Prieš gerą savaitę jo asmeniniame tinklaraštyje, kurį skaitau nuolat, radau pasiūlymą visiems norintiems sudalyvauti konkurse. Didžiausią auditoriją galinčiam pasiekti blogo skaitytojui buvo pažadėta galimybė gauti išskirtinį interviu. Ir nesvarbu, ar tai būtų mokyklos sienlaikraštis, ar nacionalinė žiniasklaidos priemonė. 15min.lt vardu teiktas pasiūlymas laimėjo.
– Turiu prisipažinti, jog šiam interviu rengiausi keletą dienų. Pats turiu ne vieną jūsų knygą ir kasdien skaitau jūsų komiksus internete. Neseniai išleidote naują knygą ir ta proga jūsų duotas interviu buvo žurnalui „Forbes“. Esate dalyvavęs daugelyje populiariausių JAV televizijos laidų. Vien spalį ir lapkritį jūs, be kitų duotų interviu, bendravote su „The Wall Street Journal“ ir „The New Yorker“ žurnalistais. Kodėl sutikote duoti šį interviu – juk vargu ar tai jums atneš papildomą šlovę ar padidins knygų pardavimus?
– Manau, kad tai bus tiesiog linksma. Savo tinklaraštyje rašydamas šį pasiūlymą buvau vedamas smalsumo. Man patiko jūsų laiškas ir matau, kad esate Dilberto gerbėjas. Be to, jei Lietuvoje bent keletas žmonių nupirks mano knygą, tai bus visai nemažas pasiekimas (juokiasi).
– Ar dažnai tenka atsakinėti į tuos pačius klausimus?
– Toks jau mano darbas. Nenuostabu, kad sulaukiu vis tų pačių klausimų. Į juos atsakinėti nėra pats linksmiausias užsiėmimas, bet tai kur kas geriau, negu apskritai nesulaukti klausimų.
– Esate milijonierius, valdantis keletą verslų. Nejau iki šiol kasdien pats piešiate Dilbertą?
– Aš pats Dilberto komiksus piešiu kasdien. Užsiimu ir kitais verslais. Turėjau keletą restoranų. Šiuo metu bandau įgyvendinti keletą naujų idėjų internete. Be to, nemažai laiko atima knygų leidyba, beveik kasdien rašau savo blogą. Taip pat planuoju pakeisti tinklalapio dilbert.com dizainą.
– Savo tinklaraštyje jūs aprašote diskusijas ir juoką sukeliančių dalykų. Ar šios idėjos randa vietą jūsų kasdienybėje?
– Mažesnes idėjas man įgyvendinti pavyko. Pavyzdžiui, dalį dalykų, apie kuriuos rašiau, įgyvendinau statydamas namą. Jame yra atskiras tualetas mano katinui. Taip pat turiu specialią spintą kalėdinei eglutei, todėl jos galiu nenupuošti visus metus ir išsitraukti ją, kada tik noriu. Tiesa, pastaraisiais metais pradėjom puošti didesnę eglę, todėl ji nebetelpa.
– Kaip manote, ar egzistuoja toks dalykas kaip universalus humoras? Ar Dilbertas populiarus Europoje? Ar jis gali tapti populiarus Lietuvoje?
– Dilbertas labai populiarus Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Išimtis yra Kinija ir Japonija. Matyt, Azijos kultūroje nėra įprasta prieštarauti vadovams. Tačiau ten, kur žmonės leidžia sau pašiepti vadovus, mano komiksai yra populiarūs.
– Jūsų komiksuose yra išgalvota šalis Elbonija, kuri yra ekonomiškai atsilikusi ir turi labai savitus papročius. Ar tai kokios nors realios šalies karikatūra?
Šiuo metu Dilbertas man – tai būdas keisti pasaulį ir kartais jame gyvenančius žmones priversti jaustis nejaukiai.
– Aš išradau Elboniją, nes norėjau turėti galimybę pasijuokti iš valstybės arba grupės žmonių, tačiau nesukelti diplomatinio skandalo.
Daug žmonių mano, kad galvoje turėjau Albaniją arbą Estiją (anglų kalba visi šie pavadinimai skamba panašiai, – red. past.).
Ši šalis mano komiksuose išliko, nes taip jau yra, kad svetima kultūra dažnai mums atrodo šiek tiek absurdiška ir komiška. Aš sukūriau kultūrą, kuri absurdiška visiems.
– Greit bus 25 metai, kai kuriate Dilbertą. Pradžioje tai buvo tik šalutinis darbas, tačiau šiuo metu tai virto daugiamilijonine verslo imperija. Ar jums nenusibosta metų metus kiekvieną dieną pradėti nuo naujo komikso piešimo?
– Aš visą laiką sau primenu, kad turiu vieną lengviausių darbų pasaulyje. Tiesa, kiekvieną dieną 5 val. ryto piešti po komiksą nėra tai, ką norėčiau daryti visą gyvenimą, tačiau tai vis tiek geriausias darbas, kurį galiu įsivaizduoti.
