– Prieš kelis metus Vilniuje stebėjote mokyklų renovacijos procesus. Kodėl ir kaip tai darėte, ir kokių rezultatų pavyko pasiekti?
– Šis projektas buvo vykdomas Vilniuje beveik prieš šešerius metus. Vilniaus savivaldybė paskelbė, kad nori renovuoti penkiolika mokyklų, jas atiduodant privačiam investuotojui, kuris viešosios ir privačiosios partnerystės vardu prižiūrėtų ir rūpintųsi įstaigomis. Rytis Juozapavičius man pasiūlė vykdyti šį projektą ir mes ėmėmės jį nagrinėti. Prie mūsų taip pat prisijungė Šarūnas Bagdonas. Paprašę prof. Vytauto Martinaičio, į pagalbą pasikvietėme VGTU studentų.
Studentai atliko energetinius auditus, kad viską išsiaiškintų. Panagrinėję pačią studiją, atliktą Vilniaus savivaldybėje, suradome kelias klaidas. Paklausėme dėl šių klaidų, kadangi buvome atlikę analizę bei rėmėmės studentų atliktais auditais. Savivaldybės reakcija buvo neadekvati, puolė mus už tai, kad mes gilinamės į šiuos reikalus. Mes visko taip nepalikome, iškėlėme aktualius klausimus, kodėl priežiūros kaštai yra daug kartų didesni nei turėtų būti. Atvažiavę į būsto priežiūros įstaigas sužinojome kainas. Vieno kvadratinio metro priežiūros kaina buvo nuo 44 iki 88 centų. O studijoje buvo tarsi siūloma būsimam rangovui prižiūrėti tas mokyklas po daugiau nei 2 litus už vieną kvadratinį metrą.
Tą projektą sustabdė, nes jie negalėjo mums atsakyti į pateiktus klausimus. Tik vėliau sužinojome, kad atsistatydino ekonomikos direktorius (Vilniaus savivaldybės Ekonomikos departamento – TILS), galbūt ne dėl to, tačiau viskas sustojo. Konkursas buvo panaikintas, nors jau buvo pradėtas rangos konkursas, pats didysis pirkimas, kuriame būtų įgyvendintas visas šis projektas, kurio vertė pusė milijardo litų.
– Kodėl pradėjote domėtis ir kontroliuoti būtent šį projektą?
– Tuo metu aš iš karto supratau, jog toks projektas pažeidžia nedidelių įmonių teises: vienai statybos įmonei vienu metu suremontuoti 15 mokyklų neįmanoma. Juolab, kad studijoje Vilniaus savivaldybės prognozuojamos išlaidos renovacijai nuo 4 iki 8 mln. vienai mokyklai. Vien tai, kad tokios didelės investicijos atiduodamos vienam rangovui, kuris turi didelius viršpelnius persamdydamas mažas įmones, sukėlė įtarimą. Mažam verslui tokie sandoriai nenaudingi. Lietuva yra maža šalis ir, mano nuomone, joje turėtų klestėti mažos įmonės.
Valstybės priežiūros įstaigos šiuo atveju nesuveikė, ir jeigu ne mes, šis projektas būtų įgyvendintas, ir kasmet, 25-erius metus, Vilniaus savivaldybė mokėtų abonentinį mokestį po 30-40 mln. litų.
– Ar tai yra vienintelis projektas, kurį stebėjote, ar užsiėmėte tokia veikla vėliau?
– Visuomeninėje veikloje visuomet panagrinėju vieną kitą objektą, jų kainas. Bendraujame su visuomenininkų grupe Šiauliuose, kur buvo didelis projektas – statyta elektrinė. Konsultuoju visuomenininkus iš kitų miestų, namų savininkų bendrijų pirmininkus apie tai, kaip geriau atlikti vienus ar kitus projektus, įžvelgti piktnaudžiavimus ir pan.
