Ar muzikantas gailisi atsisakęs milžiniškos šlovės? Niekada. Lietuvoje jau ketvirtadienį koncertuosiantis D.Knopfleris sako, kad galima mokytis kasdien – iš sėkmių, nelaimingos meilės ar net savo šuns, o kiekvienas sprendimas, net ir kitiems atrodantis neteisingas, mums atveria nesuskaičiuojamą gausybę naujų patyrimų. „Nėra ribų, ką tu gali padaryti, jeigu žinai, kuo nori užsiimti ir kas suteikia tau noro tobulėti“, – 15min.lt sakė D.Knopfleris.
– Jūsų socialinių tinklų „Twitter“ ir „Facebook“ puslapiuose gausu politinio turinio žinučių. Tiesą sakant, šiek tiek nustebau – juk savo dainose nedainuojate apie politinius dalykus... Ar kada nors svarstėte sukurti dainų su politiniais tekstais?
– Geras pastebėjimas. Manau, tik retais atvejais dainų kūrimas yra tinkamas būdas politinei pozicijai išreikšti. Aš turiu keletą politinių dainų, tačiau esu linkęs manyti, kad nedaug tegalima pasiekti vien tik tuščiai kalbant. Žmonės keičiasi tik labai pamažu ir palaipsniui – gali pasisukti 2 laipsniais, bet ne 20.
Menas - tai nardymas intuityviuose vandenyse ir ieškojimas – galbūt dugne po purvu yra kur nors palaidotas lobis.
Menas nėra apie „faktus“. Menas yra labiau apie nardymą intuityviuose vandenyse ir ieškojimą – galbūt dugne po purvu yra kur nors palaidotas lobis. Jeigu šios paieškos atsiliepia aidu kituose žmonėse – puiku.
– Kai kurios Jūsų dainos yra labai dvasingos – galima rasti net ir sąsajų su Biblija. Ar užaugote religingoje šeimoje?
– Visiškai ne. Per savo gyvenimą esu dalyvavęs tikriausiai vos keliose religinėse apeigose. Tikriausiai savo gyvenimo dvasinę prasmę atrasti lengviau, jeigu nesi pakliuvęs į vienas iš tūkstančių religinių žabangų, kuriose tau nurodo, ką gali ir ko negali daryti. Jeigu mistiniai, dvasiniai dalykai kasdien grūdami tau į gerklę, jie užtikrintai taps kasdieniais ir nuvalkiotais.
Josephas Campbellas yra pasakęs, kad visos religijos yra tik metaforos dalykams, kurie slypi už jų, todėl jeigu pasiliksi prie vienos metaforos, daug ką prarasi. Kai aš įžengiu į katedrą ar šventyklą savo kelionių metu, aš galiu uždegti žvakę, įmesti kelias monetas į aukų dėžę ir nesijaudinti dėl apeigų bei protokolų.
– Tikriausiai nė vienas Jūsų interviu nepraeina be „Dire Straits“ paminėjimo... Esate ne kartą sakęs, kad nesigailite apsisprendęs palikti grupę. O ar kada gailėjotės, kad apskritai buvote vienas iš jos įkūrėjų? Ar kada svarstėte, koks būtų gyvenimas, jeigu kiekvienam žingsnyje nepersekiotų „Dire Straits“ šešėlis?
– Koks įdomus klausimas! Priėmęs sprendimą gyvenime dar kartą nebesvarstau, ar gerai padariau, ar ne. Visi mes darome sprendimus, kurie mus nukreipia vienu, o ne kitu gyvenimo keliu.
Be „Dire Straits“ aš galbūt niekada nebūčiau išmokęs to, ko man reikėjo priiminėjant vėlesnius sprendimus.
Anksčiau turėjau auksaspalvį retriverį vardu Luggage, ir per mūsų pasivaikščiojimus aš iš jo išmokau labai naudingą dalyką. Jeigu, kai prieidavome kryžkelę, aš pasirinkdavau ne tą kelią, kurio link jis užuodžia kvapą, kurį jau sekė kurį laiką, jis labai greitai prisitaikydavo prie pokyčių – „O taip… daug įdomių kvapų yra ir šiame kelyje, Davidai! Puikus pasirinkimas!“. Iš esmės, abu keliai jam būdavo vienodai patrauklūs, viliojantys ir jaudinantys, ir jis nė akimirkos nešvaistydavo apgailestavimams, kad pasirinktas ne tas kelias, nes naujasis siūlo daug intriguojančių galimybių. Ir netgi jeigu aš tris kartus pasirinkdavau ne tuos kelius, visus tris kartus jis prisitaikydavo – jis tiesiog džiaugdavosi pačiu gyvenimu, buvimu lauke ir visais tos dienos potyriais.
