Pabėgėlius lydėjusius europiečius vienijo demokratiškesnės ir atviresnės Europos idėja bei tikėjimas teise į saugiai pasiekiamą prieglobstį.
– Kaip įsitraukėte į filmo apie pabėgėlius ir jų patiriamus sunkumus kūrimą?
– Kaip mes visada sakome, „Vestuvės kelyje“ (angl.“On the Bride’s Side”) nėra tik filmas. Jis mums tapo politiniu projektu, manifestu. Įsitraukiau, nes dirbu žmogaus teisių srityje (esu sociologė ir aktyvistė) ir nuolat girdėdavau, kaip europiečiai vertina pabėgėlius, todėl ryžausi rizikuoti ir keliauti iš Milano į Stokholmą.
– Kodėl „Vestuvės kelyje“ yra ypatingas filmas? Papasakokite apie filmo kūrimo „užkulisius“.
– Į kelionę iš Milano leidomės praėjus mėnesiui po to, kai 2013 m. spalio trečią ir vienuolikta nuskendo du dideli laivai: daugiau nei 500 žuvusių pabėgėlių man pasirodė nesuvokiama ir absoliučiai nepriimtina. Ir štai jums politinė šio filmo pusė – „pilietinio nepaklusnumo“ idėja, vedama aukštesnio teisingumo, nors ne iki galo teisėtas.
Iš kinematografinės pusės vestuvinio parado idėja atrodė labai įspūdingai ir atspindėjo mūsų intenciją pavaizduoti tarpvalstybines sienas iš kitokios estetinės perspektyvos: „Vestuvės kelyje“ nėra pirmas filmas apie pabėgėlius, bet neabejotinai vienas pozityviausių.
Pagrindinė mintis buvo pakeisti sienų, ribų suvokimą, parodyti, kad Europa gali būti draugiška ir padėti pabėgėliams, kad sienos yra įveikiamos, ir kad galime mąstyti ne tik „mes“ ir „jie“ kategorijomis. Tai filmas apie draugystę, kurioje nėra vietos pasams ir leidimams. Mes keliavome ir rizikavome kartu.
– Ar padėti pabėgėliams yra Europos atsakomybė?
– Be abejo, bet tai nėra tik „žmonijos“ ir „žmogiškumo“ klausimas. Tai ir politinis klausimas. Teisė į prieglobstį pripažįstama, o teisė pabėgti, laisvai judėti, keliauti – ne. Šiuo atveju kalbame apie žmonių grupę, kuri turi teisę pasilikti ir gyventi Europoje, bet neturi dokumentų, reikalingų saugiai kelionei ir galimybės, kurią šalį pasirinkti, kur prašyti pilietybės. Jei mes, italai, vokiečiai ar lietuviai norime kitos pilietybės, mes turime galimybę rinktis, pabėgėliai – ne. Europos teisė yra pilna paradoksų.
– Europos šalių vyriausybės stengiasi susitvarkyti su politinėmis radikalios dešinės grupuotėmis, kurios yra itin priešiškai nusiteikusios imigrantų atžvilgiu, tačiau tik kelios valstybės pasiryžusios priimti pabėgėlių srautus ir į šią situaciją reaguoti pozityviai. Kokios, Jūsų nuomone, yra tokio „politinės valios“ trūkumo priežastys? Kas atsitiko „atsakomybei ginti“ (angl. responsibility to protect)?
– Viena iš pagrindinių šios problemos priežasčių yra taip vadinami „politiniai resursų mainai”. Europos valstybės nerizikuoja užsiimti „pabėgėlių politika“. „Kito baimė“ daugelyje šalių yra svarbus politinės darbotvarkės aspektas, kuris „išbalansuoja“ „atsakomybę ginti“. „Atsakomybė ginti“ reikalauja diplomatinių pastangų ir įsikišimo, siekiant sustabdyti ir „suvaldyti“ karinius konfliktus. Mano žiniomis, konfliktas Sirijoje auga, o mūsų suteikiama apsauga pabėgėliams vos atitinka minimalius standartus. Praėjusios vasaros įvykiai Vengrijoje bei pastarųjų dvidešimties metų žūtys Viduržemio jūroje atskleidė, kad apsaugos pabėgėliams labai trūksta ir kad Europa yra už tai atsakinga.
