Per katastrofą žuvo 1198 žmonės, iš jų 128 amerikiečiai. Tai nulėmė, kad vėliau JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą ir kovojo prieš Vokietiją.
Tai nutiko lygiai prieš 102 metus, tačiau lainerio „Lusitania“ katastrofa iki šiol yra vadinama paslaptinga. Kai kurie mokslininkai abejoja oficialia versija, kad laivas nuskendo vien dėl torpedos smūgio.
Atlanto dugne gulinčias nuolaužas užklojo smėlis, o katastrofos istoriją toliau gaubia sąmokslo teorijos.
Pagerino greičio rekordą
1907 metais Didžiosios Britanijos laivininkystės bendrovės „Cunard Line“ pastatytas „Lusitania“ buvo pats didžiausias to meto keleivinis laivas.
Jo ilgis buvo 240 metrų, plotis – 26,5 metro, aukštis nuo vandens linijos iki valčių denio – apie 19 metrų. Laivas turėjo šešis denius, kuriuose buvo kajutės, restoranai, muzikiniai klubai, poilsio erdvės, kavinės, valgyklos.
Išviso „Lusitania“ galėjo keliauti 2198 keleiviai.
Šis laivas turėjo keturias garo turbinas, kurių kiekviena buvo 76 tūkst. arklio galių. Laineris galėjo pasiekti daugiau kaip 25 mazgų greitį. To užteko, kad 1907 metais jis būtų pripažintas greičiausiu pasaulio laivu. „Lusitania“ pelnė prestižinį „Žydrosios juostos“ apdovanojimą, skiriamą už greičio rekordą.
Galima teigti, kad XX amžiaus pradžioje šis laivas buvo modernumo ir prabangos simboliu. Keliauti „Lusitania“ buvo madinga, todėl juo iš Niujorko į Liverpulį ir iš JAV į Europą keliaudavo to meto pasaulinio lygio garsenybės ir turtuoliai.
Per aštuonerius metus laineris sėkmingai atliko 201 reisą. Tačiau kita kelionė tapo lemtinga.
Vokiečiai išplatino perspėjimą
202-oji „Lusitania“ kelionė prasidėjo 1915 metų gegužės 1 dieną Niujorke. Tuo metu laive buvo 1266 keleiviai ir 696 įgulos nariai.
Tai buvo itin neramus laikas. Jau metus Europoje griaudėjo karas, vėliau pavadintas Pirmuoju pasauliniu. Atlanto vandenyne knibždėjo Vokietijos povandeniniai laivai, medžiojantys britų krovinius.
Vieną vertus, JAV laikėsi neutralios pozicijos, be to, Atlante vis dar galiojo kariaujančių pusių įsipareigojimas neliesti keleivinių laivų.
Kitą vertus, tuo metu vokiečiai pradėjo didinti savo povandeninių laivų aktyvumą.
1915 metų balandžio 22 dieną Vokietijos ambasada Vašingtone išplatino oficialų pranešimą, kuriame perspėjo JAV keleivius apie riziką plaukti Atlanto vandenynu į Britų salas. Šis pareiškimas buvo atspaustas ant „Lusitania“ reisų tvarkaraščio.
Teigiama, kad tą gegužės 1-ąją išvykdami iš Niujorko keleiviai tikrai jautė nerimą dėl įtemptos padėties. Tačiau „Lusitania“ kapitonas Williamas Thomas Turneris tikino: lainerio greitis yra tiesiog per didelis, kad jį galėtų persekioti vokiečių povandeniniai laivai.
Tai buvo netiesa.
Nuskandino prie Airijos krantų
Po šešių kelionės dienų, 1915 metų gegužės 7-ąją, „Lusitania“ pateko į Vokietijos povandeninio laivo U-20 įgulos akiratį. Buvo likę vos 18 kilometrų iki Airijos krantų, tačiau Liverpulio laineris nebepasiekė.
14.10 val. povandeninio laivo U-20 kapitonas Waltheris Schwiegeris liepė paleisti torpedą. Skriedama 35 mazgų greičiu ji rėžėsi į „Lusitania“ dešinį bortą. Sugriaudėjo sprogimas, o po kelių akimirkų ir antras, daug galingesnis už pirmąjį.