Be „Dire Straits“ aš galbūt niekada nebūčiau išmokęs to, ko man reikėjo priiminėjant vėlesnius sprendimus. Panašiai ir su asmeniniais santykiais – jei nebūčiau turėjęs santykių, kurie iki galo manęs nepatenkino ir nedavė viso to turto, kurį suteikia meilė, galbūt aš niekada nebūčiau supratęs, kas yra malonūs ir gyvenimą turtinantys santykiai. Nebūčiau jų ieškojęs arba galbūt nebūčiau pasirengęs visiškai jiems atsiduoti.
Spygliai ir akmenys mūsų kelyje išmoko tiek pat, kiek ir lengvos perėjos... Tai nereiškia, kad turime būti dėkingi, kai gyvenime pasitaiko sunkumų, tačiau tai reiškia, kad tą sunkų laikotarpį galime panaudoti naudingai.
– Kaip per Jūsų gyvenimą pasikeitė muzika, kurios klausote?
– Mano sesuo, kuri yra šešeriais metais vyresnė už mane, mane supažindino su Bobu Dylanu kai aš dar buvau visai jaunas – tikriausiai man buvo 11 metų. Tai ir nustatė kriterijus, kuriuos aš keliu muzikai. Jos dėka taip pat susipažinau su poezija – apskritai ji turėjo gana pozityvią kultūrinę įtaką man.
B.Dylanas labai taikliai rašė vienoje savo dainų: „Aš pasiuvau batus visiems, net ir tau, o pats vis dar einu basas.“ Tai tikriausiai tiesa. Man niekada nesinorėjo sukelti muzikinės revoliucijos. Tokie žmonės, pavyzdžiui, Jimi Hendrixas, paprastai miršta jauni. Aš esu patenkintas ardamas dainininko-dainų kūrėjo vagą ir nejaučiu būtinybės iš naujo išrasti ratą.
– Atrodote be galo užsiėmęs menininkas – esate nepriklausomas kūrėjas ir leidėjas, o tai reiškia, kad daugeliu dalykų turite rūpintis pats, tapote, kuriate prozą ir poeziją... Kas verčia Jus judėti į priekį, ieškoti naujų būdų, kaip išreikšti save kūryboje? Turite mūzų – tikrų ar išgalvotų?
Kūryboje reikia išmokti taisykles, kad paskui norėdamas jas laužyti tai darytum sąmoningai.
– O taip – esu turėjęs abiejų rūšių mūzų skirtingais gyvenimo etapais. Daugelį metų aš turėjau labai turtingą vidinį pasaulį, į kurį galėdavau pabėgti – mano dainose iš to laikotarpio gausu išgalvotų asmenybių, dažnai moterų... Tačiau, žinoma, kaip ir kiekvienas rašytojas, aš jas kūriau šiek tiek remdamasis savo išgyvenimais... Tos būtybės gali būti sukurtos iš kelių realių žmonių arba tai gali būti visiškas mano konstruktas, atsiradęs iš vieno nugirsto kažkieno pasakyto sakinio. Kai įžengiau į šeštąją dešimtį, pradėjau suprasti, kad aš iš tikrųjų nebenoriu toliau taip dirbti, kadangi mano gyvenimas labai keitėsi, o mano darbai turbūt tapo ne tokie paviršutiniški ir abstraktūs (nors tame nėra nieko blogo) ir šiek tiek daugiau konkretesni.
Kaip ir visi įrašinėjantys muzikantai, savo kelionę pradėjau mindamas pėdsakus, kuriuos paliko kiti. Man prireikė daug laiko, kad pastebėčiau, jog aš pats palieku ir savo pėdsakus, nors ir smėlyje, nors ir tik iki kitos bangos.
Robertas Frostas lygina poezijos be turinio kūrimą su teniso žaidimu be tinklo. Tai – tiesa. Kūryboje, kaip ir visur kitur, visų pirma, reikia išmokti taisykles, kad paskui jas galėtum sąmoningai laužyti. Sakyčiau, tai yra antroji kūrybos fazė. Trečiasis ir paskutinis etapas – kai tau neberūpi ką nors daryti, o leidi pačiam darbui ir kūrybai diktuoti savo nurodymus, net jeigu ir visos taisyklės būna ignoruojamos... Tačiau kelias link to nėra trumpas – tu turi sumokėti visas duokles tam, kad ten patektum, nes priešingu atveju tavo darbas neturės svorio ir turinio, kad galėtų išsiskirti.
