Premjeros išvakarėse su jaunosios kartos režisieriumi kalbamės apie muziką, gyvenimą teatre ir amžinąsias vertybes, kurias visuomenei primena prieš penkis šimtus metų parašyta Viljamo Šekspyro pjesė.
– Savo dainų tekstais, pavyzdžiui, „Bapkės“ ar „Monikos pasaulis“ mėgstate ironizuoti visuomenės vertybes?
– Mano dainų tekstuose nėra ironijos, ten yra tiesa. Man pačiam labai nepatinka žmonės, kurie yra labai sarkastiški ir ironiški. Nėra malonu bendrauti, kai tokie žmonės turi užsidėję kokią nors kaukę. Mėgstu atvirai kalbėti apie tai, kas yra juoda, o kas balta. Pavyzdžiui, mano daina „Bapkės“, tai istorija apie vyrą, kuriam pinigai yra tikslas, o ne priemonė tikslui pasiekti. Aš iš jo nesijuokiu, o tiesiog įvardiju, nes sunku valdyti ironiją, kad ji netaptų pašaipa. Aš ja nežaidžiu – tekstą pateikiu kaip šiandieninės visuomenės veidrodį ir tikiuosi, kad klausytojai ją supras, analizuos.
– Jūsų muzika, ypatingai tekstai, ir jos atlikimas labai paveiki. O kokia muzika veikia jus?
– Man atrodo, kad apskritai muzika prasidėjo nuo to, kai žmogus paėmė pagalį, pradėjo jį į kažką daužyti ir atsirado ritmas. Tai yra visa ko pagrindas, kuris tapo muzikiniu ritualu, o žmonės suprato, kad tai juos veikia, nes šis ritmas yra toks pat, kuriuo plaka širdis. Muzika mumyse yra užkoduota – ji tolygi gyvenimo ritmui. Mane įkvepia įvairi muzika: klasikinė, klubinė, hip hopas, o konkrečių idealų neturiu. Žavi tokie kūrėjai, kaip belgų atlikėjas Stromae, patinka Jonny Cash, Tom Waits, Zemfira, Coldplay, Monteverdi, Mozart, Sigur Ros, Vladimir Visocky, Fink bei Lilas ir Innomine.
– Jūsų mėgstamos muzikos spektras labai įvairus, o ar girdite aplinkos: miesto bei gamtos garsus?
– Sunkiai. Esu labai pasinėręs į muziką ir teatrą, tad klausytis aplinkinio šurmulio nelieka laiko. Visas kitas mano laikas yra skiriamas šeimai, tuomet vieninteliai man rūpimi garsai – tai žmonos Jurgos ir sūnaus Ado balsai. Gamtoje būnu retai, dažniausiai tik tada, kai Jurga man primena, jog laikas ilsėtis. Vienas tokių įsimintinų garsų ir jausmų – būti vienam pajūryje rudenį. Tuomet ošia jūra, kuri už tave yra stipresnė milijardus kartų ir suvoki savo žmogiškosios esybės silpnumą.
– Jūsų kuriami spektakliai ir muzika atlieka itin svarbią edukacinę funkciją. Šiuo metu turite ir savo aktorių meistrystės kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kuris iš šių būdų jums labiau patinka?
– Tiek vienas, tiek kitas laba svarbūs. Žinoma, kadangi kursas yra nauja aistra, tai viskas ir vyksta labai jausmingai. Kai aš užsiimu kokia nors veikla – neriu į tai 110 procentų, atiduodamas daug laiko ir jėgų, taip ir su aktorių meistrystės kursu. Stengiuosi su studentais ne tik dalintis viskuo, ką asmeniškai įgijau per dešimt metų teatre, bet juos įtraukti ir į mano dabartines veiklas, plėsti jų pažinčių ratą. Manau, kad žmogui labai daug gali suteikti kitas žmogus, paprasta pažintis su juo, bendravimas ir įsiklausymas. Man itin svarbu, ką visi šie jaunuoliai veiks po tų keturių studijų metų. Vieną kartą per mėnesį mes turime tokius kūrybos vakarus, kuomet aš juos skatinu galvoti ne tik apie vaidybą, bet ir kurti patiems. Jie patys rašo dainas, eiles, kviečiamės kultūros ir meno srities svečius, bendraujame su jais ir šviečiamės visi kartu. Man ši veikla labai patinka, aš ja gyvenu.
