Kokia buvo istorinė karaliaus Mindaugo asmenybė? Kodėl jo karūnavimas buvo ir yra svarbus Lietuvos valstybingumui? Ar Lietuvos likimas būtų pasikeitęs, jei po Mindaugo būtume išsaugoję karalių dinastiją?
Šiuos klausimus 15min studijoje trečiadienį aptarėme su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, istoriku ir politologu Šarūnu Liekiu bei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu, profesoriumi daktaru Rimvydu Petrausku.
Istorikas R.Petrauskas kalbėjo, kad Liepos 6-oji yra savotiškai fiktyvi data, neužfiksuota jokiuose istoriniuose šaltiniuose ir įtvirtinta tik istorikų susitarimo būdu.
„Jokiame istoriniame šaltinyje nerasite šios datos“, – pabrėžė jis. „Šaltiniuose buvo liepos mėnuo. Kadangi dokumentai karūnacijai buvo rengiami ne Lietuvoje, tai niekas negalėjo tiksliai nustatyti, kurią dieną tiksliai vyks karūnacija, todėl buvo tiek vieta, tiek data apytiksliai nužymėtos. Kai dešimtajame dešimtmetyje buvo nuspręsta minėti šitą datą kaip valstybės šventę, aišku, reikėjo konkrečios datos. Istorikams teko parinkti liepos 6-ąją, kuri yra fiktyvi, bet kartu tai yra konsensuso, susitarimo reikalas ir mes galime pagrįstai šią datą žymėti kaip Mindaugo karūnavimo dieną“, – sakė jis.
Kalbėdami apie pačią Mindaugo asmenybę ir jos aprašymus istorikai pabrėžė, kad žiaurų jos vaizdinį sukūrė tai, kad apie jį žinome tik iš priešiškos Haličo-Voluinės kronikos.
„Viską, ką mes žinome apie Mindaugą, mes žinome iš svetimšalių kronikų – Livonijos kronikų ir ypač jo konkurento Haličo-Voluinės kunigaikščio metraščių, kuris daugiausiai tų asmeninių detalių apie Mindaugą ir pasako“, – pažymėjo profesorius R.Petrauskas, pridurdamas, kad iš tokių šaltinių objektyvaus vaizdinio negalima tikėtis.
„Mindaugas iš dalies valstybę vienijo prievarta, iš dalies megzdamas taikius ryšius valstybės viduje“, – sakė jis.
„Mindaugas iš dalies valstybę vienijo prievarta, iš dalies megzdamas taikius ryšius valstybės viduje“, – sakė jis.
Istoriko Š.Liekio manymu, nederėtų į Mindaugą žiūrėti iš dabartinių laikų perspektyvos ir pulti smerkti jį dėl kai kurių tiems laikams ir jų aplinkybėms normalių veiksmų.
„Mindaugas buvo neraštingas kariaunos vadas. Akivaizdu, kad tos tėvonijos dalis buvo ir žudymas, ir grobimas. Jeigu skaitote vikingų istorijas, tai panašūs dalykai ir čia vyko. Šių dienų lietuvis nėra toks lietuvis, kuris gyveno XIII amžiuje“, – kalbėjo Š.Liekis.
Faktų ir reliktų nedaug
R.Petrauskas pripažino, kad apie pačią Mindaugo karūnaciją žinoma labai mažai. Nežinome net ir kur ji vyko.
„Vietovardžių nėra iki pat Traidenio laikų, kai vieną kartą paminima Kernavė. Iš dalies tai atrodo keista, nes žmonių asmenvardžių turime, vardai žinomi, o nei vieno vietovardžio. Bet tai atspindi to meto valdymo pobūdį, keliaujančio monarcho valdymo pobūdį, nenusistovėjusios rezidencijos atvejį“, – teigė istorikas, pridurdamas, kad nežinoma nei kur Mindaugas buvo nužudytas, nei kur palaidotas, nei kur galėjo pradingti jo karūna.
„Jokių daiktų susijusių su Mindaugo asmeniu mes neturime. Buvo vienintelis antspaudas, bet ir tą, atrodo, Edmundas Rimša paneigė, įrodė, kad ir tas falsifikatas“, – dėstė R.Petrauskas.
