„Visi postai laikini, – sužemaičiuoja iš Kretingos kilęs, bet jau daugiau nei 40 metų sostinėje gyvenantis žinomas biotechnologas, šiuolaikinės genų inžinerijos farmacijos Lietuvoje pradininkas ir klestintis verslininkas. – Jei sudėtume visas šiandien mano užimamas pareigas į krūvą, prirašytume visą lapą. Todėl apsiriboju vardu – užtenka.“
Ir vis dėlto reikia paminėti, kad V.A.Bumelis yra Lietuvos mokslo akademijos tikrasis narys ir prezidiumo narys, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, Izraelio valstybės garbės konsulas Lietuvoje, Lietuvos–Izraelio prekybos rūmų prezidentas, Integruoto mokslo, studijų ir verslo centro (slėnio) „Santara“ plėtros programą įgyvendinančios asociacijos „Santaros slėnis“ prezidentas.
63 metų gimtadienį netrukus švęsiantis V.A.Bumelis neseniai užėmė ir tarptautinės generinių vaistų gamintojos „Teva“ valdomos Lietuvos biofarmacijos lyderės bendrovės „Sicor Biotech“ vadovo postą. Iš generalinio direktoriaus pareigų jis pasitraukė balandžio 24-ąją.
Metas į pensiją? „Pensininkas – kokia tai sąvoka? Mano supratimu, žmogus visą gyvenimą turi judėti į priekį, ieškoti įdomios veiklos, padedančios tobulėti jo asmenybei. Ir taip nuo gimimo iki nebūties“, – filosofavo V.A.Bumelis ir akimirkai suirzo, prisiminęs skaudamą koją. Susižeidė ją šokdamas nuo bėgimo takelio.
„Kasdien nubėgu po du kilometrus. Baigęs neturiu kantrybės laukti, kol takelis visiškai sustos – šoku nuo jo ant žemės. Paskutinysis kartas nebuvo labai sėkmingas“, – prisipažino V.A.Bumelis ir pakvietė ekskursijai po „Santaros“ slėnyje jau įsikūrusį naują biotechnologinių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrą „Biotechpharma“.
Pradeda nuo aplinkos
„Santaros“ slėnio mokslo ir technologijų parke išdygęs „Biotechpharmos“ pastatas – bene vienintelis baigtas statinys. Aplink jį virte verda intensyvios kitų slėnio objektų statybos.
Nepaisant gana niūrios kaimynystės, komerciškai perspektyvius užsakomuosius mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbus biotechnologinės farmacijos srityje vykdanti bendrovė jau puoselėja aplinką, rūpinasi jos apželdinimu.
 |
| Redo Vilimo/BFL nuotr./Vladas Algirdasa Bumelis |
Jei teatras prasideda nuo rūbinės, tai įmonės įvaizdis, pasak V.A.Bumelio, nuo pastato prieigų – automobilių stovėjimo aikštelės, fasado, pagaliau, vestibiulio.
„Aišku, galima sakyti, kad nereikia čia nei tų gražių kadagiukų sodinti, nei teritorijos tvarkyti – o kam, juk ir taip „saidiot“. Bet žmogus, ateidamas į gražią aplinką, visai kitaip nusiteikia darbui“, – įsitikinęs „Santaros“ slėnio prezidentas.
Atsidavimą darbui vaizduoja ir „Biotechpharmos“ hole svečius pasitinkanti stilizuota bičių avilio skulptūra.
„Bitės – ne tik darbščios, bet ir dirba kolektyve. Rezultatas – medus. Ne tik saldus, bet ir sveikas“, – simbolinę skulptūros prasmę paaiškino V.A.Bumelis ir papasakojo, kad jo tėvas buvo prisiekęs bitininkas, nors „biznio“ iš savo hobio niekada nedarė. Dvi bitės pavaizduotos ir Bumelių šeimos herbe.
Įrenginys – kaip „Porsche“
„Biotechpharmos“ tyrimų centre mokslininkai kuria ne tik vaistų gamybos technologijas, bet ir naujus eksperimentinius vaistus, tinkamus klinikiniams tyrimams. Šių paslaugų užsakovai – tarptautinės biotechnologijų kompanijos.
Sunkiai dirba tik arkliai. Arklį pakinkei į noragą ir jis aria. O mes – ne arkliai. Turime dirbti ne sunkiai, bet efektyviai.
„Nufotografuokite mane prie šio įrenginio. Atrodo paprasta dėžė, o kainuoja kaip naujausias „Porsche“, – vaizdžius palyginimus mėgsta V.A.Bumelis.
Atvėręs vos kelių kvadratinių metrų ploto kabineto duris jis paaiškino – tai 2,5 mln. JAV dolerių verta laboratorija.
„Ir pasakykite jūs man, kam jauniems mokslininkas važiuoti į airijas ar anglijas, jei viskas, ko reikia, yra čia? Kur jie ras geriau? Sakysite, kitur daugiau moka. Bet viską turime vertinti santykinai – imant visas sritis, pigesnio pragyvenimo lygio nei Lietuvoje nėra“, – neabejojo profesorius.
– Ir vis dėlto įdomu, kodėl po šešiolikos metų, praleistų „Sicor Biotech“ vadovo krėsle, vieną dieną pasitraukėte iš pareigų? – savaitraštis „15min“ pasiteiravo V.A.Bumelio.
– Susidėjo keletas aplinkybių. Pirma, su „Teva“ turėjau kontraktinius susitarimus, kurie baigėsi. Antra, „Teva“ griežtai laikosi tam tikrų amžiaus cenzo taisyklių. Sulaukei brandaus amžiaus ir „Teva“ sako: „Valio, metas užleisti tarnybą kitiems, eik džiaugtis gyvenimu!“ Vadovavimą „Sicor Biotech“ perleidau savo studentui ir mokiniui, o pats „Tevą“ ir toliau konsultuoju verslo plėtros ir mokslo klausimais.
Trečia labai svarbi aplinkybė ta, kad man įdomu tai, kas nauja. „Sicor Biotech“ gamina produktą, kurį sukūriau, įdiegiau technologiją ir paleidau į rinką. Dabar tas produktas gaminamas 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Įtikinau „Tevą“, kad reikia dar daugiau lėšų investuoti, plėsti gamybą. Produktas jau parduodamas ne tik Europos, bet ir kitose rinkose. Viskas padaryta, nebeliko kūrybos, o man patinka eiti dar nepramintu taku.
Naujas iššūkis – vaistų fabrikas
– Jau esate užsiminęs apie ambicingą užmojį – įsteigti naują farmacinę kompaniją.
– Apie tai, kad Lietuvoje reikia statyti vaistų gamyklą, tyliai mąstau jau trejus ketverius metus. Dabar apie tai prabilau garsiai.
Šiandien Lietuvoje pasigaminame vos 1 proc. mums reikalingų vaistų, kai, tarkime, danai ar olandai – net apie 15–20 proc. Todėl iš esmės visi pinigai, kuriuos išleidžiame medikamentams, išeina už valstybės sienų. Didžiosios farmacijos kompanijos pasakytų, kad Lietuvoje palieka krūvą pinigų, tačiau tai tik iš dalies tiesa. Tie pinigai skirti rinkodarai, o ne darbo vietoms kurti ar bendrajam vidaus produktui (BVP) auginti. Todėl manau, kad Lietuvoje privatus verslas kartu su valstybės parama galėtų imti plėtoti normalią farmacijos pramonę.
Gamindami 10–12 proc. vaistų šalies viduje, galėtume gerokai sumažinti vaistų, dabar gaunamų iš užsienio partnerių, kainas.
Gamindami 10–12 proc. vaistų šalies viduje, galėtume gerokai sumažinti vaistų, dabar gaunamų iš užsienio partnerių, kainas. Vertinant tai, kad mūsų algos dar nepasiekė ir bent dešimt metų nepasieks Vakarų Europos lygio, bei pasinaudojus valstybės ir struktūrinių fondų parama, galėtume turėti gana neblogą vaistų gamybos savikainą.
