„9807 žmonės, – kruopščiai savo rinkėjus skaičiuoja buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos viršininkas, o dabar pensininkas P.Urbšys. – Tokio palaikymo antrajame rinkimų į Seimą ture Panevėžyje dar nėra sulaukęs nė vienas kandidatas. Bent jau aš to nepamenu.“
O dar visai neseniai P.Urbšio pavardė Panevėžyje nedaug kam buvo girdėta. Šios pavardės nežinojo net 18 metų Povilo plaukus kerpanti kirpėja. „Po pirmo rinkimų turo ji baisiai nustebo. Sako, mano pavardę sužinojusi tik dabar, tik dabar supratusi, kas aš toks, – šyptelėjo P.Urbšys. – Dirbdamas STT nepiktnaudžiavau viešumu. Pareigūnui tai nėra priimtina. Tačiau, žinote, kokia buvo nemaloniausia staigmena, kai pradėjome rinkti parašus? Ta, kad apie mane buvo girdėję daug mažiau žmonių, negu mes įsivaizdavome.“
Kiek politikui trūksta idealizmo, tiek vietos atsiranda plikam interesui
Pirmuosius žingsnius politikoje žengiantis 50-metis P.Urbšys neslapukauja, kad iš pradžių svarbiausias jo rinkimų tikslas buvo neprileisti prie Seimo V.Matuzo, kurio korupcijos bylą gvildeno Panevėžio STT. Bet dabar jis turi ir daugiau tikslų.
„Aš ir mano komanda norime išprovokuoti politinę terpę pokyčiams. Pradžia jau padaryta. Mes jaučiame, kad pavyko pakelti žmones. Pavyko rasti Sąjūdžio žariją, ją įpūsti ir tai tapo laužu“, – didžiuojasi P.Urbšys.
– Jūs vis kartojate „mes“, o ne „aš“, nors rinkimuose pats išsikėlėte. Kas tie „mes“?
– Mes – tai buvę sąjūdininkai, kurie savo laiku aktyviai prisidėjo prie to, kad dabartinės partijos susikurtų ir ateitų į valdžią. Po kiek laiko sąjūdininkams vietos tose partijose nebeliko.
Kai mus, sąjūdininkus, V.Matuzas pavadino „šutve“, mes, kaip Aleksandre'o Dumas romane, po dvidešimties metų susiėjome ir nutarėme, kad taip daugiau tęstis negali. Tai nutiko visai neseniai – liepos mėnesį.
Mano komanda tokia, kokios Lietuvoje daugiau niekas neturi. Tai žinomi Panevėžyje žmonės, savo sričių autoritetai. Jų veidus mačiau Sąjūdžio metais, ginant Aukščiausiąją Tarybą. Jų vaikai dabar tokio paties amžiaus, kaip mes buvome Sąjūdžio laikais. Mums pavyko sujungti abi šias kartas.
Tie žmonės manimi patikėjo, nors nieko jiems nežadėjau. Jie dirbo be jokio atlygio. Jie tiesiog rėmė pačią idėją ir perdavinėjo ją iš lūpų į lūpas. Nors ir atrodžiau pats išsikėlęs, tačiau viską su jais derinau: rinkimų kampanijos strategiją ir taktiką, dėl kiekvieno sakinio vyko diskusija ir dėl kiekvieno sakinio turėjau atsiskaityti.
Dabar mes kalbame apie judėjimo steigimą Panevėžyje, apie padorių žmonių sambūrį, kuris galėtų dalyvauti savivaldos rinkimuose. Mūsų pagrindinis tikslas: ne judėjimo galių išplėtimas, bet per judėjimą išplėsti vietinės bendruomenės galias, įtraukti ją į valdymą. Jeigu tapsime žmonėms priimtini, priversime keistis vietines partijas. O jeigu jos nepasikeis, bus nušluotos taip, kaip buvo nušluotos Vakarinėje apygardoje.
– Panevėžiečiai kalba: „Idealistas tas mūsų P.Urbšys“. Teisybė?
– Yra toks Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romanas „Nešlovė“. Ir ten yra citata: „Gyvenime yra svarbesnių dalykų negu protingas elgesys“. Kai kas nusijuokia. Tada aš klausiu: ar Sausio 13-ąją mes elgėmės protingai? Ar buvo protinga savo kūnais užstoti kelią tankams?
Mes mėgstame pakalbėti, kad politikoje turi dominuoti idėjos. Vadinasi, turi dominuoti idealizmas. Mažėja idealizmo, mažėja ir idėjų. O tada atsiranda interesai.
Ką mes pamiršome? Kad politika yra viešojo intereso atstovavimas. Kompromisai galimi tik dėl viešojo intereso, o ne dėl kažkokios kėdės. Bet pažiūrėkime, kaip dabar sudarinėjama koalicija. Socialdemokratai kalbėjo: koalicijas sudarinėsime tik vertybiniu pagrindu, derindami programas. Per kiek laiko jie tas programas suderino, jei tą pačią rinkimų naktį dėl koalicijos susitarė ir rankomis susikabino? Tai rodo tik viena – kiek politikui trūksta idealizmo, tiek vietos atsiranda plikam interesui.