„Jokių daiktų susijusių su Mindaugo asmeniu mes neturime. Buvo vienintelis antspaudas, bet ir tą, atrodo, Edmundas Rimša paneigė, įrodė, kad ir tas falsifikatas“, – dėstė R.Petrauskas.
Š.Liekis pastebėjo, kad daug ką lėmė ekonominės aplinkybės. Lietuva buvo neturtinga, retai gyvenama šalis.
„Net ir XV amžiaus pradžioje tai buvo labai retai gyvenama šalis. Mes dažnai įsivaizduojame, kad kai važiuojame nuo Šilalės į Tauragę ir matome kokias sodybas, tai taip buvo ir tais laikais. Tie laikai atrodė visiškai kitaip. Jei būdavo 4-5 gyventojai kvadratiniame kilometre, tai ir jie būdavo susibūrę tam tikroje vietoje“, – pasakojo jis.
Mindaugo Lietuva plotu buvo panašaus dydžio kaip dabartinė Lietuva. Tiesa, ji buvo gerokai išsiplėtusi į dabartinę Baltarusiją ir neturėjo Baltijos pajūrio. Jokių sienų nebuvo, o senąją Lietuvą sudarė atskiros gyvenvietės, susibūrę aplink piliakalnius, savotiškos salelės pelkių ir miškų masyve.
„Užsienio stebėtojai, kurie atvyksta XIII amžiuje apibendrina Lietuvą, kad tai yra miškų, pelkių kraštas“, – konstatavo R.Petrauskas. Lietuva buvo įsivaizduojama kaip galimas forpostas Rytuose, padėsiantis apsiginti nuo bijomų mongolų antplūdžio.
Laimėjo konkurencinę kovą
Mindaugas kovą dėl karūnos laimėjo konkurencinėje kovoje su Haličo-Voluinės kunigaikščiu Levu Danilovičiumi.
„Jis irgi pretendavo į karūną, kadangi buvo glaudžiai susijęs su Lenkijos reikalais, Vengrijos reikalais ir jam tas statusas būtų labai reikalingas. Persipynimas Lietuvos ir Haličo-Voluinės interesų dabar dažnai užmirštamas, bet net ir dabar Lietuvos-Ukrainos santykių kontekste tai yra labai svarbu“, – pabrėžė Š.Liekis.
R.Petrauskas pridūrė, kad Mindaugo pergalė šioje konkurencinėje dvikovoje iš dalies lėmė ir Lietuvos išlikimą. Jos neištiko Haličo-Voluinės likimas, kurios valdovų vyriškoji linija ėmė silpti ir galiausiai ji buvo nukariauta. Vakarų Ukrainoje esančią svarbią teritoriją vėliau pasidalino Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos karalystė.
Istorikų manymu, Mindaugas siekė asmeninės gerovės, nesuvokdamas tokio dalyko kaip valstybinis interesas. Bet valdovo naudos siekis padėjo ir jo valdiniams.
Š.Liekis pažymėjo, kad viduramžių valdovai nebuvo kažkokie tautininkai. „Tas įsivaizdavimas, kad valdovas manė, jog jo valdiniai turi kalbėti viena kalba, būti vienos religijos ar tautos... Aš labai abejoju, tokių faktų mes neturime. Vėlesnės Švarno istorijos rodo, kad netgi atvirkščiai“, – teigė jis.
R.Petrauskas kolegą papildė primindamas valdovų norą būti kuo tarptautiškesniais. Svetimšaliai pasižymėdavo didesne ištikimybe.
„Galima prisiminti ir Vytauto totorių atvejį arba Vengrijos karaliaus šventojo Stepono istoriją, jo situaciją galima lyginti su Mindaugo. Jo kalbai sūnui priskiriami žodžiai, kad vienos kalbos ir vienų papročių valstybė yra silpna“, – teigė istorikas.
Mindaugo karalystė tęsėsi dešimtmetį. Jos metu jis spėjo susikirsti su Livonijos ordinu. Istorikų teigimu, egzistuoja interpretacija, kurioje teigiama, kad Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės, tačiau jokių formalių ženklų, kad jis išties išsižadėjo karūnos nebuvo.
