Pasak D. Šakalienės, daug lietuvių emigruoja būtent todėl, kad neužtikrinamos jų teisės: „Tarkim, tose Vakarų valstybėse, į kurias išvažiuojama, tam tikri dalykai yra skandalas, o pas mus – kasdienybė. Nėščia moteris, pranešusi darbdaviui apie nėštumą, atleidžiama iš darbo. Vakarų valstybėse tai – skandalas, pas mus – kasdienybė.“
– Ponia Šakaliene, ar kandidatai į Europos Parlamentą daug žada? Ar girdėjote nors vieną reklamą apie žmogaus teises?
– Kiek teko stebėti debatus, man ir daugeliui mano kolegų, dirbančių žmogaus teisių srityje, vaizdelis yra liūdnas ir nykus. Kartais kyla klausimas, kad galbūt visiškai nėra žmogaus teisių diskurso, nes kandidatai, norintys atstovauti mūsų interesams Europos Sąjungos institucijose, ar kandidatai į aukščiausius mūsų šalies postus galbūt nesuvokia žmogaus teisių turinio, apskritai nesuvokia, apie ką kalbama. Kodėl taip sakau? Visai neseniai kolegos iš Nacionalinės žmogaus teisių koalicijos organizavo diskusiją su kandidatais į Europos Parlamentą. Ir negaliu susilaikyti nepacitavusi kolegių.
Kartais kyla klausimas, kad galbūt visiškai nėra žmogaus teisių diskurso, nes kandidatai, norintys atstovauti mūsų interesams Europos Sąjungos institucijose, ar kandidatai į aukščiausius mūsų šalies postus galbūt nesuvokia žmogaus teisių turinio, apskritai nesuvokia, apie ką kalbama
Pavyzdžiui, organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė sako, kad kyla jausmas, jog kandidatai negirdi 10 tūkst. Lietuvos piliečių (4 tūkst. vaikų ir 6 tūkst. suaugusiųjų), turinčių negalią. Jie gyvena uždarose institucijose, kai labai seniai pagal tarptautinį standartą yra pripažinta, kad gyvenimas didelėje uždaroje institucijoje pažeidžia žmogaus, vaiko teises. Kur šių piliečių interesai? Nėra. Nes jie nesimaišo po akimis, jų negirdėti, jų nėra. Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė tiesiai šviesiai sako, kad Lietuvos politinis elitas vengia viešai išsakyti poziciją, ypač tais žmogaus teisių klausimais, kurie yra jautrūs – kur tada visi susimuša, ar čia teisė, ar čia vertybės klausimas. Todėl apie daugelį klausimų kalbama labai atsargiai.
– Ką turite galvoje?
– Pavyzdžiui, lytinį švietimą, darbo ir šeimos derinimą, tam tikrus tradicinius vaidmenis, netgi tokius klausimus, kaip smurto šeimoje prevencija ir darbas su smurto šeimoje aukomis ir kt. Labai norėtųsi paantrinti Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkei Fainai Kuklianski, kad sudarę politinę sąjungą valstybės žmonės, anot mąstytojo Benedicto Spinozos, sukuria ypatingą jėgos ir teisės derinį, kuris gali užtikrinti kiekvieno atskiro žmogaus teisių apsaugą. Ką mes matome? Matome, kad politikai apie tai nekalba, nes arba nesupranta, kas tai yra, arba nenori apie tai kalbėti. Kodėl nenori kalbėti? Subjektyviai galėčiau iškelti hipotezę – nes mūsų visuomenė nėra gerai informuota apie žmogaus teises ir bijoma prarasti balsus. Tai reiškia, kad nueinama populistiniu keliu. Progresyvioje valstybėje politikai turėtų būti tie žmonės, kurie visuomenę šviestų ir timptelėtų aukštyn, kurie patys turėtų tinkamai elgtis, laikytis etikos standartų, žmogaus teisių standartų.
– O Jūs to nematote?
– Tai kad nėra. Nebežinau, kaip diplomatiškai pasakyti.
– Sakykite nediplomatiškai – geriau skambės.
– Teisingumo ministerija užsakė tyrimą, kurį atliko „Baltijos tyrimai“. Visuomenės nuomonės apklausa atskleidė, kad tik penktadalis respondentų (penktadalis Lietuvos gyventojų) mano, jog jiems pakanka žinių savo teisėms apginti, 34 proc. žmonių sako, kad tokių žinių visai neturi, o 30 proc. norėtų gauti papildomos informacijos. Dar įdomiau, kad labiausiai trūksta informacijos, susijusios su žmogaus teisių apsauga. Vadinasi, žmonės jau suvokia, kad žmogaus teisės yra svarbu, kad tai yra kažkas, ką jie turėtų išmanyti, bet ir patys yra nelabai informuoti apie jų turinį. O politikai ar apie tai kalba?
– Mums paskambinę klausytojai pastebi, kad nėra už ką balsuoti, nes nematyti, ką kandidatai nuveikė, be to, jų tikslas – tik užsidirbti sau.
