Dabar jis gyvena Vokietijoje, Bylefelde, turi mėgstamą darbą ir gyvenimo partnerį, kurį vadina savo vyru. Tiesa, vienalytės santuokos Vokietijoje dar nėra įteisintos, tačiau ten egzistuojantis partnerystės institutas dviejų vyrų arba moterų poroms suteikia beveik visas teises, kurias turi sutuoktiniai.
„Jei esi pasiryžęs su žmogumi sukurti šeimą ir būti kartu visą gyvenimą, sutvirtini santykius santuoka“, – sako Mindaugas, prisistatantis savo paties ir savo partnerio, 36 metų kompiuterių specialisto Wolfgango, pavarde.
– Kodėl nusprendėte išvažiuoti iš Lietuvos?
– Privertė aplinkybės. Kadangi esu tokios orientacijos, Lietuvoje turėjau slėpti savo santykius ir privatų gyvenimą nuo žmonių.
Taip pat ir dėl darbo. Būdamas Lietuvoje dirbau virėju-padavėju-barmenu Šiauliuose. Be to, Kaune bendradarbiavau su modelių agentūra, bet tokio darbo neįmanoma gauti. O virėjo-padavėjo darbas buvo nelegalus, juodi pinigai.
Vokietijoje gaunu pasiūlymų dirbti modeliu. Čia darbo yra, tik norėk dirbti. Ir socialinės galimybės didesnės. Vokietijoje jei norėsi dirbti, ką nors pradėti, tau suteiks visas galimybes.
Tad Lietuvoje buvo sunku rasti darbą, norėjau kurti santykius, todėl ir nusprendžiau išvažiuoti. Nemanau, kad išdaviau savo šalį – jei savo šalyje negali sukurti laimingų santykių, važiuoji kitur, kur gali atvirai susikurti gyvenimą. Susituokti, sukurti šeimą, laimingai gyventi.
– Kaip susipažinote su savo partneriu?
– Važiavau į kastingą Vokietijoje su modelių agentūra, o tame kastinge buvo ir jis, nes jo šeima dirba drabužių parduotuvėje ir domisi mada.
Nežinau, ar jis mane pastebėjo kastingo metu, bet po to į persirengimo kabinas užėjo jo mama, ėmė teirautis ir domėtis manimi. Aš daviau savo kontaktus.
Grįžau į Lietuvą, bet mes pradėjome bendrauti internetu. Taip viskas ir prasidėjo.
– O kaip nusprendėte tuoktis?
Jei gyveni poroje, net ir vyras su vyru, kuri šeimą, bet nesituoki, tai ir Vokietijoje į tave truputį skersai žiūri.
– Pusmetį bendravome internetu. Aš jam papasakojau apie savo gyvenimą Lietuvoje, o tada jis sako: atvažiuok gyventi pas mane. Aš nuvažiavau, persikrausčiau pas jį. Jis man sako: tu man patinki, nenoriu tavęs prarasti, tad sutvirtinkime santykius. O santuoka juk ir yra santykių sutvirtinimas.
Žinote, kaip būna Lietuvoje, kai vyras ir moteris gyvena nesusituokę ir susilaukia vaikų. Žmonės tada šneka: va, prisidarė vaikų ir gyvena susimetę.
Vokietijoje irgi yra šitaip kalbančių žmonių. Jei gyveni poroje, net ir vyras su vyru, kuri šeimą, bet nesituoki, tai ir Vokietijoje į tave truputį skersai žiūri. O jei esi pasiryžęs su žmogumi sukurti šeimą ir būti kartu visą gyvenimą, sutvirtini santykius santuoka.
– Prisistatote dviem pavardėm – savo ir savo partnerio.
– Taip, aš pasirašau dviguba pavarde. Mano pase įrašyta mano pavardė, bet dokumentuose pasirašau jo pavarde. Lietuvoje, kol nepasikeisiu paso, naudoju tik savo pavardę.
– O ar jūsų partneris taip pat prisistato dviguba pavarde?