„Popiežiaus akyse jis net ir miręs liko krikščioniškas monarchas. Vadinasi, bent jau iki popiežiaus kurijos nenuėjo kažkokia žinia apie jo oficialią apostazę“, – sakė R.Petrauskas.
„Popiežiaus akyse jis net ir miręs liko krikščioniškas monarchas. Vadinasi, bent jau iki popiežiaus kurijos nenuėjo kažkokia žinia apie jo oficialią apostazę“, – sakė R.Petrauskas.
Mindaugo antroji žmona, Lietuvos karalienė Morta – viena pirmųjų moterų mūsų istorijoje.
„Šaltiniuose atsiskleidžiantis Mortos, kaip pamaldžios krikščionės vaizdas, atitinka ir kitų šalių patirtį. Daugelio šalių elite būtent moterys priima krikščionybę karališkose šeimose. Su Morta Mindaugas tariasi, ji atstovauja savotišką prokrikščionišką grupuotę Mindaugo aplinkoje. Ji pagimdo Mindaugui bent keletą vaikų, kurių vienas turėjo tapti sosto įpėdiniu“, – pasakojo istorikas.
R.Petrausko teigimu, vėlesnių amžių istorikai, negalėdami paaiškinti Mortos asmenybės ryškumo, pamaldumo ir įtakos netgi kūrė teoriją, kad ji galėjo būti kilusi iš Švedijos elito.
Mindaugo istorija kaip pamoka
Mindaugą 1263 m. nužudė jo sesers sūnus Treniota ir svainis, Nalšios kunigaikštis Daumantas. Mindaugo kariauna buvo išvykusi į eilinį grobiamąjį žygį ir tuo pasinaudoję sąmokslininkai nužudė tiek Mindaugą, tiek Rupliui (Rupeikiu) įvardinamą jo sūnų, galimą įpėdinį.
Š.Liekio manymu, Lietuvos istorijoje daugybė vėlavimo faktų yra laikoma pranašumais. Mindaugo progresyvus ir drąsus žingsnis, šiuo atveju, yra pavyzdys ir šiuolaikiniams politikams.
„Tai, kad čia paskutiniai pagonys, kad archajiškai, autentiškai gyvename... Kad ir dabartiniais laikais, kai dalis tualetų neprijungti prie centrinių sistemų. Matome tame daugybę pliusų“, – kalbėjo istorikas.
„Mindaugo pavyzdys istorijoje yra pamokymas, kad reikia eiti su progresu, su pažanga, su geriausiais pavyzdžiais, o ne kabintis už senų, dažnai žalingų įpročių“, – pridūrė Š.Liekis.
„Mindaugo pavyzdys istorijoje yra pamokymas, kad reikia eiti su progresu, su pažanga, su geriausiais pavyzdžiais, o ne kabintis už senų, dažnai žalingų įpročių“, – pridūrė Š.Liekis.
„Į priekį einantis, save įtvirtinantis žvilgsnis, matant save platesniame kontekste yra kur kas svarbesnis, nei pataikavimas kokiems vietiniams žyniams. Žyniams sakau perkeltine prasme“, – sakė istorikas.
„Liepos 6-oji yra viena tų datų, kuri nukelia mus į Lietuvos proistorę, ankstyvąją istoriją. Žmonių atmintis sukasi aplink kasdienybę, įvykius, siekiančius gal tik Antrąjį pasaulinį karą, tai būtent tai, kad pajuntame gilesnį ryšį su praeitimi, su ta vieta, kurioje esame, tai šią datą daro prasminga“, – pažymėjo Š.Liekis.
R.Petrauskas priminė, kad daugelis šalių turi panašias šventes, kurios labai svarbios jų tapatybei. Lenkija švenčia savo krikšto datą, Čekijoje gyvas Vaclavo I Šventojo įvaizdis, Šventojo Stepono Vengrijoje.
„Mindaugas ir jo karūnacija iškyla kaip kulminacija valstybės atsiradimo ir simboliškai yra labai gera data, labai tinkama švęsti liepos pradžioje“, – konstatavo VU istorijos fakulteto dekanas.