– Viena iš problemų ta, kad per rinkimus kalbama tik apie tai, ką žmonės tikrai nori girdėti. Vengiama klausimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo sudėtingi arba kontroversiški, bet kurie iš tikrųjų žmonėms rūpi, tik reikia jiems tai paaiškinti. Kai prieinama prie to, kaip pažadai tesimi, viskas aišku – jie netesimi. Labai gaila, kad mūsų visuomenės atmintis trumpa. Žiniasklaida kartais dar prisimena, kas įvyko prieš keletą metų, bet realiai pažadai netesimi. Todėl neaišku, ką jie tame parlamente veikia. Taip, iš keliolikos parlamentarų yra keletas, kurių aktyvų darbą matome, kuriuos girdime. Beje, tarp tų aktyvesniųjų ir yra parlamentarai, kurie dirba su žmogaus teisių klausimais.
Čia labai norėčiau pereiti prie kito labai aktualaus dalyko. Pastaruoju metu be galo populiari emigracijos korta. Vieni mūsų emigrantus kritikuoja, sako, kad jie nebejaučia pareigos tėvynei, nemyli Lietuvos, kiti sako, kad Lietuvoje nėra kur dėtis, tad natūralu, kad žmonės išvažiuoja. Norėčiau pasakyti, kad iš tiesų labai gerai, jog žmonės naudojasi laisve judėti, gali išvažiuoti ir nebėra geležinės uždangos. Bet kitas dalykas – nematomas dramblys, stovintis viduryje kambario. Tie žmonės išvažiuoja, nes jų teisės čia nėra užtikrinamos. Kai pradedama kalbėti apie tai, kad jie išvažiuoja dėl pinigų ir t. t. – taip, tai viena iš sudėtinių pilietinės, politinės, socialinės ir ekonominės teisės dalių.
Iš tiesų matau, kad skambinę žmonės blogai jaučiasi, nes nelabai mato galimybių išreikšti savo pilietinę poziciją. Beje, tai vienas iš dalykų, kuriuo patenkinti į Vakarų Europos šalis emigravę žmonės ir kurio trūksta pas mus (visaverčio, atviro, geranoriško dialogo tarp visuomenės ir valdžios). Teoriškai mes turime tris sektorius: viešąjį, pilietinės visuomenės ir verslo. Koks yra kalbėjimosi lygis, kiek įtraukiamas pilietinės visuomenės sektorius arba nevyriausybinės organizacijos, kurios iš tiesų labai dažnai stengiasi kelti tuos klausimus? Formaliai, pakenčiamai. Tai demokratijos paketo dalis, kurią privaloma kažkaip kentėti, bet nėra noro išgirsti, nėra geranoriškumo. Be kita ko, kai po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos valstybės kūrė gerovę, jos nesakė „pirma susitvarkykime ekonomiką, paskui užsiimsime socialinių klausimų sprendimu, paskui kursime infrastruktūrą žmonių teisėms užtikrinti“. Ne, tai buvo daroma tuo pačiu metu. Taigi dėl to, kad žmonės gerai jaučiasi, kad gali visavertiškai gyventi, realizuoti save, jie ir sukūrė klestinčią ekonomiką. [...]
– Neseniai buvo atlikta apklausa, kodėl išvažiavę žmonės nenori sugrįžti. Jie taip pat sakė, kad čia ne vien pinigų klausimas.
– Taip, net ir to paties piniginio klausimo dalis. Tarkim, tose Vakarų valstybėse, į kurias išvažiuojama, tam tikri dalykai yra skandalas, o pas mus – kasdienybė. Nėščia moteris, pranešusi darbdaviui apie nėštumą, atleidžiama iš darbo. Vakarų valstybėse tai – skandalas, pas mus – kasdienybė.
– Klausytojas Algis teigia, kad, norint išsirinkti tinkamą kandidatą, reikia ir patiems domėtis.
– Norisi ponui Algiui paantrinti, kad vienas iš dalykų tai, jog mes patys galime savo teises įgyvendinti. [...] Lietuva turi puikiausią interneto prieigą ir visokių kitokių galimybių. Naudokimės jomis, domėkimės, tada matysime situacijas, kurios rūpi kiekvienam iš mūsų. Kai nugriūva neprižiūrėti pastatai ir sužeidžia ar net užmuša vaikus, o paskui valstybė nesugeba tinkamai atlikti ikiteisminio tyrimo. Kai nužudoma daugiavaikė motina, nes policijos pareigūnai tarpusavy nesugeba susitarti reaguoti ar nereaguoti arba kada reaguoti. Kai iš vaiko mokykloje tyčiojamasi, jis sumušamas ir skriaudžiamas, o mokyklos administracija bando pasakyti, kad jie apskritai niekuo dėti, pats faktas net neužfiksuojamas ir nevykdomas tyrimas arba bandoma sovietiniu papratimu įkišti galvą į smėlį ir apsimesti, kad nieko neįvyko. Kai pavagiami jūsų asmens duomenys ir jūsų vardu paimama greitoji paskola, o jūs paskui ilgai aiškinate, kad nepirkote penkių televizorių ir trijų telefonų. Ką tai reiškia? Mes tiesiog turime suvokti, kad visos šitos kasdienės situacijos yra mūsų teisių turinys. Būtų smagu, kad visokie aukšti ir aukščiausi šalies pareigūnai irgi tai matytų.
