė iš tiesų atitraukta, ar iš tiesų sustabdyti ginkluoti veiksmai, ar tikrai vykdomos paliaubos. O jeigu nevykdomos – savo pareiškimus galite siųsti kur norit, kad ir į mėnulį.
– Bet taip nėra. Vos tik pasigirdo pareiškimai, atsirado nuomonės, kad reikia švelninti sankcijas, nes V. Putinas, esą, žengė žingsnį į priekį ir t.t.
– Didysis baltasis brolis tris kartus lipa ant grėblio ir dar stengiasi lipti ketvirtą kartą. Ką čia gali pasakyti.
– Jūs netikite tais pažadais? Manote, kad kariuomenė bus ilgai ir tas konfliktas bus tęsiamas kiek įmanoma ilgiau?
– Ne, kariuomenė bus tol, kol ją laikys V. Putinas. Nepriklausomai nuo to, ką jis pasakė. Galbūt gali liepti kariuomenei atsitraukti, o – sakys mes kariuomenės neatitraukiam. Mes pasiryžę kovoti iki pergalės prieš Ukrainos blogiečius. Pagal tai reikia ir spręsti. V. Putinas saviškiams, kokiems Kremliaus fašistukams, gali kalbėti labai bjaurius žodžius, bet dabar vyksta atvirkščiai – gražiai kartais kalba Vakarams, o elgiasi bjauriai. Gali daryti priešingai. Juk svarbiausia yra kaip elgiasi.
– Panašu, kad sankcijos veikia: rublis krito 20 proc., investuotojai pasitraukė, daugybė kitų ekonomikos problemų, jau nekalbant apie globalią naftos pigimo tendenciją.
– Stabdoma ir daug programų, kurios buvo pradėtos, nes nėra su kuo jų tęsti – Rusija yra nepatikimas partneris, nepriklausomai nuo to, ką kalba. Pasaulis pamažu išmoksta žiūrėti, ką Rusija daro.
– Bet kuriuo atveju, tai turi daryti įtaką Putino veiksmams?
– Mes nežinom, kas jam turi daryti įtaką. Kas yra aplink jį, ko jis bijo savo aplinkoje? Gali būti vyrukų, kurie norėtų jį pakeisti grasindami dar didesniais karais. Ir peikdami V. Putiną, kad jis silpnas, kad dar neužėmė Kijevo. Yra tokių vyrukų, mes žinom. Pavardes žinom tų, kurie peikia, kad Putinas dar „nesutratino“ Kijevo. Reiškia silpnas. Gal jis jų bijo? Niekas nežino, ką jam sako didysis brolis. Jeigu didysis brolis nieko nesako, tai irgi gali kelti rūpestį, nes jis vieną dieną irgi gali ką nors pasakyti.
– Ką jūs turite omenyje sakydamas didysis brolis?
– Tą, kuris turi labai daug „atėčestvenikų“ Rusijos rytuose. Kodėl jie neturi būti ginami? O jiems ten nėra labai saldu. Gerai, jei kai kurie yra įsitvirtinę miestuose. Ten jie – dominuojanti klasė. Bet masės darbininkų yra išvežta į Taigą kirsti miškų – tai ten rusų tauta iš jų tyčiojasi, nesuprasdama net ką daro.
– Jau užsiminėme apie tai, kad vis dažniau pasigirsta raginimų švelninti sankcijas Rusijai. Pavyzdžiui, Prancūzijos užsienio reikalų ministras sako, kad įtempti ekonominiai santykiai nėra ilgalaikis interesas bendraujant su Rusija. Tokių raginimų – švelninti sankcijas – yra vis daugiau. Politiniai lyderiai tarsi pripranta prie tos situacijos, kuri yra Ukrainoje. Jūs pastebite tai?
