Šiemet minime du svarbius jubiliejus – lito įvedimo 90-metį ir nacionalinės pinigų sistemos sukūrimo, arba laikinųjų pinigų – talonų įvedimo, išėjimo iš rublio zonos 20-metį. Kovo 11-osios Akto signataras, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslininkas (paskelbė 500 darbų, tarp jų – 6 monografijas apie Lietuvos bankininkystės ir pinigų istoriją), ekonomikos mokslų daktaras, prisidėjęs prie Lietuvos savų pinigų ir bankų sukūrimo Vladas Terleckas teigia, kad nacionaliniai pinigai ne tik leidžia valstybei reguliuoti ekonomiką, bet ir kloja šalies valstybingumo pamatus. Su V.Terlecku „15min” kalbėjosi apie lito istoriją ir jo reikšmę Lietuvai, Lietuvos banko vaidmenį dabar ir tarpukariu, šių dienų ekonomikos aktualijas.
– Himnas, vėliava, herbas. Ar nacionalinius pinigus taip pat galėtume laikyti vienu pagrindinių valstybingumo simboliu? – „15min” paklausė V. Terlecko.
– Jie daugiau nei simbolis. Skirtingai nuo vėliavos, herbo, savo pinigai turi didžiulę reikšmę. Tai yra kiekvienos valstybės ekonomikos pamatas, valstybingumo išsaugojimo pagrindas, viena pagrindinių ūkio reguliavimo priemonių, ekonominės politikos įgyvendinimo priemonė. Jei daugiau ekonominio savarankiškumo, daugiau ir valstybingumo, valstybės nepriklausomybės.
Tai gerai suprato tarpukario Lietuvos ekonomistai, valstybininkai. Į Lietuvos banką neįsileido užsienio kapitalo, kad savanaudiškais tikslais nediktuotų pinigų politikos. Neprieštaravo, kad užsienio kapitalas ateitų į verslą, bet jo neaukštino ir negarbino, neviliojo lengvatomis. Siekė riboti jų skaičių, kad nenustelbtų Lietuvos įmonių.
Kai valstybė neturi savų pinigų, jų emitentas – svetima valstybė – per pinigus veikia visus ekonomikos procesus. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva faktiškai dėl ypatingų sąlygų priklausė Vokietijos vadovaujamai pinigų unijai.
1922–1923 metais, mūsų politikams apsisprendus įvesti savus pinigus, vyko derybos tarp Lietuvos ir Vokietijos dėl unijos nutraukimo. Vokietijos derybininkai tam labai priešinosi, visaip vilkino derybas, gąsdino Lietuvos derybininkus – ką jūs čia, vargšai, būdami ekonomiškai silpni, sugalvojote įvesti savus pinigus, jūsų laukia dideli pavojai, didelės grėsmės. Tai gal jie ne iš gero rūpinosi mumis, o turėjo savo interesų?
Imkime kitą pavyzdį. Per Antrąjį pasaulinį karą pinigai, popierinių pinigų klastojimas buvo panaudotas kaip viena karo priemonių. Daugelis kariavusių didžiųjų valstybių klastojo savo priešų pinigus. Labiausiai tuo naudojosi Vokietija, padirbinėdama svarus sterlingų, panaudodama labai profesionalius įvairių sričių specialistus. Net išleido iš kalėjimo tuos, kurie buvo nuteisti už pinigų klastojimą.
Svarai sterlingų buvo taip kokybiškai padaryti, kad vokiečiai nusiuntė Šveicarijos bankui, kad patikrintų jų kokybę. Jie, nepasitikėdami savo ekspertais, persiuntė Anglijos bankui. Iš Anglijos banko atėjo atsakymas – geri, nesuklastoti. Klastojimas išaiškėjo tik karui baigiantis ar po karo. Tikslas – sugriauti pinigų sistemą, sukelti žmonių nepasitenkinimą.
Kai buvome Sovietų Sąjungos dalis, dėl to, kad neturėjome savų pinigų, SSSR valstybinis bankas išimdavo iš Lietuvos didžiules kredito išteklių sumas, juos panaudodavo kitų regionų reikmėms.
– Apskritai nacionalinių pinigų įvedimas buvo labiau politinis ar ekonominis sprendimas? Tiek 1922, tiek 1992 metais?
– Ekonominis ir politinis veiksmas. Pirmiausiai ekonominis. Turėdami savus pinigus, galime veikti ekonominius procesus. Priešingu atveju ekonomiką veikia patronuojančios valstybės ekonominiai, politiniai tikslai. Galima beveik išvesti paralelę – savų pinigų neturėjimas yra kaip gyvenimas prie vieno dujų vamzdžio. Net blogiau.
– Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos valiuta buvo pasirinkti talonai. 1993 metų perėjimas prie lito buvo ekonominis sprendimas?
– Tai buvo politinės kovos interesų padiktuotas sprendimas. Galutinai perėjus prie talonų, buvo baigta kurti nacionalinė pinigų sistema, išsivaduota nuo priklausomybės rublio zonai. Valdžioje įsitvirtinusių kairiųjų jėgų sprendimas greitai įvesti litus buvo skubotas. Tam nebuvo subrandintos ekonominės prielaidos. Nepaisyta Lito komiteto nutarimo nuostatų, kad talonus bus galima pakeisti litais, kai bus pažabota infliacija, sureguliuoti tarpvalstybiniai atsiskaitymai ir kt. Kaip patarlė sako, – litas buvo ta pati mergelė, tik kita suknele. Piešinio, piniginių ženklų, formos pakeitimas ir kainų mastelio sumažinimas 100 kartų. Gaila, kad nediskutuojama apie talonų iškeitimo į litus santykiu 100:1 padarinius. Mano galva, dirbtinai buvo nuvertintos gyventojų santaupos ir pajamos, krito gyvenimo lygis.
Galiausiai mes pinigų politiką praradome po to, kai, Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) spaudžiant, garsiai šaukiant Lietuvos laisvosios rinkos institutui, Lietuvos bankas buvo paverstas valiutų valdyba (1994 priimtas įstatymas reikalavo, kad išleidžiami litai būtų 100 proc. apdrausti auksu arba užsienio valiuta. Kiek turi valiutos – tiek gali išleisti pinigų). Lietuvos bankas tada tapo iš esmės valiutų keitykla (nekalbu apie banko kitas funkcijas), sumenko jo galimybės reguliuoti pinigų kiekį, infliaciją, ūkio procesus.
Kitas negeras dalykas – ikikriziniais metais buvo leista bankams teikti paskolas užsienio valiuta. Tai reiškė infliacijos perkėlimą į Lietuvą iš svetur. Pelno godūs bankai išpūtė kreditavimo burbulą. Didėjant valiutos atsargoms buvo išleidžiama daugiau litų, spartėjo infliacija.
Imkime Lenkiją. Kodėl ji nepatyrė krizės? Viena aplinkybių – Lenkija neįvedė valiutų valdybos. Lenkijos nacionalinis bankas savarankiškas, jis galėjo pigindamas paskolas, daugiau skolindamas, įveikti tuos procesus.
– Kaip minėjote, Lietuvos bankas vykdo tik labai ribotą pinigų politiką. O kaip buvo tarpukariu? Palyginkite dabartinio ir tarpukario Lietuvos banko veiklą.
– Iš esmės tai nelygintini dalykai. Anuomet Lietuvos bankas galėjo laisviau reguliuoti pinigų kiekį apyvartoje. Tuomet jis tiesiogiai kreditavo ūkį, dabartinis Lietuvos bankas skolina tik komerciniams bankams. 1922–1940 m. Lietuvos bankas, kredituodamas ūkį, betarpiškai darė įtaką ekonomikos plėtrai. Kaip? Jo prioritetas buvo skolinti eksporto pramonei.
Kai pasaulis pateko į gilią 1929–1933 metų krizę (Lietuvą ji pasiekė 1931 vasarą), eksporto ir kitų šaliai svarbių įmonių kreditavimas nemažėjo, buvo atpigintos paskolos. Kita vertus, Lietuvos bankas liovėsi skolinti importininkams, miestiečiams ir kt. Dabartinis Lietuvos bankas to negali daryti. Šiais laikais centriniai bankai jau nekredituoja ūkio, todėl jie ir vadinami bankų bankais – jie paskolina bankams.
Kas gi beliko Lietuvos Vyriausybei, Seimui, bandant įveikti krizę? Iš esmės mokesčiai. O mokesčiai jau yra grubus įsikišimas. Anais laikais buvo panaudoti mokesčiai, ekonomijos režimas, bet buvo ir paskolos. Kraneliai nebuvo užsukti. Lietuvos Vyriausybė, Lietuvos bankas, Finansų ministerija stebėjo Lietuvos ūkio padėtį, o dabar dominuojantys užsienio bankai per krizę užsuko kranelius ir sprendė savo problemas.
– Vykdome ribotą pinigų politiką, litas yra susietas su euru. Gal mums apsimokėtų įsivesti eurą?