Keleivinis laivas nuskendo per 18 minučių. Žuvo 1198 žmonės.
„Lusitania“ korpusas nugrimzdo į Atlanto vandenyną, į 91 metrų gylį.
Nepaisant to, kad katastrofos priežastis tarsi akivaizdi, kai kuriems tyrinėtojams klausimų kelia tiek laivo liekanos, tiek antrasis sprogimas, nugriaudėjęs tą lemtingą 1915 metų gegužės 7-ąją.
Teigia paleidę tik vieną torpedą
Pagrindinė su „Lusitania“ susijusi sąmokslo teorija teigia, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė pati suorganizavo keleivinio laivo katastrofą, kad per ją žūtų amerikiečių keleiviai ir JAV būtų priverstos įsitraukti į karą su Vokietija.
Nors „Lusitania“ išties tapo viena iš priežasčių, kodėl po dvejų metų amerikiečiai pritarė valstybės stojimui į karą, tačiau nėra jokių šią sąmokslo teoriją pagrindžiančių svarių įrodymų.
Visgi, kai kurios abejonės turi argumentų.
Bene pagrindinis skeptikų klausimas: kodėl Vokietijos povandeninis laivas be perspėjimo torpedavo „Lusitania“? Ir prieš tai irgi pasitaikė atvejų, kai vokiečių povandenininkai sumedžiodavo britų keleivinius laivus, tačiau prieš juos nuskandindami visuomet leisdavo keleiviams susėsti į valtis ir išsigelbėti.
Po „Lusitanios“ katastrofos kilo tarptautinis pasipiktinimas, todėl Vokietijos vyriausybė paviešino povandeninio laivo U-20 žurnalo įrašą, kuriame kapitonas W.Schwiegeris rašo: „Atrodo, kad laivas ilgai ant vandens neišsilaikys. Pasinėrėm į 24 metrų gylį ir pasitraukėm iš įvykio vietos. Negalėjau paleisti antros torpedos į šitą masę žmonių, bandančių išsigelbėti.“
Vokiečiai tvirtino, kad paleido tik vieną torpedą. Laineris turėjo 12 vandeniui nepralaidžių sekcijų, dvigubą dugną, todėl esą negalėjo taip greitai nuskęsti.
Taigi, lieka neatsakytas klausimas, kas sukėlė antrąjį sprogimą, kuris galėjo būti viena iš tragedijos priežasčių?
Abejonių kelia ir laivo liekanos
1982 metais Didžiosios Britanijos vyriausybė pirmą kartą pripažino, kad tarp „Lusitania“ liekanų Atlanto dugne yra didelis kiekis sprogstamųjų medžiagų, kurios kelia pavojų narų gyvybei.
1982 metais Didžiosios Britanijos vyriausybė pirmą kartą pripažino, kad tarp „Lusitania“ liekanų Atlanto dugne yra didelis kiekis sprogstamųjų medžiagų, kurios kelia pavojų narų gyvybei.
Tai buvo savotiškas pripažinimas, kad 1915 metų gegužę keleiviniu laivu iš JAV į Didžiąją Britaniją buvo gabenami dideli kiekiai amunicijos ir sprogmenų.
Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl vokiečių povandeninio laivo U-20 kapitonas ryžosi be perspėjimo torpeduoti lainerį. Be to, galbūt todėl įvyko antrasis sprogimas.
Dar viena susijusi sąmokslo teorija skelbia, kad Didžiosios Britanijos karinės jūrų pajėgos numetė gilumines bombas ant „Lusitania“ liekanų.
Bene rimčiausias tokio teiginio argumentas – nors laivo griaučiai tūno nedideliame gylyje, tačiau jie yra smarkiai suploti, nuolaužos pasklidusios labai dideliu spinduliu.
Pastaroji teorija turi įtakingų šalininkų. Dublino universiteto mokslininkas Williamas Kingstonas, tyrinėjęs „Lusitania“ nelaimės vietą, apie tai sakė: „Nėra abejonių, kad Karališkasis laivynas ir britų vyriausybė metų metais ėmėsi labai didelių žingsnių, stengdamiesi apsaugoti tai, ką galėtume rasti apie „Lusitania“.
