Tai, kad rašytojui bus suteiktas šis vardas, Vilniaus miesto taryba vieningai nusprendė šių metų balandžio 3 dieną.
Portalas 15min.lt pakalbino 75-erių profesorių skambant taurėms, sveikinimams, T.Venclovos vaikystės draugo Virgilijaus Noreikos dainoms bei sostinės mero Artūro Zuoko tostams.
– Apie penkiasdešimt metų kasdien rašote dienoraštį. Kokį įrašą paliksite apie šiandieną, apie šį įvykį? O gal jau kažką parašėte?
– Dar neparašiau, bet vakare parašysiu. Bus keletas žodžių apie iškilmes, bet daugiausia – apie mano bičiulius, kurie čia atėjo, ir apie Virgilijų Noreiką, kurio išvysti visai nesitikėjau! Su juo vaikystėje labai labai bičiuliavomės, o vėliau dėl skirtingų profesijų pasukom skirtingais keliais, tačiau vis tiek susitikdavome. Net Amerikoje teko pasimatyti – dar sovietmečiu jis ten atvykdavo padainuoti lietuvių bendruomenei.
Tikrai malonu, kad jis atvyko, jau nekalbant apie kitus. Matau čia ir rašytojų, ir leidėjų, ir mokslininkų, ir kitų profesijų žmonių. Kai kuriuos esu pats pakvietęs, čia atvyko mano bendraminčių. Pavyzdžiui, viena iš žymiausių Rusijos demokratinių veikėjų Liudmila Aleksejeva. Ji daug nuveikė nuversdama sovietų valdžią. Taip pat atvyko Adamas Michnikas iš Varšuvos. Jis Lenkijoje nuvertė komunizmą. Matyti tokį žmogų čia – labai malonu. Mes pažįstami bene keturiasdešimt metų.
– Tikimės, kad jus į Vilnių atgena ne tik gaunami apdovanojimai ar jubiliejai, kaip, pavyzdžiui, rudenį buvęs jūsų 75-etis, bet ir kiti reikalai?
– Žinoma. Pavyzdžiui, knygų mugės. Aš gana daug rašau ir spausdinu Lietuvoje, o kartais ir taip atvykstu, nes norisi. Dažnai manęs klausia: kaip su ta nostalgija, nejaugi nejauti nostalgijos Lietuvai? Kokia gali būti nostalgija, kai gali nueiti į oro uostą, nusipirkti bilietus, sėsti ir atskristi, jei jau labai pasiilgsti Lietuvos? Kas man dažnai atsitinka.
– Gyvenote JAV, dabar – Berlyne. Ką ten veikiate?
– Gavau tokią vokišką stipendiją, kuri man suteikia galimybę gyventi Berlyne, duoda butą ir pinigų, galiu metus gyventi, dirbti. Žodžiu, daryti, ką noriu. Bet tai susiję ir su Lietuva: Berlyne ir kitur vakarais tenka paskaityti eiles. Turiu ir vokiškų knygų išleistų. Visai neseniai dalyvavau poezijos festivaliuose, taip pat įvairiose lietuviškose dienose. Dar daug kur važiuosiu, tad, kaip sakant, po Vokietiją tenka pasibastyti.
Turėdamas laisvo laiko vykstu į kitas vietas. Visai neseniai su žmona buvome Florencijoje, taip pat Sardinijos saloje. Ji mane labai sudomino. Vietinių gyventojų, kurie yra praktiškai italai, kalba visai kitokia nei italų.
– Žodžiu, keliaudamas domitės ne tuo, kuo tradiciniai turistai?
– Aš daugiau domiuosi praeitimi, architektūra ir muziejais. Daug mažiau – dabartiniu gyvenimu. Visai nevaikštau į diskotekas, populiarių muzikų koncertus, nors turbūt dauguma išvykstančių iš Lietuvos tokiais dalykais domisi. Esu apvažiavęs apie 80 pasaulio valstybių ir beveik visose jaučiuosi kaip namie. Net tokiose netikėtose vietose kaip Nepalas ar Zimbabvė.
– Nepaisant to, nekart pabrėžėte, kad ir kurioje pasaulio vietoje buvote atsidūręs, vis tiek svarbiausi buvo Vilnius, Lietuva.
– Be abejo, tai man daug svarbesnė šalis už bet kokią kitą pasaulio šalį, niekada nebuvau jos išsižadėjęs ir nesiruošiau išsižadėti. Ir jeigu aš Lietuvą kritikuoju, tai tik dėlto, kad ji man labai rūpi. Tik ne visi moka tą kritiką priimti.
– Šiandien iškilmėse jūs skaitėte savo eilėraštį apie Vilnių, rašytą prieš 17 metų. Lyrinis subjektas jame teigia, kad ir dabar tikriausiai užsimerkęs pereitų miestą. Drįsiu jus sutapatinti su lyriniu „aš“: ar tikrai pereitumėte?
– Turbūt taip. Aš labai gerai atsimenu Vilniaus gatves, planą ir lengvai susiorientuočiau bet kuriame miesto kampelyje. Galbūt net ir užsimerkęs. Žinoma, eilėraščiuose visada truputį perdedama, romantizuojama, bet taip yra. Vilnių daugiau atsimenu iš vaikystės: kur kokia iškaba buvo, kur koks įėjimas. Dabar tai gerokai pasikeitę, bet gatvių planą ir kiekvieną Vilniaus paminklą moku beveik atmintinai.
***
T.Venclova yra išleidęs tokias knygas apie Lietuvos sostinę kaip „Vilnius. Vadovas po miestą“, „Vilnius: asmeninė istorija“, „Vilniaus vardai“.
Prieš 35-erius metus Paryžiuje buvo išspausdintas T.Venclovos ir Cz.Miloszo dialogas „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Tai vienas žinomiausių rašytojo kūrinių, išryškinęs Vilniaus bei visos Lietuvos problemas.
Profesorius taip pat yra gavęs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžių ir Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžių, taip pat daug premijų ir apdovanojimų.