– Žiniasklaida šiuose įvykiuose vaidina ypatingai didelį vaidmenį. Kokios problemos kyla su pabėgėlių ir imigracijos vaizdavimu žiniasklaidoje? Ar „Vestuvės kelyje“ išsprendžia bent kelias iš jų?
– Tai, kaip vaizduojama migracija yra labai svarbu. Tol, kol žiniasklaidoje migrantai bus tik laivai, skaičiai ar žmonių masės, neatsiras artumo ir supratimo jausmas, kad „jie – tai mes“. Kas tikėjosi Jugoslavijos konflikto? Arba karinių veiksmų Ukrainoje, Sirijoje? Negalime nuspėti ateities ir būti tikri, kad ten, kur gyvename, nevyks konfliktai. Mums pasisekė gimti saugioje pasaulio vietoje, kitaip nei mūsų draugams. Bet vieną dieną mes galime tapti „jais“. Jei tik žiniasklaida parodytų, kad tokia galimybė egzistuoja, kaip arti esame vienas kito iš tiesų, geriau suprastume migravimo trajektorijas. Tada, kai pradėsime mąstyti apie „mus“, galėsime kalbėti apie „mūsų“ Europą, tokią Europą, prie kurios gali prisijungti visi, kas nori, o ne tik turintys dokumentus. Šiuo filmu mes norime parodyti, kad tokia galimybė egzistuoja, kad esame grupė žmonių, kurie dalijasi atsakomybe.
– Kodėl, jūsų nuomone, politikai ir žiniasklaida pabėgėlių situaciją Europoje vadina „krize“?
– Todėl, kad taip lengva. Krizės atveju suteikiama pagalba yra emociškesnė, greitesnė, mažiau apgalvota ir, be abejo, mažiau politizuojama. Toks požiūris į problemą sukuria dvigubą efektą: iš vienos pusės visuomenėje sukeliama baimė, ir nuolatinis reikalavimas užtikrinti saugumą. Iš kitos pusės, „mes“, „europiečiai“ tokiu atveju tampame „geradariais“, „dosniaisiais“. Krizės produkcija ir reprodukcija yra neatsiejama galios santykių „mes – jie“ kūrimo ir palaikymo dalis.
– Vyriausybės aiškiai parodo norinčios sau pasilikti teisę spręsti, kas gali būti teisiškai apsaugotas ir kas ne. Gal tai rodo, žmogaus teisės kaip universali idėja žlunga?
– Tikiu, kad egzistuoja bent jau minimalūs fundamentalių teisių standartai, kurių dabar yra visiškai nepaisoma. Taip, vyriausybės nori turėti pasirinkimą, tačiau man atrodo, kad rinktis turėtų piliečiai, kurie turi pagaliau pradėti galvoti apie tai, kokioje Europoje nori gyventi. Tokia sienų apsauga, kokia egzistuoja dabar, buvo sukurta neatsiklausus Europos piliečių nuomonės. Pastaraisiais mėnesiais atradome kitokią Europą – atvirą žemyną, kuris priima atvykstančius ir sukuria sąlygas gyventi kartu.
– Filme porą kartų kalbama apie „judėjimo laisvę“, privilegiją, kurią turite ir jūs. Kodėl, jūsų nuomone, žmonės taip dažnai pamiršta apie savo privilegijas?
– Kaip jau minėjau anksčiau, mums pasisekė ir pasisekė taip stipriai, kad pamiršome, jog mūsų sėkmė – tik atsitiktinumas. Galime laisvai keliauti, nes gimėme čia, o ne kitur, todėl turime politinę atsakomybę neišskirti ir nepašalinti tų, kurie neturi šių privilegijų.
– Kokią pagalbą, kaip piliečiai, galime suteikti pabėgėliams?
– Dokumentų liberalizavimas ir nuosaikesnis pabėgėlių teisinio statuso reguliavimas – du nedideli, bet didelius teigiamus pokyčius lemiantys pakeitimai. Tūkstantinės mirtys Viduržemio jūroje turi būti visiškai nepriimtina. Netekome daugiau nei 22 tūkst. gyvybių – tai mums turi tapti nuolatiniu priminimu ir paskata siekti politinių permainų. Užuojautos ir humanitarinės pagalbos neužtenka, turime pradėti reikalauti politinių atsakymų į šiuos klausimus. Ir kaip „Vestuvės kelyje“ siūlo – pilietinis nepaklusnumas gali būti aktyvia pagalbos pabėgėliams forma.
