Atsiimdamas garbingiausią Vilniaus miesto apdovanojimą licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius pirmiausia ir atkreipė dėmesį į tai, kad jo vadovaujama mokykla įvertinta tokioje prasmingoje nominacijoje „Už dabartį ateityje“. Laikydamas rankose palyginti sunkią Šv.Kristoforo statulėlę direktorius juokavo: „To laukėme 20 metų.“
Su S.Jurkevičiumi kalbamės apie iššūkius – buvusius ir būsimus.
– Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai laukia jūsų, Vilniaus licėjaus ir visos Lietuvos švietimo visuomenės kitais metais?
– Didžiausias viso švietimo iššūkis – saugoti ir brandinti, nenuleisti kartelės, kad augintume brandesnę kartą. Tai ir yra viso švietimo iššūkis. Iššūkis yra būti savo vietoje ir išlaikyti kartelę kaip galima aukščiau, kad licėjaus rezultatai, pasiekimai būtų ir miesto, ir visos valstybės pažiba.
Vilniaus licėjus iš tiesų tapo skiriamuoju Vilniaus bruožu, tai tam tikru miesto ženklu tapusi mokykla. O tai yra retas reiškinys, kad ugdymo institucija turėtų tokį bruožą.
– Sprendžiant pagal tai, kokius rezultatus pavyksta pasiekti jūsų moksleiviams, galima sakyti, kad kartelę esate pakėlę tikrai aukštai. Kaip pavyksta išlaikyti tokį lygį?
– Bendru darbu, pastangomis ir moksleivių noru šokti per tą aukštai iškeltą kartelę. Tokiu būdu mokiniai, mokytojai, administracija kuria mokyklos išskirtinę vertę.
Šiek tiek paironizavau sakydamas, kad 20 metų laukėme statulėlės, kai kažkas pasakė, kad jos laukė 10 metų, tad tai tikrai nėra daug.
Mes egzistuojame jau 23-eti metai, tad turime pakankamai ilgą istoriją, o mūsų rezultatai tikrai išskirtiniai. Nenorėjau sureikšminti, bet Vilniaus licėjus iš tiesų tapo skiriamuoju Vilniaus ženklu. Tai retas reiškinys, kad ugdymo institucija pasiktų tokį lygį. Licėjų žino Vilniuje visi, žino visi ir Lietuvoje.
– Kaip keitėsi per tą dviejų dešimtmečių mokyklos istoriją mokiniai, ateinantys mokytis į Vilniaus licėjų?
Aš manau, kad mokytojai prisitaiko prie įvairiausių aplinkybių, tikri mokytojai stengiasi saugotis tikrąsias vertybes, nepasiduoti toms laikmečio idėjoms, kurios kartais daro įtaką ir nori nustumti kitu keliu.
– Keičiasi mokiniai taip, kaip keičiasi ir laikmetis. Naujos technologijos kuria naują kartą. Naujoji karta yra įdomi, turbūt reikia, kad praeitų laiko, kol pajusime skirtumą.
– Ar mokiniai tebetrokšta žinių?
– Žinių troškulys ilgą laiką buvo tai, kad tu savyje laikei daug sutelktos informacijos ir tuo buvai brandus.
Dabar tą gelmę „pastūmė“ naujos technologijos, jos lyg ir išsiurbė tam tikrą žmogaus vidų. Žmogus nebebrandina ir nebelaiko tos informacijos viduje.
– Bet dabar reikia išmokti kitų dalykų – atsirinkti reikalingą informaciją? Ar mokytojams dėl to sunkiau dirbti?
– Mokytojai prisitaiko prie įvairiausių aplinkybių, tikri mokytojai stengiasi saugotis tikrąsias vertybes, nepasiduoti toms laikmečio idėjoms, kurios kartais daro įtaką ir nori nustumti kitu keliu. Aš manau, kad brandintiną, tikrą mokymą reikia saugoti.