Neįsivaizduoju savęs nedirbančio ir nekuriančio. Šiuo metu Dilbertas man – tai būdas keisti pasaulį ir kartais jame gyvenančius žmones priversti jaustis nejaukiai.
– Kur semiatės minčių naujiems komiksams? Ar būna dienų, kai į galvą nešauna naujų minčių? Ką darote tada?
– Tai klausimas, kurį girdžiu dažnai. Sunku įsivaizduoti, kad gyvenant taip, kaip aš gyvenu šiuo metu, būtų galima kasdien surasti idėją komiksui. Tačiau mano smegenys priprato ieškoti idėjų ir į viską žvelgti kritiškai. Man pasisekė rasti darbą, kuriame galiu šį talentą atskleisti.
Aš nemoku išjungti idėjų srauto, todėl nebūna dienų, kai nežinočiau, ką noriu nupiešti.
– Daug rašyta apie tai, jog jūsų IQ aukštesnis už 140, o tuo gali pasigirti nedaugelis. Ar savo humorą orientuojate į intelektualų skaitytoją?
– Rizikuoju atrodyti pasipūtėliu, bet Dilberto skaitytojai yra gerokai aukštesnio nei vidutinio intelekto žmonės. Gaunu laiškų nuo dvylikamečių vaikų, kurie rašo, kad Dilbertas yra jų mėgstamas komiksas, tačiau iš to, kaip parašyti tie laiškai, matau, kad jų autoriai yra kur kas protingesni už daugelį savo bendraamžių.
Mano komiksus skaito verslą, technologijas išmanantys žmonės. Jie taip pat įprastai yra protingesni nei vidutiniai piliečiai.
– Ar per visus tuos metus, kai piešiate Dilbertą, nesijaučiate šio personažo įkaitu? Juk visi žinome, ką vienoje ar kitoje situacijoje jis gali padaryti arba pasakyti. Tai pasaulis su jūsų sukurtomis taisyklėmis, kurių jūs pats jau nebegalite laužyti?
Nusprendžiau būti mažiau menininku ir daugiau pardavėju. Nereikia aiškinti publikai, ko ji turi norėti, reikia duoti tai, ko jie nori dabar.
– Jūs suformulavote esminę problemą, kuri kyla visiems ilgą laiką leidžiamų komiksų dailininkams. Pradžioje autorius turi visišką laisvę, tačiau kai skaitytojai nusprendžia, kad jiems patinka vieni dalykai, o visai nepatinka kiti, tu turi daryti tai, kas veikia, ir suteikti žmonėms to, ko jie nori ir tikisi.
Geriausią patarimą esu gavęs iš karikatūristo Bilo Keane'o.
Jis man pasakė pastabą, kad piešiu ne publikai, o kitiems karikatūristams. Kitaip tariant, kartais labai lengva pasiduoti kritikai ir piešti tai, kas prajuokins tavo kolegas menininkus, tačiau tai visai nereiškia, jog tai prajuokins ir paprastus skaitytojus.
Tuo metu aš apie tai negalvojau, bet po šių žodžių susimąsčiau. Dilberto gyvenimą sukoncentravau į laiką, praleidžiamą biure, į ten kylančias situacijas ir pokalbius su kolegomis. Mačiau, kad būtent tai yra artima mano skaitytojams.
Nusprendžiau būti mažiau menininkas ir daugiau pardavėjas. Nereikia aiškinti publikai, ko ji turi norėti, reikia duoti tai, ko jie nori dabar.
– Naujausia jūsų knyga vadinasi „Kaip sugadinti beveik viską ir vis tiek tapti laimėtoju: mano gyvenimo istorija“. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?
Sėkmė yra toks dalykas, kurį ne tik sunku prognozuoti, bet ir sunku suprasti, nuo ko jis priklauso. Geriausias būdas atsidurti palankioje situacijoje yra nesustoti judėti.
– Nuo pat mokyklos noriai imdavausi įgyvendinti idėjas, kurios turėjo vieną bendrą bruožą – jeigu jos pavyktų, tai rezultatas būtų tikrai pastebimas ne tik man.
Visos jos buvo pakankamai rizikingos, todėl didelė dalis jų baigėsi nesėkmėmis.
Bandžiau programuoti kompiuterinius žaidimus. Jei bent vienas iš jų būtų tapęs populiarus, tai būtų didelis pasiekimas. Tačiau man nepavyko.
Padariau keletą išradimų. Investavau į internetinius projektus pačioje pasaulinio tinklo eros pradžioje. Mes sukūrėme tinklalapį, kuris buvo „Youtube“ pirmtakas, bet tada interneto greitis buvo per lėtas ir projektas nepasiteisino. Visą laiką rašiau knygas.
Sėkmė yra toks dalykas, kurį ne tik sunku prognozuoti, bet ir sunku suprasti, nuo ko jis priklauso. Geriausias būdas atsidurti palankioje situacijoje yra nesustoti judėti. Ir dar geriau, jei tavo bandymai yra vieši. Tada tikimybė, kad būsi pastebėtas, bus daug didesnė, nei tiesiog sėdint namie ir laukiant įkvėpimo.
