Portalas 15min pristato svarbiausius Z.Sierakausko gyvenimo ir jo kapo radimo istorijos faktus.
Buvo liberalus, pasisakė už baudžiavos panaikinimą
Z.Sierakauskas gimė 1826 m. neturtingų bajorų šeimoje Lucko apskrityje, dabartinės Ukrainos teritorijoje. Jo tėvas žuvo 1831 m. sukilime.
Pradinį išsilavinimą Z.Sierakauskas įgijo namie, vėliau mokėsi Žitomiro gimnazijoje. 1848 m. Peterburgo universitete ėmė studijuoti matematiką. Tų pačių metų kovą motinos buvo iškviestas namo dėl giminaičio mirties, pasiprašė atostogų ir išvyko, bet pasuko ne namų, o Rusijos-Austrijos sienos link. Manoma, kad jau tada jis Peterburge buvo susidraugavęs su revoliucinių pažiūrų studentais ir šie siuntė jį į užsienį, kad išsiaiškintų, ar esama paramos jų idėjoms.
Z.Sierakauskas buvo apkaltintas ketinimu pabėgti į užsienį ir ištremtas į Orenburgo miestą dabartinės Rusijos teritorijoje, netoli sienos su Kazachstanu. Tuo meto Orenburge gyveno daug 1830–31 m. sukilimo tremtinių. Iš Z.Sierakausko iš tremties rašytų laiškų galima spręsti, kad čia susiformavimo jo pažiūros ir kad karinį išsilavinimą jis norėjo įgyti būtent norėdamas vėliau jį panaudoti kovai su carine priespauda.
1857 m. jam buvo leista grįžti į Peterburgą, laikyti egzaminus ir įstoti Generalinio štabo karo akademiją. Ją baigė 1859 m. karininko laipsniu, o 1861 m. tapo aukštu pareigūnu – Rusijos kariuomenės Generalinio štabo kapitonu.
Rusijos imperija Z.Sierakauską vertino dėl analitinio proto ir gero užsienio kalbų mokėjimo. Jis buvo priimamas aukščiausių valdžios atstovų rūmuose. Buvo liberalių pažiūrų, propagavo luomų ir baudžiavos panaikinimą, humanistines idėjas.
Dar eidamas kapitono Rusijos kariuomenėje pareigas, Z.Sierakauskas slapčia pradėjo rengtis sukilimui. Tarnybos reikalais išsiųstas į užsienį, jis lankėsi pas to meto Europos šalių vadovus ir žinomus visuomenės veikėjus, prašydamas jų paramos. Z.Sierakauskas nuo 1862 m. buvo ir vadinamojo Lietuvos provincijos komiteto, dar iki sukilimo palaikiusio ryšius su Lenkijos sukilėliais, narys.
1861 m. liepą Vilniuje Z.Sierakauskas susipažino su būsima žmona Apolonija, 1862 m. rugpjūtį jie susituokė.
Vadovavo daugiau negu dviem tūkstančiams sukilėlių
Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1-ąją. Sukilimo tikslas buvo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę, egzistavusią iki 1772 m. Sukilimo organizatoriai žadėjo lygias teises visiems luomams ir žemę valstiečiams.
Lietuvoje sukilėliams vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai. Sukilėlių prašomas vadovo pareigų ėmėsi ir Z.Sierakauskas. Z.Sierakauską galima priskirti „raudonųjų“ sukilimo vadų grupei, kurie tikėjo, kad derėtis su carine valdžia nėra prasmės ir išsilaisvinimas galimas tik ginklu.
Į Vilnių Z.Sierakauskas kaip Generalinio štabo kapitonas atvyko balandžio 7 d. ir buvo paskirtas sukilėlių vyriausiuoju vadu. Jis siekė surinkti didelę liaudies armiją, vėliau sutelkti latvius ir estus. Vizijų,kaip turėtų atrodyti Lietuva po sukilimo, ar būti kartu su Lenkija, ar ne, būta įvairių, tačiau daugelis sukilėlių pirmiausia suvokė, kad reikia išsilaisvinti iš Rusijos imperijos.