Pavyzdžiui, B.Dylanas neseniai įrašė maždaug 50 posmų dainą, ir ši daina neturi nė vieno priedainio. Jeigu aš mokyčiau dainų žodžių kūrėjus jų amato, aš tikrai neatkreipčiau jų dėmesio į tokią dainą... Aš ieškočiau pavyzdžių, kurie parodo, kaip daina yra konstruojama, laikantis visų nustatytų taisyklių. Jeigu vėliau jie norėtų sulaužyti taisykles, puiku... tačiau mažų mažiausiai privalu jas išmokti ir ĮVALDYTI.
Didžiosios įrašų kompanijos tapo Titanikais, neturinčiais jokio žaidimo plano ir laukiančiais ledkalnio.
– Buvimas nepriklausomu menininku padeda ar kuria kliūtis kūrybiniam rašymui?
– Ir tai, ir tai. Tai – keblus kelias... Jeigu tu badauji palėpėje, tu gali parašyti puikių darbų apie badavimą palėpėje, tačiau jeigu tu nesisuki realiame pasaulyje, gali niekada nesulaukti galimybės įrašyti tų dainų. O jeigu tave aplanko per didelė sėkmė (komerciškai kalbant), gali tapti sunku gyvenant ant kalvos su turtingaisiais išlaikyti ryšį su apačioje nusidriekusiu slėniu.
Daina apie baseiną valantį vaikiną, kuris vėluoja 30 minučių, arba apie asmeninį padėjėją, kuris tau nepalankiu metu pasiėmė laisvą dieną tam, kad dalyvautų motinos laidotuvėse – tokios dainos neatras atgarsio daugybės žmonių širdyse. Priklausyti didelei įrašų kompanijai yra ir privalumas, ir trūkumas. Tačiau dabar didžiosios kompanijos tapo tik platintojais, o plečiantis internetui – Titanikais, neturinčiais jokio žaidimo plano ir laukiančiais ledkalnio.
– Gerus porą dešimtmečių žmonės skundžiasi, kad muzika nebėra tokia, kokia buvo septintajame, aštuntajame, netgi devintajame dešimtmečiuose, o šiuolaikiniai atlikėjai dainuoja apie aukštakulnius ir vienos nakties nuotykius ir net nesistengia ieškoti gilesnių prasmių savo dainose. Ar sutinkate, kad muzikinė scena praranda turinio svorį?
– Šių dienų paviršutiniškumas visada egzistavo... Tiesiog bėgant laikui geri darbai išlieka atmintyje, o niekalai ir blizgučiai užmirštami. Netgi genijai palieka vos kelis kūrinius, dėl kurių vėliau būna prisimenami.
Pokyčiai muzikos versle lėmė tai, kad rimtesniems projektams yra labai sunku gauti finansavimą. Beveik visai nebelikę studijų, o paskutinį kartą samdžiausi orkestrą daugiau nei prieš dešimtmetį... Tokios išlaidos paprasčiausiai negali būti pateisinamos, jeigu nėra įmanomo būdo, kaip parduoti tiek įrašų, kiek devintame dešimtmetyje. Visi apkarpė savo bures. Mano nuomone, „Steely Dan“ ir Joni Mitchell aštuntajame dešimtmetyje įrašė paskutiniuosius puikius analoginius įrašus prieš skaitmeninių įrašų tvaną – jie buvo meistriškumo ir garso tikslumo etalonai.
– Kas lėmė tokius pokyčius muzikos pasaulyje?
JAV egzistuoja toks pats narcisizmas, kuris apniko Romos imperiją prieš jos griūtį.
Ronaldas Reaganas, Margaret Thatcher ir era, kuri įbruko mums juos kaip „lyderius“, taip pat atnešė tam tikrą pražūtį kultūros pasauliui dėl savo buko, į pinigus orientuoto, siauro ir netolerantiško mąstymo. Dabar daugelis žmonių mąsto konservatyviais šablonais, kad dalykai, kurių jie nesugeba suvokti ir įvertinti, dėl to yra kažkokie elitiniai ir pervertinti.
Palyginkime Johno F. Kennedy laikotarpį Baltuosiuose Rūmuose, kai kiekvienoje srityje dirbo geriausi žmonės, su depresiją keliančiu banalumu, kvailumu ir kvapą gniaužiančiu pasitenkinimu savimi George‘o W. Busho prezidentavimo laikotarpiu, ir nesunku pamatyti, kur link juda JAV imperija. Tai – toks pats narcisizmas, kuris apniko Romos imperiją prieš jos griūtį...