– Politikoje esate naujokas. Bet drąsos, atrodo, jums nestinga.
– Politikos virtuvė man žinoma labai gerai. Pastaruosius penkerius metus, kai dirbau STT, ne kartą turėjau progą pažiūrėti iš šalies į tuos politinius procesus, kurie vyko Panevėžyje. Mačiau: sudaromas politinis sandėris, o jo pasekmė – korupcija. Arba atvirkščiai: korupcinis sandėris virsdavo politiniais sprendimais.
Tą, kad politikoje jau seniai dominuoja ne idėjos, o interesai, teko ne tiktai matyti, bet ir įvardyti konkrečiose baudžiamosiose bylose, kuriose buvo reiškiami įtarimai įvairių partijų veikėjams.
– Vis dėlto labiausiai jus išgarsino įtakingo konservatoriaus V.Matuzo korupcijos byla. Jos nebaigęs išėjote į pensiją ir nusitaikėte į Seimą. Ar gi ne pagrindas V.Matuzui šaukti, kad jo byla – politizuota?
– Lygiai prieš metus, lapkričio mėnesį, kai mes surinkome pakankamai duomenų tyrime, susijusiame su galimomis V.Matuzo ir D.Matuzienės nusikalstamomis veikomis, nuvykome į Generalinę prokuratūrą. Asmeniškai generalinio prokuroro prašiau, kad šitam tyrimui vadovautų Generalinės prokuratūros prokurorai. Sakiau, kad atlikinėsime baudžiamąjį persekiojimą tokio asmens atžvilgiu, kuris turi teisinę neliečiamybę. Ir kad tikrai kils triukšmas, kad čia galbūt vyksta politinis susidorojimas.
Buvo atsakyta, kad tai nėra tokia reikšminga byla, kurią turėtų perimti Generalinė prokuratūra. Kai buvo sulaikyta V.Matuzo žmona, į Generalinę prokuratūrą iškviestas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras. Jis nuvežė raštą su prašymu, kad Generalinė prokuratūra perimtų vadovavimą tyrimui. Ir vėl atsakymas buvo „ne“.
Aš viską nuo pat pradžių dariau, kad tyrimas būtų atliekamas Generalinėje prokuratūroje, kad būtų išvengta spekuliacijų dėl atliekamų veiksmų teisėtumo ir objektyvumo.
Keisčiausia, kad abu Matuzai nepasinaudojo įtariamųjų teise. Jeigu jie matė, kad byla gali būti tiriama neobjektyviai, kodėl patys nesikreipė į Generalinę prokuratūrą su prašymu perimti bylą, sudaryti geriausių prokurorų grupę, kuri viską tirtų objektyvai? Kodėl jie to nepadarė?
Dar man kyla klausimas, kiek Andrius Kubilius yra laisvas nuo tokių žmonių, kaip V.Matuzas, kuris buvo atsakingas už partijos finansinius reikalus? Galbūt bijoma, kad teisme neatsirastų panaši byla, kaip Darbo partijos?
 |
| Asmeninio archyvo nuotr. /Juozo Urbšio sodyba |
– Bet dabar į Seimą pateko ne V.Matuzas, o jūs. Ką vienas ten nuveiksite? Prie ko jungsitės?
– Vienas iš tikrųjų nieko negali. Bet aš galiu burti kitus. Galbūt tai gali būti Mišri frakcija, kurioje nedominuotų partiniai įsipareigojimai. Galbūt tai būtų neformali Seimo narių grupė, kuri išdrįstų atstovauti rinkėjų interesams ir juos iškeltų aukščiau partinių. Tokia grupė galėtų spręsti atskirus klausimus, rengti atskiras įstatymų pataisas.
Bet aš nebijau būti vienas. Nepriklausomi kandidatai taip pat gali turėti įtakos priimant valstybei svarbius sprendimus. Priminsiu: kiek šios kadencijos Seime pritrūko balsų priimti Konstitucijos pataisą dėl šeimos apibrėžimo? Vieno.
– Kodėl į rinkimus ėjote vienas? Kodėl, pavyzdžiui, nebandėte šlietis prie Liberalų sąjūdžio, kaip buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktorius Vitalijus Gailius, kurį viešai esate palaikęs?
– Buvau sulaukęs įvairių partijų pasiūlymų prisijungti. Ir iš to paties Liberalų sąjūdžio. Bet mano tikslas buvo eiti į Seimą įsipareigojus tik rinkėjui. O kas būtų nutikę, jei būčiau įsipareigojęs ir Liberalų sąjūdžiui? Prisiminkite, kokių kalbų buvo pasigirdę: pasirodo, liberalų ir Darbo partijos programos panašios. Iki kokio absurdo prieita! Ką jie gali turėti bendro su Darbo partija, kuri yra visiška parodija? Vadinasi, dominuoja tik vienas interesas: apsimoka turėti kažką bendro. Būdamas įsipareigojęs kokiai nors partijai, kaip aš galėčiau sakyti „ne“ tokiems dalykams?
