Anot profesoriaus kalbėti apie Lietuvos politinio savarankiškumo pabaigą po Liublino Unijos negalima. Praėjus vos keliems dešimtmečiams nuo unijos pasirašymo, Lietuvos diduomenė patvirtino Trečiąjį Statutą – pagrindinį ir tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse galiojusį teisyną, bei įkūrė Vyriausiąjį Tribunolą.
„Per ilgą laiką Lietuvos diduomenė ir liko pagrindinė politinio savarankiškumo saugotoja, nepaisant to, kad iš tikrųjų, kultūriškai, šeimyniškai buvo tikrai labai smarkiai polonizuota. Bet čia vėlgi mes turime labai svarbią ikimoderniųjų laikų atskirtį – vienas dalykas yra kalba, kitas dalykas yra politinė savimonė, kuri iš tiesų toliau liko tikrąja to žodžio prasme lietuviška“, – 15min studijoje pasakojo R.Petrauskas.
Taip pat istorikas teigė, kad nepaisant to, jog atmosfera prieš Liublino Unijos derybas tikrai buvo prasta, vėlesnis Abiejų Tautų Respublikos gyvenimas to neatspindėjo. Vis dėlto ilgainiui istorikų darbuose tai buvo suplakta.
„XX amžiaus pradžioje Lenkijos ir Lietuvos santykiai nebuvo labai geri, tad natūralu, kad bandyta ir istorijoje ieškoti tokių konfliktinių siužetų, bet tokių siužetų nebuvo labai daug ir tas derybinis epizodas dėl Unijos ir siūlė tokį konfliktą. Taip jau yra politiniuose debatuose, mes dabar kažkuria prasme labai gerai matome Europos Unijos, Europos Sąjungos kontekste Brexit ir Europos Unijos vidaus kontekste tikrai tokius toli gražu, mes daugybės stenogramų net neturime ir dar visko nežinome, kokio tipo tie karšti ginčai vyksta“, – studijoje pasakojo profesorius.
Transliaciją iš studijos žiūrėkite žemiau:
