Pirmas puodelis kavos Mariupolio Vostočno rajone, ant stataus Azovo jūros šlaito. Nuo jo atsiveria nuostabus saulėlydis, kuriame puikuojasi ir metalo pramonės šlako kalnų didybė.
15 žmonių gelbėjo Mariupolio savivaldybės pastatą nuo „naujosios valdžios“ – gerai ginkluotų 300 „specnazų“.
A.Gladkijus užsirūko. Ten, kitoje Kalmiuso upės pusėje, prieš pusantrų metų jis su savo grupe vykdė ypač pavojingą misiją.
15 žmonių gelbėjo Mariupolio savivaldybės pastatą. Jame bazę įkūrė „naujoji valdžia“ – gerai ginkluotų 300 „orkų“, separatistų.
Jie kasdien gyveno vis kituose pensionatų kambariuose. Veikti reikėjo labai tiksliai ir profesionaliai. Mieste tuomet nebuvo kitų Ukrainos karių, ir Mariupoliui grėsė Donecko likimas.
A.Gladkijus neprisiima sau nuopelnų dėl to, kad šiandien Mariupolis yra ukrainietiškas. Prie to prisidėjo ne tik vyrai su automatais, bet ir savanoriai, praregėjusi žiniasklaida ir daugybė kitų faktorių: „Po vieną niekas nebūtume to pasiekę“.
Pasirinkimo kaina
O gal geriau būtų atsitraukti ir nekovoti? Visai neimti ginklo į rankas? „Aš nesu tas, kuris primestą kančią priima lyg pjaunama avis“, – atrėžė vyras.
Gailestingumas taip pat gali būti pražūtingas.
Aiškų atsakymą jis turi tik sau. Kiekvienas tegul sprendžia už save: „Mūsų ir jūsų kaimynystėje yra šalis, kurioje gyvena dešimtys milijonų gyvulių be moralės, nesugebančių nieko sukurti, o tik grobti ir griauti.
Kodėl turėčiau jiems geruoju atiduoti savo namus? Aš viską padarysiu, kad ten sugrįžčiau ir juos iš ten išvaryčiau.“
Kario patirtis rodo, kad gailestingumas gali būti pražūtingas. Pasakoja, kaip jo vadovaujamas būrys, kuris vienu metu budėjo prie Azovo jūros, rūpinosi čia į pensionatus atvežtais Donecko turtingų separatistų vaikais.
„Atvežė gal 200 vaikų, o maisto nėra. Gabenome ir vežėme produktus, kuriuos mums davė Ukrainos savanoriai. Užėjo Rusijos armija ir pensionato direktorių suėmė vien už tai, kad priėmė pagalbą iš mūsų. Apie jį nieko nebegirdėjau. Tai reiškia, kad jo gyvo nebėra“, – pasakojo kovotojas.
Vėliau jo būrys šalia Azovo jūros sučiupo du verteivas, kurie suko nešvarų verslą ir taip pasakiškai lobo.
„Maža to – sužinojome, kad jie finansuoja separatistus. Nuvežėme į lauką, pagąsdinom. Nesityčiojome.
Vos tik paleidome, jie išdavė 20 proukrainietiškai nusiteikusių žmonių okupuotoje teritorijoje. Žinojo, su kuo bendraujame.“
A.Gladkijaus žiniomis, vienas šių paleistų veikėjų, brakonierius, banditas ir kontrabandininkas, tapo DNR „pasienio“ vadovu. Kai jį sutiks – jokių kalbų ar terlionių kumščiais jau nebus.
„Turite suprasti, kad tai ne šiaip ginkluoti padugnės. Jie žiaurūs. Vienai mūsų jaunai žvalgei išpjovė akis. Prieš tai prievartavo visa gauja“, – po šių žodžių A.Gladkijus giliai užtraukia dūmą.
Geriausia kava – prie sudegusios savivaldybės
Metas keisti dislokacijos vietą. Judam iš rytinio Mariupolio į centrą. Pravažiuojame išilgai metalo pramonės kompleksą. Tą patį, kuris priklauso oligarchui Rinatui Achmetovui ir kuris Azovo jūroje jau supylė didžiulį šlako kalną.
Beje, šio verslininko namai nė neįbrėžti, o įmonės toliau veikia visoje Ukrainos teritorijoje – net ir okupuotoje.