– Esu euroskeptikas. Įsivesdami eurą, prarasime dalį savarankiškumo, ūkio, finansų politiką dar stipriau diktuos Europos centrinis bankas. O ką duos euras Lietuvai? Man nepriimtinas skubėjimas, įsipareigojimas nuo tokių tai metų įsivesti eurą. O tam turime suveržti diržus ar bent jau laikyti juos suveržtus. Antraeiliu dalyku tampa žmonių pajamos, gyvenimo lygis. Kodėl? Nematau euro privalumų paprastiems žmonėms. Sprendžiant pagal viešus pasisakymus, rūpinamasi užsienio kompanijų interesais, kad jos nepatirtų išlaidų, keisdamos eurus į litus, arba uždirbtų didesnius pelnus.
Negalima sudėtingo klausimo politizuoti, skubėti prie euro vien tam, kad pasigirtume. Euro įvedimas reikalauja ekonominių prielaidų. Reikia sumažinti atsilikimą nuo euro šalių pagal gyvenimo kokybę, ekonominį išsivystymą, išlyginti konkurencingumą. Bet įtakingiausios Europos Sąjungos valstybės tuo nesuinteresuotos. Mažindamos būsimo laikotarpio išmokas, jos siekia geriausiu atveju išsaugoti konkurencinį pranašumą, palaikyti savo gamintojų egzistenciją. Skatina ne didinti žemės ūkio gamybą, o auginti karklus. Gi mūsų politikai skuba patvirtinti Lietuvai nenaudingą finansinio stabilumo paktą.
Finansų ministrė Ingrida Šimonytė švietė „Lyderių forumo“ dalyvius: turėdami eurą, galėsime pigiau pasiskolinti rinkose ir iš Europos centrinio banko, padidėsiančios investicijos. Pon Die! Graikija ir Ispanija – euro sąjungos šalys, bet skolinasi brangiai. Paskolų brangumas priklauso nuo besiskolinančių šalių ekonominės padėties makroekonominių rodiklių. Skolindamiesi iš ECB, hipotetiškai sutaupysime vieną kitą milijoną. Ar dėl to reikia silpninti Lietuvos savarankiškumą?
– Ar dideli skirtumai tarp euro zonos valstybių, pavyzdžiui, Graikijos ir Vokietijos, ir yra viena pagrindinių euro zonos skolų krizės priežasčių?
– Iš esmės taip. Kitų sąskaita išlaidavo, apgaudinėjo ES. Dabar net Estija turi padengti jų beviltiškas skolas. Jie buvo išlepinti.
– Dabar smarkiai krenta indėlių palūkanos. Kokių tai turės pasekmių gyventojų elgsenai, ekonomikai?
– Aš ir pats svarstau, kodėl stovėti eilėje ir laukti. Dar, jeigu nori atsiimti indėlį anksčiau, tave nubaus. Išeini su nuostoliais. Tik tiek, kad namuose nesaugu. Suprantu, kad norima gaivinti ekonomiką. ECB mažina palūkanas, bankai dar labiau mažina palūkanas už indėlius ir dar prisigalvoja ir didina visą laiką mokesčius už komisinius patarnavimus. Skatinanti ne taupyti politika, o saugoti pinigus namuose, kojinėse.
– Bet gal skatina ne pinigų laikymą namie, o žmonių vartojimą, pirkimą?
– Jie ir taip perka. Čia yra išlaidavimo skatinimas. O kaip gyventojai, taip ir valstybė, turėtų taupyti. Yra protingos ribos, kiek galima mažinti palūkanas. Bandymas įveikti pasaulinę krizę, ir ypač euro sąjungos, yra daromas neadekvačiomis priemonėmis, negiluminėmis, ne gamyba. Tai žaidimas mokesčiais ir pinigais.
– Grįžkime prie lito. Tarpukariu sprendžiant, kaip reikėtų pavadinti nacionalinę valiutą, pasitaikė įdomių siūlymų, pavyzdžiui, pavadinti lietuvišką valiutą muštiniu ir išleisti muštinių banknotus, ornamentuotus lietuviškų juostų raštais, su ūkio bei gamtos vaizdais ir Vyčiu vandens ženkle arba, pavyzdžiui, valiutą pavadinti ruginiais. Kaip, jei ne litu, dar galėjo vadintis mūsų litas?
– Steigiamojo Seimo atstovai labai aktyviai svarstė šį klausimą. Daugelis norėjo tapti ateinančio vaiko krikštatėviais. Siūlė vadinti kirstuku, lietu, vytimi, o viena atstovė manė, kad tinkamiausias pavadinimas būtų lyra. Vyriška kompanija išsijuokė – esą lyra iškalama tik ant paminklo, o jo statyti gimstančiam litui nedera. Norėta, kad būtų trumpas, lengvai ištariamas pavadinimas. Jono Vailokaičio, žymaus Lietuvos verslininko, nacionalinės verslo politikos vykdytojo, sekretorius Vaidotas pasiūlė šitą vardą – litas. Patogu, užsieniečiams lengva ištarti, užrašyti trumpa.