Mano skaičiavimais, tokiu būdu valstybė kasmet sutaupytų 0,3–0,5 mlrd. Lt, nes dauguma tų vaistų yra kompensuojami. Be to, galėdami pasiūlyti mažiausią kainą, suteiktume valstybei progą juos įsigyti vietos rinkoje.
– Apie kokius vaistus kalbame?
– Ši farmacinė gamykla nekurtų naujų vaistų ar technologijų. Ji užsiimtų masine generinių vaistų gamyba. Generiniai vaistai – jau esančių vaistų kopijos, kurias galima parduoti su savo prekės ženklu. Jokių patentų jų gamybai nereikia. Tai būtų fasavimo fabrikas: nusiperkame aktyviąją medžiagą, padarome formą, fasuojame, klijuojame savo etiketes ir parduodame Lietuvos ir pasaulio vartotojui.
Generiniai vaistai žinomi nuo Adomo ir Ievos. Kalbant konkrečiai, tai galėtų būti labai platus vaistų spektras, pradedant elementariu citramonu, antiinfekciniais vaistais, nuskausminamaisiais, baigiant antibiotikais, priešvėžiniais preparatais.
– Kodėl, jūsų manymu, Druskininkai šiai veiklai galėtų būti ideali vieta?
– Nesu už tai, kad visa Lietuva būtų sukoncentruota miestelyje, kuris vadinasi Vilniumi. Štai miestelyje, kuris vadinasi Kretinga, įkūriau „Northway“ medicinos centrą. Iki tol toje vietoje stūksojo lūšnynas. Kai tik sutvarkiau aplinką, gyventojai aplinkui irgi pradėjo tvarkytis: vienas išklerusią tvorą sutvirtino, kitas vartus įsirengė, trečias gatvę nusišlavė, ketvirtas namelį pasidažė. Bendras vaizdas iškart pradėjo gražėti.
Vaistų fabrikas – švari gamyba, dūmai per kaminą juoda anglimi nerūksta. Todėl farmacijos gamykla galėtų iškilti bet kur: Druskininkuose, Kretingoje ar Darbėnuose. Tačiau mano žvilgsnis krypsta į Druskininkus todėl, kad šis miestas turi aiškią paslaugų sferos strategiją.
Neseniai vykusio susitikimo su premjeru Andriumi Kubiliumi metu sakiau, kad didžiausia Lietuvos bėda – strateginės drausmės nesilaikymas. Strategijų prirašome šimtus, o drausmės jas įgyvendinti neužtenka. Todėl strategijos virsta eiliniu pašūkavimu, padiskutavimu. Druskininkai turi tikslą ir nesiblaškydami jo siekia.
– Jei jūsų idėja sulauktų potencialių partnerių pritarimo, kada gamykla galėtų pradėti darbą ir kiek reikėtų į ją investuoti?
– Jei į projektą žiūrėtume rimtai ir jau pradėtume dėlioti verslo planą, gamykla veiklą galėtų pradėti kokiais 2015 metais.
Esu paskaičiavęs, kad fabriko statyba galėtų kainuoti 250–300 mln. Lt. Jame būtų sukurta apie 500–800 darbo vietų.
Viską reikia daryti laiku
– Kalbate labai užtikrintai – 100 proc. tikite šios idėjos sėkme ir ekonomine nauda valstybei ir žmonėms?
– Kaip minėjau, verslą reikia kurti pirmiausia galvoje, idėją gromuliuoti bent kelerius metus. Kai viskas sugula į lentynėles, jau galima pradėti. Spontaniškai niekas nevyksta. Nemačiau nė vieno gerai įsukto verslo, kuris nebūtų išnešiotas mintyse.
Sūrininkų ir mėsininkų jau užtenka. Ir tikrai nereikia išasfaltuoti visų šalies kelių.
Dar vienas dalykas: jei bankas neduoda paskolos verslui kurti, teisingai daro – vadinasi, verslo idėja niekam tikusi. Geras verslo idėjas visi bankai priima išskėstomis rankomis. „Biotechpharma“ irgi skolinosi didžiulius pinigus, bet bankas ja tiki, nes įmonė turi aiškiai sudėliotą verslo strategiją.