– Kiek jums kainavo rinkimų kampanija?
– Niekas nepatikės, kad su tokia suma galima laimėti. Rinkimų kampanijai išleidome apie 10 tūkst. Lt. Šią pinigų sumą paaukojo savanoriai, kurie nieko iš manęs nesitikėjo. Prieš pinigus pastatėme, kaip jūs sakote, idealistus. Visada sakau: nebijokite partijų įtakos ir jų pinigų. Jeigu susibursite, jas įmanoma įveikti.
Valstybei dovanojo sodybą
2008 m. P.Urbšys valstybei perdavė 63 arus žemės Krekenavos seniūnijoje, Čiūrų kaime, ir joje stovinčią Urbšių giminės sodybą, kurioje augo ir paskutinis tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991). Jis – P.Urbšio senelio brolis. Dabar šioje Zaosės vienkiemiu vadinamoje sodyboje įkurtas J.Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras.„Kai Urbšiai buvo ištremti į Rusiją, sodyboje apsigyveno svetimi žmonės. Kai mums sodybą su žeme grąžino, nusprendėme tų žmonių neišvyti. Viskas natūraliai išsisprendė, kai Anapilin iškeliavo šeimininkė, kuri savo vaikams visada kartodavo, kad šitas turtas ne jų, o Urbšių“, – pasakojo P.Urbšys.
Apgriuvusioje sodyboje jis nusprendė įrengti muziejų. Parengė projektą, iš Kultūros ministerijos užsitikrino dalį finansavimo – apie 450 tūkst. Lt.
„Bet tada susidūriau su dilema: jeigu negaliu sodybos restauruoti už savo pinigus ir darau tai iš valstybės kišenės, ar ne geriau tą turtą valstybei ir atiduoti? Nes kitaip sunkiai įrodysi, kad nespekuliuoji savo giminės įamžinimu tam, kad padidintum savo turto vertę. Nenorėjau, kad kristų bet koks šešėlis, – kalbėjo P.Urbšys. – Ir kai aš atsitraukiau, tapo lengviau siekti, kad Zaosės vienkiemiui būtų skirtas likęs finansavimas. Tiems, kurie nevogti nebegali, tai suvokti sunku.“
Merų trijulė nepopuliari
- Rinkimai Vakarinėje rinkimų apygardoje buvo vadinami vieni labiausiai intriguojančių. Pirmajame ture čia susigrūmė garsiausi Panevėžio politikai – buvęs miesto meras, vis dar įtakingas, nors ir savo narystę Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijoje sustabdęs V.Matuzas, dar vienas eksmeras, socialdemokratas Povilas Vadopolas ir dabartinis Panevėžio vadovas, konservatorius Vitalijus Satkevičius. Beje, pastarajam paskelbus, kad rinkimuose dalyvaus mesdamas iššūkį V.Matuzui, konservatorių etikos sargai suspendavo jo narystę partijoje. Tačiau didelių rinkėjų simpatijų merų trijulė nesulaukė: V.Matuzas gavo apie 5 proc. (7 vieta), V.Satkevičius – apie 9 proc. (4 vieta), P.Vadopolas – apie 12 proc. (3 vieta) rinkėjų balsų. Tuo metu nepartinis P.Urbšys – beveik 33 proc. balsų.
- Antrajame Seimo rinkimų ture Vakarinėje rinkimų apygardoje P.Urbšį palaikė 70,94 proc., jo varžovą, Panevėžio tarybos narį „darbietį“ Alfonsą Petrauską – 29,06 proc. rinkėjų.
Dosjė
- P.Urbšys gimė 1962 m. rugsėjo 2 d. Panevėžyje.
- 1988–1990 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio Panevėžio tarybos veikloje, buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos Istorinės atminties grupės nariu. 1991 metų sausio ir rugpjūčio mėnesiais P.Urbšys gynė Aukščiausiąją Tarybą.
- 1990–1992 m. dirbo Kultūros paveldo inspekcijos Panevėžio apygardos viršininku.
- 1992–1994 m. – Valstybės saugumo departamento Panevėžio skyriaus vyr. inspektorius.
- 1994–1995 m. – Apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos vyr. operatyvinis įgaliotinis.
- 1995 m. Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) įgijo istorijos, politologijos ir visuomenės mokslų mokytojo specialybę.
- 1995–1997 m. dirbo Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos vyr. leidybos ir kontrolės revizoriumi.
- 1997–2012 m. – STT Panevėžio valdybos viršininkas.
- Su žmona Jūrate susilaukė dviejų sūnų – Lauryno ir Dominyko.
- Domisi politinės korupcijos problematika bei pasaulinės politikos procesais, taip pat istorija, psichologija, teologija. Pomėgiai – teatras ir kinas, grožinė literatūra.