– O kaip jūs pats apibrėžiate laimę ir sėkmę?
Galiu drąsiai sakyti, kad beveik visi dalykai, kurie man nepasisekė, pirmiausia nepasisekė dėl blogai pasirinkto laiko. Juos dariau arba per anksti, arba kažkas juos padarė greičiau už mane.
– Esu minėjęs, kad klysta tie, kurie sako, jog laimė nesusijusi su pinigais. Mano manymu, laimei reikia dviejų dalykų – sveikatos ir pinigų.
Dažnai šie faktoriai nulemia žmogaus gyvenimo kokybę ir man dar neteko girdėti, kad praturtėjęs žmogus skųstųsi, jog jam blogiau turint pinigų, nei gyvenant jaučiant jų trūkumą.
Sėkmė yra kur kas sudėtingiau apibrėžiamas dalykas. Jos negali numatyti ir kontroliuoti. Labiausiai sėkmė susijusi su buvimu tinkamu metu tinkamoje vietoje.
Jau minėjau pavyzdį su „Youtube“. Galiu drąsiai sakyti, kad beveik visi dalykai, kurie man nepasisekė, pirmiausia nepasisekė dėl blogai pasirinkto laiko. Juos dariau arba per anksti, arba kažkas juos padarė greičiau už mane.
Iki šiol prisimenu, kaip norėjau užpatentuoti savo išradimą, kuris turėjo man garantuoti sotų gyvenimą, tačiau sužinojau, kad toks patentas jau išduotas kiek daugiau nei prieš metus. Jei tai būčiau sugalvojęs prieš dvejus metus, mano likimas galėjo susiklostyti visai kitaip.
Ta pati situacija su restoranais, kuriuos buvau atidaręs. Tol, kol kaimynystėje nebuvo kitų restoranų, prie jų rikiavosi eilės, tačiau kai į tą patį rajoną atėjo didieji tinklai, per septynerius metus maitinimo įstaigų skaičius kaimynystėje padidėjo dešimt kartų ir verslo aplinka visai pasikeitė.
– Jeigu sėkmės neįmanoma numatyti, tai kodėl apskritai stengtis?
Reikia nuolatos prisiminti, kad nors sėkmė mums nėra garantuota, visada galime rinktis situaciją, kur mūsų šansai geresni.
– Reikia nuolatos prisiminti, kad nors sėkmė mums nėra garantuota, visada galime rinktis situaciją, kur mūsų galimybės laimėti didesnės.
Gyvenime tai būtų panašu į kazino, kur protingai žaisdamas Black Jacką turėsi geresnių šansų, nei žaisdamas lošimo aparatu.
Geras pavyzdys yra aukštasis mokslas. Baigdamas universitetą tu gerokai padidini savo sėkmės galimybes, tačiau gavę diplomą žmonės dažnai pamiršta šią strategiją. Jie tenkinasi tuo, ką sugeba rasti greičiausiai, net negalvodami, ar galėtų pasiekti daugiau.
– Lietuvoje daugelis paprieštarautų, nes turėti darbą jau yra sėkmė. Ar krizė atsispindėjo Dilberto komiksuose?
Aš jau seniai vadovaujuosi taisykle, jog žmonės įdomus tik vienas dalykas – jie patys.
– Aš seku situaciją ir stengiuosi, kad mano komiksai ją atspindėtų. Kai JAV buvo didelis nedarbas, mano komiksuose ši tema buvo dažnesnė.
Galbūt keista, tačiau per ekonominę krizę mano komiksai buvo itin populiarūs.
Tuo pat metu patirtis mane išmokė juokauti apie smulkesnius ir daugeliui geriau suprantamus dalykus. Tai daugiau apie tai, ką padarė tavo bendradarbis, o ne ką padarė vyriausybė. Mano komiksuose mažiau temų, susijusių su akcijų birža, ir kur kas daugiau humoro apie personažų daromus skyrių darbo pristatymus akcininkams.
Žmonėms tai kur kas lengviau suprasti, o aš jau seniai vadovaujuosi taisykle, jog žmonėms įdomus tik vienas dalykas – jie patys.
– Iš kur žinote, kaip korporacijos atrodo šiandien? Juk tiek laiko dirbate namuose?
Kai girdžiu žodį Lietuva, galvoju apie mažą valstybę, turinčią didelį potencialą.
– Korporacijose dirbau 16 metų ir to niekada nepamiršiu. Tai tas pats, kaip sėdėti kalėjime. Jausmas ir prisiminimai lieka visam gyvenimui.
Taip pat gaunu daug elektroninių laiškų, bendrauju su savo draugais. Galų gale, turiu papildomus savo verslus, kur jau aš pats esu bosas.
– Na, ir paskutinis klausimas. Atsakykite vienu sakiniu, kokia asociacija jums kyla išgirdus žodį „Lietuva“?
– Nesakysiu Elbonija, nes tai būtų žiauru. Kai girdžiu žodį „Lietuva“, galvoju apie mažą valstybę, turinčią didelį potencialą.