Visada kartojau ir kartosiu: Lietuvos ateitis turi būti paremta aukštosiomis technologijomis, proto produktais. Į tai turime investuoti. Sūrininkų ir mėsininkų jau užtenka. Ir tikrai nereikia išasfaltuoti visų šalies kelių. Iki savo namelio Pabradėje kelis kilometrus galiu pavažiuoti ir žvyrkeliu – nieko neatsitiks.
Siūlau investuoti į vieną dalyką – kilnojamąjį turtą – žinias. Esame baisiai protinga tauta, turime gerą genomą, tik reikia šiek tiek daugiau dirbti.
– Sakote, kad esame tinginiai?
– Ne tinginiai – truputį prie tinginio. Norint gerai gyventi, reikia dirbti daugiau nei nuo 8 iki 17 valandos su trimis parūkymais ir keturiais kavos atsigėrimais.
Kai man sako, kad reikia dirbti sunkiai, aš atkertu, kad sunkiai dirba tik arkliai. Arklį pakinkei į noragą ir jis aria. O mes – ne arkliai. Turime dirbti ne sunkiai, bet efektyviai. Tam reikia užsibrėžti aiškius tikslus ir įvertinti, ar jiems pasiekti turime finansų ir, svarbiausia, žmogiškųjų resursų.
Turiu labai gerą posakį: versle, kaip ir žemės ūkyje, viską reikia daryti laiku, o ne tada, kai turi laiko. Žinote, kaip ūkyje: ne laiku pasodinai – neišaugo, ne laiku nupjovei – supuvo.
Ir dar vienas dalykas, skirtas jaunimui: 25 metų negali gyventi kaip J.D.Rockefelleris (Johnas Davisonas Rockefelleris – daugiausia pasiekęs ir garsiausias visų laikų naftos magnatas, – red. past.). Iki to reikia truputį padirbėti. Sėkmės nėra, tik kruopštus ir ilgas darbas: 99 proc. jo ir tik 1 proc. talento.
– Na, jūs jau galėtumėte leisti sau atsikvėpti...
– Buvau nutaręs, kad mano darbas turi būti golfas, o hobis – mokslas ir investicijos. Norėčiau, kad taip ir būtų. Tik vieno bijau, kad hobis nevirstų darbu... Visą gyvenimą norėjau būti lyderis – ko besiimčiau, viską daryti geriausiai. Treniruojuosi golfo aikštyne ir stengiuosi, kad mano judesys (lėtai užsimoja, – red. past.) būtų idealus ir tiesiai į tikslą. Kad kas nors pasakytų, kad tai geriausias smūgis Europos centro golfo klube.
V.A.Bumelio dosjė
* Vladas Algirdas Bumelis – lietuvių chemikas, enzimologas, biotechnologas, verslininkas bei vadybininkas, 32 išradimų ir 35 patentų bendraautoris.
* 1996–2012 m. biofarmacijos bendrovės „Sicor Biotech“ generalinis direktorius. Šioje įmonėje įkurtas pirmas Lietuvoje privatus mokslo centras. Jo mokslininkų sukurtas vaistas nuo vėžio „TevaGrastim“ – pirmas lietuviškas preparatas, kuriuo gydomi ligoniai ES ir JAV.
* V.A.Bumelis yra įsteigęs privačius medicinos centrus „Northway“ Vilniuje ir savo gimtojoje Kretingoje.
* Kretingos Garbės pilietis, Vilniaus Šv. Kristoforo statulėlės laureatas.
* 2001 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordinu.
* 2004 m. tapo Lietuvos mokslo premijos laureatu.
* 2005 m. apdovanotas Ūkio ministerijos medaliu „Už nuopelnus verslui“.
* 2006 m. paskelbtas Nacionalinės pažangos premijos laureatu už indėlį į gyvenimo kokybės gerinimą ir šalies konkurencingumo didinimą.
* Žmona Žana, dukros Diana ir Junona.