– Visada taip būna ir agresorius to tikisi. Ai, kažkoks lėktuvas ten nukrito, keli šimtai žmonių žuvo... bet ką, juk atsitinka. Kas numušė lėktuvą? Rusijos aukštai kvalifikuoti kariškiai su Rusijos technika. Ką čia dar reikia pastebėti? Dabar reikia tik tai susitarti, kad mes apie tai tylim, nes kitaip reikėtų kažką daryti. Jau neužtektų „pirkti nepirkti“ sankcijų. Reikėtų pareikalauti atsakomybės: pavardės, žmonės, kurie šovė, kur jie yra? V. Putinai, ką su jais padarei? Duok juos į tarptautinį teismą arba sodink pats. Kas nors galėtų būti, bet nėra. Keli šimtai olandų nužudyta, o jie toliau rūpinasi, kaip reikia Rusijai parduoti olandišką sūrį. Kas bus, jeigu sūrio nepirks?
Pas mus irgi yra kas rūpinasi prekyba, bet ne lietuvių užmušė kelis šimtus, olandus užmušė. Tokia Europa yra chaotiška. Žinoma, gali būti sukeičiami akcentai. Tarsi ne Rusija kažką padarė, bet jai pritaikytos sankcijos. Gal nereikia? O Rusija sau stovi ramiai ir dar tyčiojasi: „o, jie tuoj atšauks sankcijas, o mes nesitrauksime nė žingsnio.“
Sergejus Lavrovas juk pasakė: „mes nė žingsnio nesitrauksime“, o V. Putinas pasakė, kad atsitrauks. Tai V. Putinas turėtų pasakyti, kad S. Lavrovas apsiriko, bet to nesako. Ar kokie nors vadai jo klausia, ar S. Lavrovas meluoja? Tūkstančiai lietuvių kariauja prieš Rusiją dabar. Čia S. Lavrovo nesąmonės. Tyčia yra leidžiamos nesąmonės. Tam, kad niekas neužprotestuotų. Koks čia užsienio reikalų ministras? Kaip per tokį ministrą, kuris visiškai neadekvatus, kalbėtis su valstybe. Arba jis tokiu apsimeta. Jis puikiai žino kaip yra iš tikrųjų, bet turi sąrašėlį nesąmonių, kurias galima mėtyti ir gąsdinti.
– Ketvirtadienį Putinas lankėsi Serbijoje, kur buvo džiaugsmingai ir broliškai sutiktas. Vyko net kariuomenės paradas. Kaip jums tai atrodo?
– Serbija yra paskutinis Rusijos atramos taškas Balkanuose. Ten buvo labai stengtasi išlaikyti Rusijos įtaką ir pamažu Rusija viską prarado – visos šalys transformavosi į demokratiją, iširo Jugoslavijos komunistinė sąjunga. Paskui Miloševičius buvo remiamas, buvo kurstomas priešintis, buvo kurstomas naikinti Kosovo albanus. Ten pradėjo genocidą, masinį išvarymą. Gavo tiek pelno, kad dabar gali drąsiai kalbėti kaip NATO ir JAV negražiai pasielgė, kad sustabdė genocidą. Gali kalbėti, bet praradom tą Serbiją, kuri sakė, kad Kosovas yra šventas, nejudinamas dalykas. Prarado ir Kosovą, nes nežmoniškai elgėsi.
– Kaip jums atrodo Serbijos valdžios laikysena? Valstybė tarsi turi aspiracijų anksčiau ar vėliau jungtis prie ES ir štai – Belgrado išvadavimas net švenčiamas keliomis dienomis anksčiau, karinis paradas, kurio nebuvo 30 metų. Visa tai – vieno Rusijos Prezidento atvykimo proga.
– Tai – pataikavimas prezidentui, yra ir senos įtakos. Tos įtakos yra labai senos. Serbija dar carų laikais taip pat orientavosi į Rusiją. Yra ta, sakykim, Rusijos įtakos zona dėl kultūrinių, istorinių priežasčių, bet ji visiškai sumažėjusi. Serbijai buvo pasiūlyta būti europietiška, orientuotis į Europos Sąjungą. Ten tarsi ir buvo šiokių tokių pasikeitimų valdžioje – proeuropietiškas prezidentas, paskui vėl antieuropietiškas. Išliko programinis tikslas – ES, bet gali būti kitaip. Jeigu dabar Ukrainoje valdžioje būtų V. Janukovyčius? Turbūt irgi V. Putiną sutiktų su paradais ir jis būtų tautos didvyris, kuris gelbsti nuo ES.