– Ne. Bet jo teisė rinktis. Jis man sakė: labai sudėtinga pavardė, aš ją paimčiau, bet ji pernelyg sudėtinga – galbūt pasikeisiu kada nors ateityje.
Turime pasirašę sutartį. Skyrybų atveju aš iš jo nereikalaučiau jokio turto, bet jis turėtų man mokėti alimentus, kol aš nesusirasčiau darbo. Taigi skyrybų atveju jis turėtų padėti man atsistoti ant kojų – pavyzdžiui, negalėtų manęs išvaryti iš namų.
O aš norėjau viską keisti – išvažiavau iš Lietuvos, norėjau keisti darbą, keisti gyvenimą, taip pat ir pavardę.
– Ar pasirašėte priešvedybinę sutartį?
– Taip, turime pasirašę sutartį. Skyrybų atveju aš iš jo nereikalaučiau jokio turto, bet jis turėtų man mokėti alimentus, kol aš nesusirasčiau darbo. Taigi skyrybų atveju jis turėtų padėti man atsistoti ant kojų – pavyzdžiui, negalėtų manęs išvaryti iš namų.
– Ar galvojate apie vaikus?
Ir patiems vaikams geriau gyventi dviejų vyrų šeimoje, kur esi pavalgęs ir apsirengęs, nei vaikų namuose ar su alkoholikais globėjais.
– Vokietijoje dar nėra įstatymo, leidžiančio įsivaikinti (tos pačios lyties partneriams, – red.). Bet skaičiau, kad šis klausimas bus sprendžiamas. Tad jei Vokietija leis gėjų poroms įsivaikinti, kodėl gi ne?
Ir patiems vaikams geriau – geriau gyventi dviejų vyrų šeimoje, kur esi pavalgęs ir apsirengęs, nei vaikų namuose ar su alkoholikais globėjais.
Aš esu prižiūrėjęs savo trijų seserų mažus vaikus, keičiau sauskelnes, tad vaiku pasirūpinti tikrai sugebėčiau.
– O negalvojate susilaukti biologinių palikuonių, pavyzdžiui, pasinaudoję surogatine motinyste?
– Ne, ne. Geriau įsivaikinti ir viskas.
– Kokie jūsų santykiai su jūsų paties ir partnerio šeimomis?
– Su jo šeima jokių problemų nebuvo. Vokietijoje žmonės atviri, nebuvo jokio šoko. Taip pat ir jo darbovietėje visi darbuotojai ir visi draugai žino apie jo seksualinę orientaciją. Jokių problemų nekilo. Kai jis po vestuvių nuėjo į darbą, jį pasitiko su gėlėmis ir šampanu.
Jo šeima reagavo normaliai, net į vestuves atėjo. Sako: sūnau, tai tavo gyvenimas, tvarkaisi kaip nori.
– Nebuvo kalbų apie tai, kad atvažiavo jaunas vaikinas iš Rytų Europos tam, kad susirastų turtingą ir jį išlaikyti galintį vyrą?
– Kodėl? Juk pasirašėme vedybinę sutartį, aš nereikalavau jokių pinigų po skyrybų. Jis pats man pasakė: jei kada nors išsiskirtume, aš tave išlaikysiu, kol atsistosi ant kojų.
Taigi jo tėvai neturi pagrindo manyti, kad aš ką nors darau dėl pinigų, nes jei taip būtų, aš galėjau sakyti: pasirašome sutartį, kad pusė tavo turto priklauso man.
– O kaip jūsų paties šeima?
– Mano tėvai neturi teisės niekaip reaguoti. Aš augau Kuršėnų vaikų namuose, man tėvus atstojo auklėtojos, ypač esu dėkingas V.Balvocienei.
Mano mamai neįdomu, ką aš darau, mes nebendraujame. Labiausiai mane palaiko sesuo, kuri dabar gyvena Lietuvoje, ir teta. Ji man pasakė: tai tavo gyvenimas, tvarkaisi, kaip nori. Jeigu tau yra šansas išvažiuoti ir susitvarkyti gyvenimą, kad būtum laimingas, taip ir daryk.