– Šiuo metu daug kam esate mokytojas, o kas jums yra svarbiausias autoritetas?
– Mokytojų savo gyvenime turiu daug. Vienas jų mano LMTA kurso vadovas – Gintaras Varnas, nors mūsų santykiai nėra ir studijų laikais nebuvo itin artimi, kartais net komplikuoti. Kaip bebūtų, aš jam esu labai dėkingas, nes šio žmogaus dėka aš šiandien esu teatre. Jis mane išmokė sąžiningumo prieš kūrybą. Kitas mokytojas – Viktoras Ryžakovas, pas kurį aš baigiau teatro režisūros magistro studijas Maskvoje. Visai neseniai mes susitikome viename festivalyje Minske, kur abu dirbome. Tai buvo pirmas mūsų susitikimas gyvai po mokslų Vsevolodo Mejerholdo teatro ir kultūros centre, nors su juo visada palaikome artimus ryšius ir per šimtus kilometrų. Abi šios asmenybės mane daug ko išmokė apie etiką, teatro kultūrą ir tikėjimą tuo ką darai. pirmą kartą gyvai po baigimo. Kiti mokytojai yra mano šeimos nariai. Tai žmona Jurga, su kuria diskutuojame apie daugelį dalykų ir kuria aš tikiu ir pasitikiu. Taip pat ir mano tėtis su kuriuo mes artimai ir atvirai bendraujame.
– Jūsų spektakliai yra kuriami „teatro teatre“ principu, o ar pačioje teatro scenoje nėra melo?
– Priklauso nuo to, ar žiūrovas atvyksta stebėti tik to, kas vyksta scenoje, ar į viską žvelgiama kaip į reiškinį. Šiuo atveju, ar įdomus tik „Hamleto“ spektaklis, ar ir tai kuo gyvena Nacionalinis Kauno dramos teatras 2015 metais? Reikėtų žvelgti plačiau ir pastebėti, kokie režisieriai ir aktoriai dirba, kokius vaidmenis Hamleto personažą įkūnijantis Vainius Sodeika kūrė anksčiau ir kaip jis pasikeitė. Man teatras nėra tik tos trys valandos per kurias mes susitiksime „Hamlete“. Manau, kad visi tai turėtų suprasti ir tuomet žmonės nebūtų tokie skeptiški. Šiuo metu yra labai daug specialistų, o visi televizijos projektai turi komisijas. Man nepatinka „komisijų Lietuva“ ir visas šis reiškinys. Reikia suvokti, kad viskas nesibaigia tik tomis keliomis valandomis scenoje ir tikrai neprasideda. Teatras yra visuomenės atspindys, tad aš jame nejaučiu klastotės. Žinoma, šis žanras yra meninė fikcija.
– Kaip ir „Hamletas“, visi ieško tiesos?
– Mano statyto spektaklio „Kaligula“ pagal A. Kamiu knygą pagrindinis personažas Kaligula sako: „Kas gali mane pasmerkti šitame pasaulyje, kuriame nėra teisėjo ir kuriame niekas nėra nekaltas?“. Žmonės turėtų suvokti teisėjo nebuvimą, tuomet gal taptų labiau atviresni ir nebūtų jokių homofobijų. Dauguma realybę priima, kaip absoliučią tiesą, bet tai kiekvieno objekto absoliuti tiesa yra tik jo galvoje. Žmonės ją suvokia ir priima skirtingai, o pati tiesa yra asmens sąžiningumo lygmuo. Hamletas pats stengiasi suvokti, kas yra tikra, o kas tik apgaulė. Tiesa – pati sunkiausia sąvoka.
– Įdomu ne kodėl pasirinkote šią pjesę, bet ką spektaklis „Hamletas“ Jums reiškia, kaip režisieriui?