Balandžio viduryje Šėtos-Krekenavos apylinkėse jis įrengė didelę stovyklą, kurioje buvo per 2 tūkst. kovotojų. Šiuos jis mokė Ginkluotės, taktikos, partizaninio karo veiksmų. Vėliau ėmėsi vadovauti sukilėlių kovoms Raguvos miškuose. Jo vadovaujami sukilėliai pasiekė kelias svarbias pergales ir privertė caro kariuomenę trauktis.
Vis dėlto nužygiuoti iki Daugpilio ir įsitvirtinti ten, koks buvo tikslas, jam ir jo kariams nepavyko. Gegužės 8 d. sukilėlius užpuolius gerokai gausesniam carinės kariuomenės daliniui buvo sužeistas mūšiuose prie Medeikių (dab. Biržų r.) ir pateko į nelaisvę. Jam buvo paskirta mirties bausmė pakariant. Egzekucija buvo įvykdyta birželio 27 d., viešai, Lukiškių aikštėje.
Kodėl Z.Sierakauskas galėjo būti palaidotas ant Gedimino kalno?
1863–1864 m. Lukiškių aikštėje mirties bausmė pakariant arba sušaudant buvo įvykdyta 21 sukilimo dalyviui. Įvykdžius egzekuciją kūnus Lukiškių aikštėje reikėjo paslėpti, kad niekas jų nerastų, negalėtų atsirasti konkreti jų atminties garbinimo vieta.
Tuo metu Gedimino kalnas bei teritorija aplink jį buvo paversta karine tvirtove, kurioje šeimininkavo Rusijos imperijos kariuomenė. Paprastiems miestiečiams ji buvo neprieinama iki pat XIX a. 10 dešimtmečio pabaigos. Todėl sprendimas palaidoti sukilėlius būtent čia būtų buvęs visai logiškas.
Versiją, kad Gedimino kalne palaidoti 1863 m. sukilėliai, dar 1904 m. iškėlė Władyslawas Zahorskis. Vėliau leidinyje „Przewodnik po Wilnie“ („Vadovas po Vilnių“) jis teigė, jog Gedimino kalne palaidotas 1863 m. sukilimo vadas Z.Sierakauskas, taip pat kunigas Stanislovas Išora, Boleslovas Kolyška.
„Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvuose mes turime Władysławo Zahorskio piešinį, kuriame pavaizduotos tarp dviejų medžių augančios kryžiaus forma pasodintos našlaitės. Aplink krūmokšniai, o už jų Gedimino pilies bokštas. Archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, iki šiol neturėjome. Buvo žinoma legenda apie slapta palaidotus sukilėlius ir jiems pastatytą kryžių“, – 2017 m. vasarį 15min sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.
Kai kurių istorikų teigimu, I pasaulinio karo metu Vilnių užėmę vokiečiai irgi vykdė kasinėjimus bei rado sukilimo laikų kapų, bet jie buvo užkasti.
Kaip buvo rastas Z.Sierakausko kapas?
2017 m. sausį, Gedimino kalną uždarius turistams, progą ant jo dirbti gavo archeologai. Sausio 2-25 dienomis vykusių tyrinėjimų metu ant kalno aptiktos net kelios kapavietės.
Iš viso aptiktos penkios kapavietės, pilnai atvertos ir ištirtos dvi. Viename kape rasti vieno, kitame – trijų žmonių palaikai. Mirusieji nebuvo palaidoti deramu būdu: abiejuose kapuose buvo palaidoti be karstų, apipilti kalkėmis. Pirmajame kape rastas žmogus ir vienas iš trijų antrajame kape rastų žmonių, sprendžiant iš kaulų padėties, buvo palaidoti surištomis už nugaros rankomis.
Šalia vieno mirusiojo palaikų buvo rastas sidabrinis medalionas, pagamintas XIX a. viduryje. Šis radinys archeologams leido iškelti hipotezę, kad mirusieji buvo palaidoti ne anksčiau nei XIX a. II pusėje. Remiantis archyviniais duomenimis, šie palaikai jau buvo aptikti 1915–1916 m. Todėl padaryta prielaida, kad aptikti palaikai gali būti 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, nubaustų mirties bausme Vilniuje, Lukiškių aikštėje.
Palaikai buvo perduoti tirti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antropologijos specialistams.