Pasakoju, kad paradai čia primena karą. Vokiečiai išgirdę nustemba: o Viešpatie švenčiausias, pas jus ten kaip Hitlerio laikais. Papasakoju apie Petrą Gražulį. Jis net ir Vokietijoje žinomas, visi apie jį yra girdėję.
Liūdna, kad žmogus, norėdamas susikurti laimę, turi palikti savo šalį ir išvažiuot kitur. Emigruoji dėl savo laimės.
– Kuo skiriasi gyvenimas Vokietijoje ir Šiauliuose?
– Oi, baikit juokus! Nepalyginamas skirtumas. Gyvenu čia jau metus ir keturis mėnesius, nė karto neišgirdau, kad kas nors gatvėje sakytų: ei, žiūrėk, eina pederastas. O Lietuvoje kiekvieną dieną taip būdavo.
Nedalyvavau šią vasarą gėjų eitynėse Vilniuje, nes tuo metu buvau Vokietijoje, bet čia irgi vyko paradas. Žmonės atėjo su šeimomis ir mažais vaikais. Nebuvo jokios policijos apsaugos, jokių barikadų, jokių užtvarų, niekas nemėtė kiaušinių. Visi plojo, vakare šaudė fejerverkai ir vyko koncertas. Vokietijoje žmonės į gėjų eitynes susirenka kaip į šeimos šventę.
– Kai savo draugams Vokietijoje norite paaiškinti LGBT žmonių situaciją Lietuvoje, kokias istorijas pasakojate?
– Pasakoju, kad paradai čia primena karą. Vokiečiai išgirdę nustemba: o Viešpatie švenčiausias, pas jus ten kaip Adolfo Hitlerio laikais. Papasakoju apie Petrą Gražulį. Jis net ir Vokietijoje žinomas, visi apie jį yra girdėję.
Papasakoju apie gėjų klubus, kurie nėra atviri. Niekur nebūna parašyta, kad tai yra gėjų klubas. Kai užsieniečiai apsilanko Vilniuje, jie skundžiasi, kad labai sunku rasti klubą. Ko jie taip slepiasi, klausia. O Vokietijoje net vaivorykštinė vėliava būna iškabinta.
Gatvėse dažnai galima pamatyti plakatų, kuriuose bučiuojasi dviejų vyrų arba moterų pora. Kai tokia pora sudaro partnerystę, laikraštis išspausdina jų nuotrauką. Per televiziją, gatvėse būna skelbimų, kad, pavyzdžiui, susituokė kokia nors gėjų pora ir rengia vakarėlį – visi kviečiami.
– O Šiauliuose ar buvo kokia nors LGBT bendruomenė?
– Šiek tiek. Kiek žinau, Zokniuose buvo įkurtas slaptas gėjų klubas. Ten yra požeminė automobilių stovėjimo aikštelė su garažais, kur veikė slaptas gėjų klubas. Dar žinau vieną už miesto, privačiame name, kur renkasi gėjai bei jų draugai. Aš ir pats ten esu buvęs.
– Ar patirdavotei diskriminaciją, pavyzdžiui, darbe?
– Ne. Šiauliuose aš slėpiau savo orientaciją. Darbe būdavo, kad įsiveriu auskarą, o man sako: vyrai auskarų nenešioja. Atsakydavau: o moterys kelnių nenešioja, tik sijonus ir sukneles.
Sakydavau, kad mano darbas yra modelio, todėl turiu įsiverti kokį nors auskarą arba pasidaryti šukuoseną. Nes juk nevaikščiosiu su „Adidas“ ar „Puma“ treningais.
Kartais ir tiesiai paklausdavo: tu gėjus? O kaip tau atrodo, atsakau. Permiegok ir sužinosi. Atsakydavo: taigi matyti iš tavo išvaizdos, iš visko. Bet išvaizda dar nieko nereiškia ir nepasako, sakau. Tiesiog neduodavau jokio atsakymo – nei taip, nei ne. Ir daugiau nesikabinėdavo, nes neturėdavo ką pasakyti.
