Vaiduokliais virtę Darbo partijos vado Viktoro Uspaskicho verslo imperijai priklausantys Kalnaberžės ir Sirutiškio dvarai, anot G.Drėmaitės, yra tik maža dalis iš griūvančių Lietuvos dvarų pavyzdžių. Nyksta ir verslininko Laimučio Pinkevičiaus įsigytas Lentvario dvaras, ir kito skandalingo verslininko Juozo Petraičio žmonos Bartkuškio dvaras, ir dar daug kitų.
– Dalis Lietuvos dvarų priklauso savivaldybėms ar valstybinėms institucijoms. Jų situacija geresnė? – „15min“ paklausė G.Drėmaitės.
– Deja, dvarus blogai prižiūri ne tik kai kurie privatūs savininkai, bet ir kai kurios savivaldybės.
Pavyzdžiui, iki kokios būklės Šalčininkų savivaldybė privedė Jašiūnų dvarą! Buvęs kultūros centras, kuriame gyveno ir lankėsi Adomas Mickevičius, Balinskiai, Sniadeckiai, dabar išgrobstytas. Jį puošusios gražios krosnys, židiniai – išnešioti ir išparduoti, pavogtos metalinės puošmenos. Kultūros paveldo departamentas bandė skirti kelias baudas, bet tai nieko nepakeitė.
O, pavyzdžiui, Marvelės dvaro, Kauno rajone, kuris mums labai svarbus istoriškai, dabar net pamatų akmenų nerasime. Buvo laikas, kai Kauno savivaldybei jis nerūpėjo, o verslininkams reikėjo senų raudonų plytų – taip po plytą buvo išnešiota visa Marvelė, visi rūmai. Liko tik nuoskaldos, plytų nuolaužos. Tai – valstybinės nepriežiūros pavyzdžiai ir tokių savivaldybių yra nemažai.
Išdalino po 3 ha
– Esate sakiusi, kad tokią Lietuvos dvarų situaciją lėmė skubota privatizacija, dvaro sodybų išdalijimas.
– Būtent. Paprastai dvaro sodyboje būdavo rūmai, tarnų namai, ledainės, oranžerijos, karvidės, arklidės, sandėliai, kumetynas, malūnai, parkai, tvenkiniai, spirito gamykla ir t. t. Visa tai sudarė gero dvaro kompleksą. Pavyzdžiui, Raguvėlės dvaras, kuriame gyveno garsios Komarų giminės atstovai, turi net 27 stogus.
Sovietmečiu dvaruose dažniausiai buvo įrengtos kolūkių kontoros, sandėliai, kuriuose stovėdavo traktoriai ir pan. Atgavus Nepriklausomybę ir panaikinus kolūkius, kaip uždirbtą dalį, pajų, buvusiems kolūkiečiams dvarų sodybas išdalijo dalimis. Mūsų pirmosios Vyriausybės nutarimu dvarai išdalinti po 3 ha – tada niekas negalvojo, kad mes tuos dvarus atstatysime.
Didesnių dvarų kumetynuose liko gyventi po kelias šeimas. Mes aplankėme ne vieną dvarą, kuriame kumetynų stogai kiauri, žmonės neturtingi, dažnai prasigėrę. Ir supratome, kad šiandien turime tragišką situaciją.
Gerai, kad yra tokių žmonių kaip, pavyzdžiui, Lukšių seniūnas Vidas Cikana, kuris Zyplių dvaro kumetyno gyventojams surado būstus, juos iškeldino ir dvaro pastatus pamažu buvo galima restauruoti.
Juk Lietuva – aukštos kultūros šalis, turinti viduramžių pilių, XVI, XVII, XVIII a. dvarų. Visą tą istoriją galima eksponuoti ir didžiuotis, kad esame tokie turtingi.
– Vadinasi, aktyvios iniciatyvos gali ištaisyti valdžios padarytas klaidas?
– Žinoma. Nykstančių dvarų problemos priežastis – savininkų, o taip pat ir valstybės abejingumas. Pagal Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymą, už kultūros paveldą Lietuvoje atsakingas kultūros ministras. Jei jis vadovauja Kultūros ministerijai, kuri turi savo padalinį – Kultūros paveldo departamentą, tai, po velnių, judinkitės!
– Kultūros paveldo departamentas kaip pagrindinę problemą išskiria tai, kad pagal įstatymus dabar negalima neprižiūrimų dvarų nusavinti iš apsileidusių šeimininkų neatlygintinai. Galima tik skirti neadekvačiai mažas baudas.
– Pirmiausia reikėtų laikytis įstatymų, nes jie yra pakankami – nereikia loti šunimis. O taip pat reikia daugiau iniciatyvos iš pačių darbuotojų.
Valstybės požiūris priklauso nuo kultūros ministro, jo įtakos Vyriausybei, Seimo supratimo apie kultūros paveldą. Kai aš atsiskaitinėju Seime, parlamentarai dažniausiai man užduoda klausimus, susijusius su jų gyvenamąja vieta, – jie nemąsto valstybiniu lygiu, juk dauguma atėję nuo žagrės.
Kultūros, meno ir švietimo centrai
– Kuo dvarai išsiskiria iš kitų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų?