– Šiandien mūsų laidos tikslas yra supažinti klausytojus su galimybėmis vykdyti tokią stebėseną, kokią vykdėte jūs prieš kelis metus. Ar galima jūsų patirtį pritaikyti ir kitiems didelės apimties statybų ar kelių tiesimo renovacijos darbams? Ką žmogus turėtų žinoti prieš imdamasis tokios veiklos?
– Patarčiau klausyti sąžinės. Manau, dėl savo šalies kiekvienas pilietis turėtų kelti tą klausimą, kodėl viskas yra būtent taip, aiškintis ir bandyti spręsti problemas. Visuomenininkai gali domėtis kiekvienu valstybinės įstaigos vykdomu projektu, kurio vertė didesnė nei 1 mln. litų. Pasitelkus specialistus tam nereikėtų didelių pastangų. Tarkime, projektas, kuriuo buvo remontuojama Operos ir baleto teatro scena ar gaisrų stebėjimo miškuose sistema, kur vienos kameros kaina buvo apie pusė milijono litų. Tokie projektai jau vien dėl sumų iš karto atkreipia dėmesį ir jais galima pradėti domėtis.
– Iš kur gyventojams reikėtų gauti, prašyti reikiamos informacijos?
– Informacijos galima prašyti iš pačios įstaigos, jos galima gauti iš statybinių bendrovių, kurios užsiima panašia veikla, bet nedalyvauja tame konkurse. Statybinės įmonės gali bet kokiame konkurse paprašyti sąlygų, net ir nenorėdamos dalyvauti dėl didelio objekto, didelės apimties, dėl to, kad šiuo metu turi daug darbų. Taip pat galima surinkti nemažai informacijos internete, kuri pasitarnauja skaičiuojant kainas, lyginant panašius objektus. Lietuvoje įgyvendinta daug projektų ir dauguma jų yra panašūs plotais ar kitais parametrais. Man asmeniškai padeda analogija. Analoginių objektų techninė dokumentacija duoda daug patirties. Galime panagrinėti projektus pasitelkdami analogiją.
– Kai kurios savivaldybės 2012-aisiais metais neskelbiamiems viešiesiems pirkimams leido kas trečią litą. Jūsų nuomone, ar visuomenė galėtų kontroliuoti ir tokius pirkimus ir kiek ji turėtų būti suinteresuota jais domėtis?
– Tai būtų didžiulis prevencinis darbas, tačiau neįmanoma domėtis kiekvienu pirkimu. Dėl neskelbiamų derybų reikia suprasti ir perkančiąsias organizacijas. Iš savos patirties galiu pasakyti, jog kai kurios organizacijos tai daro tam, kad palengvintų patį procesą. Savivaldybei nėra paprasta pasamdyti gerą darbuotoją už 1700 lt. Ne kiekvienas geras specialistas sutiktų dirbti už tokį atlyginimą. Galėtų nebent altruistas. Jiems nereikia ruošti pirkimui visos techninės informacijos, koks tai objektas, koks jo plotas, kokia jo problematika, ar reikia tvarkyti karkasą, ar yra kokių problemų, kurių gali atsirasti pastate po penkerių ar dešimties metų ir pan.
Patyrę statybininkai su patyrusiais projektuotojais tai gali įžvelgti iš kart. Tačiau tą sunkiau padaryti savivaldybėms. Todėl suprantu neskelbiamuosius pirkimus, kai stengiamasi palengvinti, pagreitinti procesą, nes reikia įsisavinti valstybės pinigus ir pan. Tačiau, niekaip nesuprantu kaip galima skelbti uždarą konkursą ar apklausą objektui, kurio vertė 20 milijonų litų. Tai kelia labai daug įtarimų, tačiau, kiek skaičiau žiniasklaidoje, pasirodo, būna ir tokių projektų. Tokiems projektams, vienareikšmiškai reikėtų skelbti atvirą konkursą, nes tai yra dideli pinigai, tai valstybės pinigai, surinkti mokesčių mokėtojų.
