– Kodėl įstatymas dėl nesąžiningų veiksmų draudimo pieno rinkoje pateiktas būtent dabar, o ne, pavyzdžiui, prieš metus, kai prasidėjo rimtos pieno sektoriaus problemos, Rusijai įvedus maisto produktų embargą?
– Kol įstatymai pasiekia Seimą, praeina nemažai laiko. Jis buvo užregistruotas vasario mėnesį, tačiau Teisės ir teisėtvarkos komitetas svarstė, ar jis neprieštarauja Konstitucijai. Kol buvo leista jį pateikti Seimui, praėjo šiek tiek laiko.
Kodėl ne pernai? Gal dar nebuvome susidūrę su tokia aktualija. Kainos buvo normalios, viskas reguliavosi savaime.
Yra ne tik pieno perdirbėjai – yra dar apie 70 įmonių, kurios yra tarpininkės tarp žemdirbio ir pieno perdirbėjo – jos superka pieną, ir, aš pasakyčiau, ten yra grynas laukinis kapitalizmas.
Tik Rusijai paskelbus apie embargą žemės ūkio produkcijai, pieno supirkimo kainos krito. Europos Sąjunga, Vyriausybė ir Žemės ūkio ministerija suprato padėties sudėtingumą, todėl buvo skirtos lėšos kompensacijoms. Vis dėlto nepavyko pasiekti bendro susitarimo su pieno gamintojais ir perdirbėjais, kad kainos stabilizuotųsi, todėl prireikė įstatymų pakeitimų.
Bet noriu pasakyti, kad įstatymo esmė yra ne kainos. Kainų laisvoje rinkoje niekas nenustato, nereguliuoja ir negali to daryti. Kalbama apie tai, kokie santykiai yra tarp pieno supirkėjo ir jo gamintojo (žemdirbio).
Šiuo įstatymu norima, kad santykiai pasiektų aukštesnį, dalykinį lygį. Yra ne tik pieno perdirbėjai – yra dar apie 70 įmonių, kurios yra tarpininkės tarp žemdirbio ir pieno perdirbėjo – jos superka pieną, ir, aš pasakyčiau, ten yra grynas laukinis kapitalizmas. Manau, kad pirmiausia turime pasirūpinti, kad būtų paisoma Lietuvos Respublikos įstatymų, o už žemės produkciją būtų atsiskaitoma pagal sudarytas rašytines sutartis.
Aišku, ne apie visus taip galima pasakyti – yra kooperatyvai, kurie tikrai dirba, jie superka, parduoda pieną, savo pajininkams (akcininkams?) už tai ne tik kad moka pinigus, bet, jeigu uždirba iš to pelną, tai sugeba ir trąšas centralizuotai nupirkti, ir kitą pagalbą suteikia. Kaip jau minėjau yra ir antra medalio pusė, esama apie 40 supirkėjų, kurių, veiklos, manau, niekas netikrina, nekontroliuoja, nežiūri.
Įstatyme yra keli svarbūs punktai, dėl ko kilo diskusijos.
Pirmas – nesupirkus viso Lietuvoje pagaminto pieno, neleisti įsivežti jo iš kitur. Pieno pas mus vidaus rinkai pagaminama pakankamai, bet perdirbimo įmonių galingumas yra didesnis. Todėl buvo nuolat superkamas pienas iš kaimyninių šalių – iš Latvijos ir Lenkijos.
Sutikdama su kai kuriais pastebėjimais, registruoju papildomą pataisą, kad reikia supirkti visą Lietuvoje pagamintą pieną iš tų ūkininkų, su kuriais yra sudarytos sutartys. Kas atsitinka šiandien – jeigu ūkininkas pasiūlo šiek tiek daugiau pieno – jis nenuperkamas, o juk pienas yra greitai gendantis produktas, jo negalima sandėliuoti. Norime, kad superkamo pieno kiekiai būtų reguliuojami, kad „derybos“ nevyktų tik iš vienos pusės.
Kitas dalykas, jeigu ūkininkai nesutinka su pasiūlyta kaina, tai jiems pasakoma, kad pieno išvis nebus superkama. Dėl to žemdirbiai yra priversti sutikti su diktuojamomis sąlygomis. Taip vykti negali, tokie klausimai turi būti sutvarkyti teisiniu keliu, o sąlygos aptartos sutartyse.
Šis punktas įteisintų normalius santykius. Kad nebūtų taip, tik birželiui prasidėjus paaiškėja, kokia kaina už pieną bus mokama tą mėnesį. Mes siūlome, kad prieš mėnesį ūkininkai turėtų būti įspėti, jeigu keičiasi sutarties sąlygos.
Tvarkingos, atitinkančios įstatymus, sutartys turi būti pasirašytos ir su smulkiaisiais, ir su stambiaisiais pieno gamintojais. Negali taip būti, kad vieną savaitę pieną nuveži vienam, antrą – kitam. Abi pusės yra tuo nepatenkintos. Pažvelkime, tie, kurie turi ilgalaikes sutartis, jie nesiskundžia nei kaina, niekuo.
Net ant kai kurių degtinės butelių parašyta, iš kur augintų grūdų ji pagaminta. Kodėl negalime rašyti, iš kokio pieno pagamintas pieno produktas?
Dar vienas punktas, kuris sulaukė kritikos – tai, kad mes siūlome, kad Lietuvoje būtų prekiaujama tais produktais, kurie yra pagaminti iš Lietuvoje supirkto žalio pieno.
Čia irgi nematau jokios problemos. Pieno, primelžto Lietuvoje, tikrai pakanka, todėl mes ir sakome, kad perdirbėjai pieno produktus tiektų į Lietuvos rinką, pagamintus iš Lietuvoje primelžto pieno. Mes nesakome, kad negali parduotuvėje atsirasti produktų iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, galbūt ir Vokietijos, kaip ir kad dabar yra.
Mes tik sakome, kad mes norime matyti, iš ko yra tas produktas pagamintas, ar iš Vokietijoje primelžto pieno, ar Lietuvoje. Mėsos kilmę mes nurodome – ne tik kur paskersta kiaulė, bet kur ir užauginta. Net ant kai kurių degtinės butelių parašyta, iš kur augintų grūdų ji pagaminta. Kodėl negalime rašyti, iš kokio pieno pagamintas pieno produktas? Sako, kad ES teisės aktai to neleidžia? Aš suprantu, kad leidžia, tik mes pasirenkame, kuriems produktams reikalavimus taikyti, o kuriems ne.
Trečias punktas – antkainiai svarbiausiems pieno produktams, kurių sąrašą turėtų patvirtinti Vyriausybė. Sakome, kad turi būti tam tikras pieno produktų krepšelis, kuris būtų pats pigiausias. Tai tikrai nebūtų kietieji sūriai, kuriuos ne kiekvienas ir dabar įperka.