– Praėjusiais metais straipsnių antraštės klykė, kad „rokenrolas mirė“, kadangi 2011-aisiais roko dainų skaičius „topuose“ buvo mažiausias per 50 metų. Ar rokas gali atgimti?
– Niekada nenorėjau, kad praeitis grįžtų... tai būtų tarsi lavonų iškasimas ir kratymas jų elektra, kad šie ištartų bent kelis garsus. Tai gana bjauri mintis, ar ne? Mes judame į priekį ir turime su tuo susitaikyti. Priešingu atveju galite paprasčiausiai susileisti opiumo ir pramiegoti visus likusius metus.
– Kokia Jūsų nuomonė apie lėtai, bet užtikrintai kylančią muzikos revoliuciją – vis daugiau ir daugiau muzikantų nebekritikuoja piratavimo ir net patys nusprendžia klausytojams leisti nemokamai parsisiųsti savo muziką.
– Jeigu tik pradedi karjerą, gali leisti sau skirti visą energiją savo vardo populiarinimui nepaisant atlygio už autorines teises... Tačiau kai tampi bent kiek labiau žinomas ir turi šeimą, kurią reikia išmaitinti, be jokios abejonės – stengsiesi už dyką nedalinti savo kūrybos darbų.
Srauniausios upės teka greičiausiai ir galingiausiai trečiame savo etape, kai atrodo, kad beveik nieko nevyksta.
– Daugelis nepriklausomų atlikėjų nesugeba išgyventi iš savo muzikos. Ką patartumėte jiems? Kas svarbiau norint tapti įžymiu muzikantu – sėkmė ar sunkus darbas?
– Sėkmė, žinoma, gali suvaidinti savo vaidmenį – kažkas turi laimėti loterijoje. Tačiau nebūtų protinga kasdien gyventi tikintis, kad tavo bilieto numeris bus laimingas... Laukiant To Laivo tu gali įnirtingai tobulinti savo sugebėjimus ir būdus, kaip save išreikšti. Įkvėpimas ir didelis noras sukuria milžinišką energiją ir rezonansą. Kai tu žinai, kad tau REIKIA tos ypatingos gitaros, tu pereisi dangų ir pragarą, kad ją gautum. Nėra ribų, ką tu gali padaryti, jeigu žinai, kuo nori užsiimti ir kas suteikia tau noro tobulėti. Kaip ir gamtoje, taip ir versle – tie, kurie neturi tvirtumo, lieka šalikelėje. Velniška valios galia gali sukurti labai daug energijos.
– Tikriausiai kiekvienas iš mūsų turi tą „auksinį amžių“ – laiką, kai jautėmės geriausiai, kai pasaulis atrodė gražiausiais, o gyvenimas – dosniausias. Ar yra toks amžius Jūsų gyvenime?
– Nemėgstu nostalgijos... Žvalgymasis į praeitį manęs nežavi. Man žymiai įdomiau, kas dedasi aplink mane dabar, o ne rytoj ar vakar. Visgi, aš artėju prie šešiasdešimtmečio – gerai suvokiu, kad jau dešimtmetį vaidinu savo paskutiniame veiksme... Todėl jeigu dar egzistuoja iššūkių, verčiau jais užsiimčiau jau dabar. Dažniausiai man patinka paprasčiausiai mėgautis kiekviena diena, dirbti ir būti apsuptam žmonių, kurie yra taktiški ir malonūs, tad mes nekuriame trinties ir streso. Srauniausios upės teka greičiausiai ir galingiausiai trečiame savo etape, kai atrodo, kad beveik nieko nevyksta – ištakose kalnuose visi tie šniokščiantys ir čiurlenantys upeliūkščiai net nenutuokia, į kuria pusę jiems tekėti, kad surastų tinkamus vandenis.
– Dainuojate apie „Svajų laivą“. Kur Jus plukdo šis laivas?
– Jis nunešė mane į vietą, kur gyvena mano gyvenimo meilė... Nors tai ir nebuvo kelionė, apie kurią aš kada nors galvojau rašysiąs... Visata dažniausiai būna pakankamai protinga nuslėpti nuo mūsų dalykus, kurių, mūsų nuomone, mes trokštam, ir duoti mums dalykus, kurių mums iš tikrųjų reikia. Tebūnam mes visi pakankamai protingi, kad atskirtume savąjį Gralį, suprastume, kur jis yra ir kaip jį pasiekti, net jeigu ir jo tuo metu nesugebame matyti. Beieškant jo atrasime labai daug nuostabių dalykų – ką mano šuo puikiai suprato.