– Kaip režisieriui, tai yra žingsnis mano profesijoje į priekį. Labai džiugu, kad tą žingsnį galiu žengti būtent šiame teatre, kuris man kelia daug sentimentų, kuriame mes užaugome. Mūsų aktoriaus meistrystės kursas pas Gintarą Varną buvo surinktas būtent Nacionaliniam Kauno dramos teatrui. Būdami antrame kurse, ilgojoje salėje jau vaidinome spektaklyje „Žvaigždžių kruša“. Pastarasis buvo ne tik pirmasis žiūrovų krikštas, bet ir labai sėkmingas – publika jį mėgo. Visuomet norėjau sugrįžti į šį teatrą jau, kaip režisierius ir kažką sukurti. Šiemet gavau pakvietimą statyti spektaklį, kurio premjera sutampa su didele švente – seniausiam Lietuvos teatrui sukanka 95 metai. Jei jau tokia proga, pagalvojau, kad jei jau švęsti – tai pilnomis taurėmis vyno arba kraujo. „Hamletas“ statomas tokiomis nuotaikomis – viskas arba nieko. Šiuo pirmuoju susidūrimu su Shakespear‘u esu labai sužavėtas ir pasinėriau į pjesę, kurioje slypi neišsemiami klodai prasmių. Ši pjesė Lietuvoje yra statoma kas dešimt metų – 1997 m. E. Nekrošius, 2008m. O.Koršunovas, tad labai džiaugiuosi, kad mūsų karta turės savo „Hamletą“.
– Hamletas savo kovoje nieko nelaimi, bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką. Jūs irgi stengiatės maksimaliai įprasminti laiką?
– Šią vasarą, po to kai iškeliavo mano mama, aš uždaviau sau klausimą – „būti ar nebūti“. Pasirinkau būti ir tai daryti 100 proc. ar net 150 proc. iki pat tol, kol neš kojos ir veiks širdis. Tuomet „Hamletu“ kyla klausimas – kaip būti? Labai svarbu suvokti, kaip gali įprasminti laiką toje aplinkoje, kurią tu matai. Aš negaliu užsidėti rožinių akinių, slėptis po kaukėmis, gal kažkas ir gali, bet aš matau viską, kas vyksta. Pastebiu visus absurdus, skaudulius, liūdesius ir jie erzina bei kankina. Nuo jų norisi bėgti arba kovoti. Rodos, šitiek pamokų gavome per šimtus metų, o vis tiek užduodami tie patys klausimai. Savo kūryba aš ir stengiuosi išnaudoti laiką, o atsakymus ar klausimus pateikti auditorijai.
– „Hamlete“ nuskamba frazė: „Vaidybos menas taip baisiai sukrečia jausmus“. Kokius žmonių jausmus stengiatės pasiekti šiuo spektakliu?
– Sąžinę. Pjesėje yra net tokie žodžiai – „Vaidinimas – geriausi spąstai bus, kur dėdės sąžinė įklius!“. Šis spektaklis bus ir protui ir širdžiai, po kurio daugelis galės užduoti sau klausimą – ar sąžiningai elgiesi prieš save ir aplinką?
– Hamleto personažas yra labai žmogiška asmenybė, su visomis abejonėmis ir baimėmis. Ko bijot jūs?
– Visuomet jaudinuosi, kad nieko nenutiktų mano sūnui Adui ir žmonai Jurgai. Iki šių metų bijojau mirti, bet dabar suvokiau, kad ne apie mus šis filmas – tai amžinas ratas, kuriame mes dažniausiai vaidiname tik antraeilius vaidmenis.
– Savo dainų tekstais ir spektakliais su žmonėmis kalbate apie vertybes. Kokias vertybes norėtumėte, kad apsvarstytų „Hamleto“ žiūrovai?
– Pati svarbiausia vertybė yra žmogiškumas. Šioje pjesėje žmogiškumas suvokiamas žmogui suteiktų galimybių prasme. Norėčiau, kad daugelis apgalvotų, kiek daug galima nuveikti, sukurti, kiek gėrio galima kitam padaryti su savo riešuto kevalu. Reikia nepamiršti, kad esame žmonės, o ne siurbėlės ir kiti Žemėje gyvenantys parazitai, ir visas savo gerąsias savybes reikėtų išnaudoti ar bent jau nekenti kitiems ir kovoti už gerą emociją. Visi piešia mūsų planetą kaip žydrai žalią rutulį, kuriame gyvena laimingi žmonės ir kartas nuo karto atsitinka kas nors blogo. Man atrodo, kad jau seniausiai tai yra pilkšvai juodas gaublys su mažais šviesuliukais, kurie stengiasi kovoti už gerumą, vertybių išlikimą. Tai yra akivaizdu – su visais karais, kurie vyksta, su visa žmonių neapykanta. Manau reikia už žmogiškumą ir stengtis kažką pakeisti ir įprasminti tas istorijas, kurios yra rašomos knygose vaikams.