– Dvarai ne šiaip sau įrašyti į Kultūros vertybių registrą – tai buvę kultūros, aukštojo meno, švietimo centrai. Tiškevičiai nepatingėjo pasikviesti garsių architektų iš Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, surinkti paveikslų kolekcijos, o Konstantino Tyzenhauzo meno kūrinių kolekcija išliko iki šių dienų.
Taip pat dvarininkai, būdami aukštos kultūros žmonės, statė mokyklas, ligonines, iš geranoriškų paskatų rėmė valstybę.
Kitas svarbus aspektas – dvarai atspindi skirtingas kultūras, kurios palietė mūsų šalį. Esame Europos centre, todėl turėtume išsaugoti tas istorines sąsajas su visa Europa.
– Pagal kokius kriterijus išskiriami svarbiausi Lietuvos dvarai?
– Pirmiausia žiūrima į architektūrą, nes dažnai iškilius mūsų šalies dvarus suprojektavo garsūs ar Lietuvai nusipelnę architektai. Ne mažiau svarbu, jei dvarą valdė garsios asmenybės, pavyzdžiui, Tiškevičiai, Komarai, Riomeriai ir pan., kurie kūrė Lietuvos istoriją.
Drąsiai galima sakyti, kad tarp svarbiausių Lietuvos dvarų yra Užutrakio, Rokiškio, Palangos, Lentvario, Trakų Vokės, Aštriosios Kirsnos, Šojos, Taujėnų, Paežerių, Pakruojo, Renavo ir kt.
Gražūs pavyzdžiai
– Tarp svarbiausių Lietuvos dvarų – ir išmintingų privačių asmenų naujam gyvenimui prikeliami dvarai?
– Būtent. Į svarbiausių Lietuvos dvarų gretas priskirčiau ir dvarus, kuriuos šiais laikais nusipirko privatūs savininkai, suprantantys savo įsigyto turto reikšmę – visa tai, ką gero jie padarys dvarams, liks jų vaikams ir anūkams.
Vienas tokių pavyzdžių – Aštriosios Kirsnos dvaras Lazdijų rajone. Jį įsigiję broliai Narauskai pirmiausia restauravo kumetyną ir jį įsirengė, kad galėtų su šeimomis atvykę apsistoti. Vėliau jie, nepatingėję investuoti į istorinius tyrimus, surinkę nuotraukų atstatė rūmų karvidę, įdarbino vietinius kaimo gyventojus ir dabar laiko kelis šimtus karvių. Restauravo ir arklides, kuriose dabar laikomos kelios dešimtys žirgų, o norintys jais pajodinėti atvyksta ir iš Kauno. Įspūdingai atrodo restauruotas žirgų maniežas su stikliniu stogu, kuris negadina senosios architektūros, sutvarkytas parkas, išvalyti tvenkiniai. Jie dar nelietė centrinių rūmų, kol kas dar renka medžiagą ir, turbūt, lėšas – nepaisant to, rūmų kieme jau įvyko keli Pažaislio festivalio koncertai.
Kitas gražus pavyzdys – Šešuolėlių dvaras, priklausantis Amerikoje gyvenantiems Petrauskams. Jame vyksta ir koncertai, ir vestuvės, ir konferencijos, svečiai apgyvendinami viešbutyje.
Babtyno-Žemaitkiemio dvare jo savininkai Mindaugas Šventoraitis ir Miglė Kosinskaitė organizuoja tapybos plenerus. Nors sovietmečiu ten buvo kolūkio kontora ir iš paveldo nedaug kas liko, bet dvaras gražus, nuostabi aplinka.
Veliuonos dvaro paveldėtoja Olga Vakselytė-Larson gyvena Kanadoje, ji sutvarkė visą dvarą – dabar ten veikia Veliuonos krašto istorijos muziejus.
Architektė restauratorė Ona Buklienė su šeima įsigijo apgriuvusį Lapšių dvarą ir pamažu jį restauruoja, atsisakiusi bet kokios valstybės paramos. Ji ilgai rinko istorinę medžiagą apie šį dvarą, kalbėjo su gyventojais, kurie dar prisimena, kaip dvaras atrodė seniau.
Panašiai su Siesikų dvaru elgiasi jo valdytojas Audrys Matulaitis. Ir tokių pavyzdžių yra dar daugiau.
– Turime pozityvių ir liūdinančių Lietuvos dvarų pavyzdžių. Kokias perspektyvas prognozuojate?
– Aš esu optimistė. Kai apžiūrėjome tuos dvarus, kurie restauruoti už Europos Sąjungos pinigus, pamatėme, kad jie bus tikri saldainiukai ir trauks turistus.
Dvarai yra vienas iš Lietuvos deimantų, kuriuos nuolat reikia valyti ir blizginti. Deja, dėl išprusimo, suvokimo stokos esame nevalyvi ir prastai prižiūrime savo turtus. O juk Lietuva – aukštos kultūros šalis, turinti viduramžių pilių, XVI, XVII, XVIII a. dvarų. Visą tą istoriją galima eksponuoti ir didžiuotis, kad esame tokie turtingi.
|
• XX a. pradžioje Lietuvoje buvo daugiau nei 3 tūkst. dvarų. • Atgavus Nepriklausomybę, suskaičiuota 815 dvarų, iš kurių 236 buvo sunykę arba neišlikę. • Šiandien Lietuvoje yra 533 dvarai. |
Šį interviu taip pat galite skaityti ir savaitraštyje „15min“.