O juk galėtų būti nuostabus pajūris. Azovo jūra kadaise garsėjo eršketais ir juodaisiais ikrais. Dabar čia tik grundalai (byčiokai) ir kita smulkmė.
Jokių plėšikavimų ar vandalizmo, net jei žinai, kad priešais tave užkietėjęs „vatnikas“.
Sustojam visai šalia suniokoto savivaldybės pastato. Už gatvės yra kavinukė, kurioje patiekiama pati geriausia kava Mariupolyje.
Diena įtempta. Tą vakarą vieni A.Gladkijaus žmonės turi sugrįžti iš okupuotos zonos, o kiti – užeiti. Štai kodėl, atsiliepdamas į skambučius, jis klausia, ar gyvas.
Savo bendražygiams A.Gladkijus nuolat kartoja, kad šiaurėje – „separai“, rytuose – Rusija, apačioje – jūra, o už nugaros – Ukrainos prokuratūra.
„Mes nesame visiškai legalūs, nors palaikome ryšius su Ukrainos jėgos struktūromis. Kartą jau buvo mus suėmusios Ukrainos pajėgos. Paleido, kai įsitikino, kas mes iš tiesų esame.
Savo vyrams daviau aiškų nurodymą – kad nebūtų jokių plėšikavimų ar vandalizmo. Už bet kokius neprofesionalius veiksmus būsime teisiami Ukrainoje.“
Kodėl nuginkluojami savanoriai?
A.Gladkijus teigia, kad Ukraina dabar nori nuginkluoti visus, kurie tiesiogiai nepriklauso Ukrainos kariuomenei. Pavyzdžiui, tokius kaip jo vyrai ir visi savanoriški būriai.
Čia būtina priminti, kad būtent savanoriški būriai visą karinio konflikto laiką buvo priešakinėse linijose. Reguliarioji Ukrainos kariuomenė iš jų mokėsi valdyti ginklą, kovoti.
Užslėptas, bet tikresnis tikslas – sumažinti kylančios naujos politinės jėgos dvasią.
Oficialus tokių Ukrainos žingsnių motyvas – elementari kariška tvarka, paklusnumas šaliai, vienai karinei vadovybei.
Tačiau yra manančių, kad užslėptas tikslas – sumažinti kylančios naujos politinės jėgos dvasią, galią.
Kovotojai daugiausia palaiko kandidatus į vietinę ir aukščiausią valdžią, kurie savo darbais įrodė atsidavimą žmonėms. Tai nėra oligarchai ar jų atstovai, taip pat tai nėra dabartinės valdžios statytiniai. Baiminamasi, kad naujas kylantis valdžios elitas gali turėti savo ginkluotą palaikymą.
„Naujas valdžios elitas tik formuojasi. Jei artimiausius aukščiausios valdžios rinkimus laimės tie patys – bus trečias maidanas“, – neabejoja A.Gladkijus.
Du keliai
Ar žinote, ką apytiksliai numato Minsko sutartis? Jei nežinote, nustebsite. Jau šiemet rudens pabaigoje Ukrainos pasienietis turi atsistoti prie sienos su Rusija – tos pačios, kuri buvo iki karo.
Jau šiemet rudens pabaigoje Ukrainos pasienietis turi atsistoti prie sienos su Rusija – tos pačios, kuri buvo iki karo.
Donbasas turi tapti regionu, turinčiu šiokią tokią autonomiją nuo Kijevo.
O kaip bus iš tiesų? „Niekas nepasikeis. Nebent bus dar vienas „dvaro“ perversmas. Ir toliau vyks susišaudymai fronto linijoje. Bus daug Kremliui naudingų provokacijų ir žudynių.
Tiesą sakant, matau tik du šios situacijos vystymosi kelius ir abu jie pragaištingi Rusijai.
Pirmas – Rusija spjauna į visą tarptautinę bendruomenę ir puola. Amerika pradeda tiekti ginklus Ukrainai. Prasideda didelis karas, po kurio Rusijos imperija subyra amžiams.
Kitas kelias – Ukraina palengva virsta ekonomiškai stipria demokratine valstybe. Stipri Ukraina – Rusijos ekonomikos vėžys. Tai tyli, bet užtikrinta Rusijos ekonomikos mirtis. Šis kelias ilgas, tačiau ne toks kruvinas.
Prieiname prie to, nuo ko viskas ir prasidėjo. Rusija siekia, kad Ukraina netaptų laisva stipria šalimi, kad ji netaptų NATO nare“, – sako A.Gladkijus.
