– Per savo trenerio karjerą jau esate atsisveikinęs ne su viena komanda ir tai – normalu. Kaip jaučiatės šį kartą, buvo sunkiau ar kaip įprasta? – 15min.lt paklausė Mareko Zubo.
– Pustrečių metų nėra trumpas laikas, taigi atsisveikinti su „Žalgiriu“ tikrai nebuvo lengva. Visų pirma todėl, kad su šia komanda pasiekėme puikių rezultatų, buvome tikra komanda. Antra, jaučiu ir asmeninių sentimentų. Lietuvoje sutikau nuostabių žmonių, su kuriais mane sieja ne tik futbolas ar darbas, o ir draugiški santykiai. Noriu pabrėžti, kad pastarieji dveji su trupučiu metai man buvo labai svarbūs.
Dabar aš jau esu namuose, tačiau nuolat bendrauju su treneriais, komanda, susiskambiname ir su „Žalgirio“ vadovu Mindaugu Nikoličiumi. Manau, kad dar turės prabėgti nemažai laiko, kol suvoksiu, jog esu ne Vilniuje ir nedirbu su „Žalgiriu“.
– Jūsų nuomone, ar pustrečių metų užtektinai komandai pažinti, trenerio ir žaidėjų tarpusavio supratimui atsirasti?
– Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad 2–3 metai su komanda treneriui yra optimalus laikas. Per tris sezonus tikrai galima suformuoti gerą trenerių komandą, perprasti žaidėjus, pajusti komandos braižą ir pasiekti rezultatų. „Žalgiris“ man suteikė tą galimybę ir, manau, mums pavyko.
Manau, kad dar turės prabėgti nemažai laiko, kol suvoksiu, jog esu ne Vilniuje ir nedirbu su „Žalgiriu“.
Aišku, Anglijoje ar Prancūzijoje turime tokių pavyzdžių, kai treneriai dirba su tuo pačiu klubu kone 20 metų, tačiau tai greičiau išimtis, patvirtinanti taisyklę.
Manau, komandai ir treneriui dirbti kartu geriausia kelis sezonus, o vėliau ieškoti naujų iššūkių.
– Jūs išvykote pasibaigus sutarčiai, vis dėlto kieno sprendimas buvo jos nepratęsti – jūsų, „Žalgirio“ ar abipusis?
– Pirmiausia tai buvo mano sprendimas. Noriu pabrėžti, kad tikrai ne dėl to, jog man čia nepatinka ar kas nors buvo ne taip. Susiklostė tokios aplinkybės. O svarbiausia, kaip jau minėjau, pats laikas buvo tiek man, tiek klubui ieškoti naujų iššūkių. Ir treneris, ir komanda turi turėti ambicijų tobulėti, ieškoti ko nors naujo, o tam reikia nebijoti ir pokyčių.
– Kas per šį laiką paūgėjo labiau – jūs ar „Žalgiris“?
– Iš tiesų, manau, kad mes buvome panašiame kelyje. Dabar galiu pasakyti, kad mano sprendimas prisijungti prie Vilniaus komandos buvo labai svarbus mano karjerai. Mes kartu žengėme svarbių žingsnių, pasiekėme nemažų pergalių ir, tikiuosi, kad tai buvo svarbu ir naudinga ne tik man, bet ir klubui. Išties nenorėčiau išskirti savęs ir klubo, pasiekėme viską kartu – aš patobulėjau kaip treneris, žaidėjai – kaip komanda, ir aš tuo labai džiaugiuosi.
Tikiuosi, kad mūsų bendras darbas su „Žalgiriu“ bent mažyčiu žingsniu prisidėjo prie to, kad tarpusavio santykiai būtų geresni.
– Santykiai tarp lenkų ir lietuvių šalyje ne visada itin sklandūs, ar dirbant čia buvo kilę kokių nors nesklandumų?
– Esu girdėjęs, kad šiokios tokios įtampos kartais būna, tačiau pats jos per šiuos kelerius metus nė karto nepajutau.
Jokio diskomforto dėl to, kad esu lenkas, nebuvo. Priešingai, aplinka, kurioje dirbau, buvo šilta ir draugiška. Be to, galėčiau pasakyti, kad lenkai nuo lietuvių mažai kuo skiriasi – mentalitetas panašus (šypsosi).
Nors, kaip sakiau, aš tos problemos nemačiau, žinau, kad ji truputį egzistuoja. Taigi vienu iš savo tikslų taip pat galėčiau įvardinti siekį pakeisti lietuvių požiūrį į lenkus. Kalbėti apie tokius dalykus, tiesą pasakius, nelengva, keisti juos – irgi.
Tikiuosi, kad mūsų bendras darbas su „Žalgiriu“ bent mažu žingsniu prisidėjo prie to, kad tarpusavio santykiai būtų geresni. Nors, kaip sakiau, pats su jokiais nesklandumais nesusidūriau.
– Savo „Facebook“ paskyroje pasidalinote „Žalgirio“ internetinėje svetainėje publikuota nuotrauka, kurioje yra jūsų atvaizdas ir dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų – parašyta „ačiū, Marekai“. Ar tai jums labai svarbu?
– Taip, be jokios abejonės. Tiesą sakant, futbolo pasaulyje tai nėra labai dažnas reiškinys, kai treneris užsitarnauja tokį atsisveikinimą. Man tai didžiulė garbė ir esu visiems labai dėkingas už tai, kaip buvau išlydėtas. Iš tiesų aš jaučiau iš klubo ir komandos palaikymą ir tai buvo man ženklas, kad dariau savo darbą gerai, tai kaip atlygis.
– Ar jums teko bendrauti su „Žalgirio“ sirgaliais, gal girdėjote, kaip jie vertino jus?
– Ne, tiesą sakant, nesu nė su vienu iš jų bendravęs asmeniškai, tačiau jų palaikymą kiekvienose rungtynėse jaučiau tiek aš, tiek komanda. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje futbolas nėra sportas Nr.1, mane labai maloniai nustebino tai, kad sirgaliai mus lydėdavo į kiekvienas rungtynes, kalbu apie išvykas.
Iš to, kaip jie priimdavo mane ir komandą, neatrodė, kad jie būtų prieš mane priešiškai nusiteikę. Pasinaudodamas proga noriu jiems padėkoti už tą palaikymą, kuris kiekvienam treneriui ir klubui yra neįkainojamas.
– Ar esate pagalvojęs apie grįžimą į Vilnių kada nors ateityje?
– Taip, aišku. Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad į Vilnių grįšiu tikrai (juokiasi). O kalbant apie „Žalgirį“, tokios galimybės tikrai neatmetu. Niekada negali sakyti niekada ir niekas nežino, kaip kieno kelias pasisuks – taigi visko gali būti.
– Kokie artimiausi jūsų planai, kokios komandos dairotės, gal turite numatęs konkrečią šalį?
– Šiuo metu mane labiausiai domina slidinėjimas (juokiasi). Labai mėgstu šį sportą ir mielai slidinėju atradęs tam laiko. O vėliau, aišku, ieškosiu komandos, kuri būtų man įdomi, kuri būtų man iššūkis. Kalbant apie valstybes, man tai nėra svarbu, daugiau žiūriu į tai, ar komanda yra ambicinga, kokių ji turi tikslų.
