– Kai mes kalbame apie 2014 m., tai, be abejo, tema Nr. 1 yra Rusija ir jos santykis su visu pasauliu, karas Ukrainoje, jos agresyvūs veiksmai. Kaip jūs vertinate Lietuvos poziciją per visą šitą konfliktą ir abejones tų, kurie galvoja, kad su Rusija reikia draugauti, bet jos neerzinti?
– Aišku, šis konfliktas turbūt išryškino vieną dalyką – parodė pasauliui tikrąjį Rusijos veidą. Rusijos užsienio politika nėra pasikeitusi. Žvelkime į istoriją nuo carų laikų. Imperialistinė Rusija savo plėtote nuo caro pakeitė savo pavadinimą į stalinizmą, Sovietų Sąjungą. Buvo tam tikra pasaulinė viltis, kad atėjo nauja karta. Ir ką mes matome? Vietoje to, kad kas nors keistųsi (galbūt viduje tam tikras nuošimtis žmonių, inteligentijos elitas, siekia demokratizuoti Rusiją), pagrindinė valdžia nieko nepakeitė. Man atrodo, kad pasikeitė tik vardas. Pagrindinis jos tikslas yra sukurti imperiją. Ir pasaulis jau reaguoja – tai džiaugsminga žinia, kad jau galų gale praregėjome.
– Pone Prezidente, būtų labai įdomu išgirsti ir šiandieninių mūsų santykių su Lenkija vertinimą, kuriuos užgožė Rusijos konfliktas, ir mes šiek tiek primiršome, bet tie klausimai, kuriuos kėlė Lenkija, tautinių bendruomenių klausimai, juk jie neišspręsti.
– Dabartiniai santykiai yra apgailėtini. Po to, kas buvo pasiekta, dabar ir viena, ir kita pusė laikosi rezervuotai. Tai labai matosi. Nors visą laiką dar tvirtiname, kad esame strateginiai partneriai, tačiau tos strateginio partnerio ribos įrėmintos į savotišką atsargumą ar net nuoširdumo trūkumą.
Man einant pareigas, per 10 metų beveik pasiekėme (aš taip vadinu) savotišką auksinį laikotarpį Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Aš, artimai bendraudamas su buvusiu Prezidentu A. Kwasniewskiu, visą laiką jam žadėdavau, ypač [dėl to] nelaimingo pavardžių rašymo. Tas klausimas neišsisprendė – apgailėtina. Tačiau jis šiek tiek buvo svarstomas, o dabar iš viso užsikirtome, ir nei viena, nei kita pusė nepasiduoda. Na, bet, man atrodo, kad čia trūksta gerų norų.
– Gerų norų ar politinės valios?
– Daugiau politinės valios.
– O ką jūs apskirtai manote apie Lietuvos užsienio politikos prioritetus? Jūs juos matote ir kaip juos vertinate?
– Mes, reikia pripažinti, pasiekėme daug. Esame tarptautinių organizacijų pilnateisiai nariai tiek ES, tiek ir NATO valstybėse. Savo sugebėjimus bendrauti ir organizuoti įrodėme Lietuvoje, NATO konferencijų metu ir ES vadovų susitikimuose. Pasirodėme, kad nesame naujokai, atėję iš gatvės ir nesiorientuojame, ką darome. Turime savo principus, savo nusistatymus, keliame juos tarptautinėje erdvėje, ir aš jaučiuosi labai gerai. Galvoju, kad mūsų valstybės užsienio reikalų tvarkymas yra geras. Gal tik kartais politinių partijų ir kai kurių veikėjų dėka bandoma įpilti į ugnį alyvos, tuos santykius įtempti. Kaip ten bebūtų, mūsų sėkmė yra užsienio politikoje.
– Neabejotina sėkmė yra ir jūsų kova su sunkia liga, todėl noriu klausti, kaip jūs jaučiatės dabar ir kokiu žvilgsniu žiūrite į ateitį?
– Esu optimistas – sakiau, nesvarbu kas, kovosiu iki paskutinio. Laimėsiu ar pralaimėsiu, bet nepasiduosiu. Ir girdėjau iš savo gydytojų, kad jie su džiaugsmu žiūri ir sako, kad pats nusiteikimas, nuotaika, tai – pusė laimėtos kovos. Žiūriu su viltimi ir galvoju, kad būsiu laimėtojas.
– Pone Prezidente, smagu girdėti, kad jūs jaučiatės gerai, esate kupinas optimizmo. Linkiu jums pilnų optimizmo metų, kad jus lydėtų sėkmė, ir labai ačiū už šį pokalbį.
