Mieste organizuotas sukilėlių būrys, turėjęs ne vieną susirėmimą su Rusijos kariuomene. Sukilėliai slapstėsi Tauragės miškuose, užpuolė Sungailiškių ir Karapolio dvarus, bet, rusų kariuomenės persekiojami, patraukė prie Prūsijos sienos.
Pralaimint sukilimui ir daliai sukilėlių besitraukiant į užsienį, vieno sukilėlių būrio vadas M.Puidokas, norėdamas išsaugoti kovotojus, 1864 metais išskirstė juos į mažas grupeles, liepęs susirinkti Gaurės miškuose.
Katalikų kunigas V.Norvaiša už lietuviškų knygų platinimą ir sukilimo rėmimą 1870 metais žandarų suimtas ir ištremtas į Tomsko guberniją.
Evangelikų liuteronų kunigas Karolis Julius Čėsna glaudė sukilimo dalyvius, o jam žlugus, kovojo prieš caro valdininkų draudimą naudoti bažnyčioje lietuviškas religines knygas.
Visa tai – daugiau ar mažiau girdėti faktai, apie kuriuos informacijos galima aptikti periodikoje. Šį kartą į 1863 metų sukilimo įvykius Taurogene bei apylinkėse norėtųsi pažvelgti priešo akimis. Mat, kartu su vadinamąja reguliariąja kariuomene, malšinant sukilimą dalyvavo ir pasienio daliniai (4299 kareiviai, iš jų 1904 žvalgai ir 21 žemesnio rango karininkas), tarp jų Taurogeno brigada, vėliau įvertinta kaip „labai teigiamai pasireiškusi“. Greta specifinių sienos apsaugos funkcijų, šiai tarnybai teko atlikti dar ir karines užduotis.
Prasidėjus sukilimui, brigadų dalys iš postų pasienyje sujungtos į būrius, saugojusius pagrindines muitines. Po kurio laiko šie būriai prijungti prie pasienio miestuose ir miesteliuose dislokuotų kariuomenės dalinių. Nors kai kurie kariškių susirašinėjimo terminai šiandien akivaizdžiai rėžia akį ir ausį, siekiau išsaugoti tų laikų autentiškumą.
Kartu su vadinamąja reguliariąja kariuomene, malšinant sukilimą dalyvavo ir pasienio daliniai.
Lietuvoje sukilimas, kaip žinia, prasidėjo 1863 metų vasario 1 dieną. O jau po keturių dienų Tauragės (Taurogeno) brigados vadas pulkininkas Glazenapas išsiuntinėja kuopų vadams aplinkraštį: „Nors visame Taurogeno brigados prižiūrimame ruože ramu ir netgi negirdėti apie kokius nors gyventojų judėjimus, laikau būtinu atlikti kai kuriuos neatidėliotinus darbus.
Pagal galimybes, dažniau tikrinti pavestas teritorijas, ypač naktį, dalyvaujant ne mažiau kaip 2 žmonėms ir organizuoti tinkamą pranešimų perdavimą tarp linijų, kad žvalgai, sužinoję iš aplinkinių gyventojų apie įtartinus būrius, galėtų pranešti artimiausiam karininkui, kuris pats, su apsauga, įsitikinęs perduotųjų žinių teisingumu, nedelsdamas praneštų gretimiems karininkams maištininkų skaičių ir pasiskirstymą.
Imtis griežčiausių priemonių, kad piktadariai, tegu ir nedidelėmis jėgomis, negalėtų užpulti kurio nors posto netikėtai.
Postuose turimus atliekamus ginklus nedelsiant atiduoti į kuopos saugyklą.
Pasirodžius būrio saugomame ruože didesniam už būrį maištininkų kiekiui, sušaukti visą būrį artimiausiame patogiame punkte, kuris iš anksto turi būti žinomas visų būrio postų žemesniesiems karininkams. Tam Jūs privalote nedelsdami aplankyti kuopas, nustatyti būrių rinkimosi punktus ir informuoti apie tai kiekvieną postą, paaiškinant žmonėms, kad dabar viskas ramu, bet tai daroma tik visų saugumui. Be to, suderinkite savo planus su pasienyje išsidėsčiusio kariuomenės pulko karininkais.
Nors ir galvoti negalima, kad visas susirinkęs būrys nepajėgtų atsilaikyti prieš įsiveržusią gaują, vis dėlto, būtina įspėti būrių vadus, kad jie kraštutiniu atveju turi trauktis į savo kuopų būstines.
Griežtai kontroliuoti, kad sargyba netikėtų melagingais pranešimais apie rengiamą kontrabandos gabenimą, kuriuos gali platinti maištininkai, patys siekdami įgyvendinti savo nešvarius sumanymus. Apskritai, įteigti žemesniesiems karininkams būti ypatingai atsargiems ir atidiems.“
Vasario šešioliktąją 2 kuopos vadas (už jį pasirašo majoras Melechas) rašo brigados vadui: „Pastebėjęs neramias gyventojų nuotaikas ir gavęs žinių apie piktadarių ketinimą 16-osios naktį užpulti Sargybą, ėmiausi priemonių, kad piktadariai neužkluptų nepasirengusių - perkėliau visą Švėkšnos būrį ir 5 Voveraičių būrio postus į kuopos teritoriją, pranešiau, kad užpuolimo atveju jie trauktųsi į Gargždus saugoti muitinės.
Bet piktadariai, tikriausiai, sužinoję apie mūsų rengiamas atsargumo priemones, šią naktį nesurengė jokio puolimo ir naktis į 16 buvo rami.
Švėkšnos ir Voveraičių būriai naktimis bus kuopos teritorijoje, o dieną vyks į savo postus vykdyti tarnybinių pareigų.“
Kovo dvidešimt penktąją antrosios kuopos vado majoro Melecho laiške brigados vadui jau pasirodo ir pirmosios baimės gaidelės: „Sklinda gandai, kad Raseinių valsčiuje atsirado gausios maištininkų gaujos, kurios juda link Palangos miestelio. Kadangi 7 kuopa jau išvyko iš Švėkšnos į Naumiestį, kur susijungs su to paties pulko 8 kuopa, užpuolimo atveju arba matant kad nebus galima prieš maištininkus atsilaikyti, į kurią pusę mums trauktis – link Palangos ar link Naumiesčio? Ir dar – ar gali pirmoji linija pereiti sieną ir ar turi teisę vykti pasieniu iš Prūsijos pusės?“
Kovo dvidešimt devintą dieną 4 kuopos vadas majoras Trusovas kreipiasi į brigados vadą: „Siekiant sustiprinti Jurburgo (Jurbarko) m. būrį, iš Eičių būrio 9 žvalgai ir iš Jurburgo Plentrakio ir Žirniškių postai bus laikinai įkurdinti Jurburgo m. Taip pat nurodyta Eičių būrio vadui nakties metu sujungti Tatarinės postą su Dunokais o Sakalinės su Eičiais. Postų akiratyje pasirodžius maištininkų gaujoms, Dunokų ir Tatarinės postų sargybiniams atstitraukti į Pundolovo (?) postą, o žvalgams – į Kuisių ir Adomiškės postus. Sakalinės ir Eičių postų sargybiniams vykti stiprinti Stolbovkos ir Beržyno postus. Štabs-kapitonui Balčivinčiui įsikurti Beržynuose, o poručikui Eksei su dviejų paskutiniųjų postų žvalgais vykti į Jurburgo miestelį.“
Balandžio šeštąją brigados vadui Fiodorovui rašo Vainuto būrio vadas Chodunovas:
„Gavau visiškai patikimos informacijos apie maištininkų ketinimą šiandien arba rytoj, dieną ar naktį užpulti antros linijos postus. Šitie būriai jau pasirodė artimiausiuose prie 2 linijos miškuose ir tik laukia atvykstant iš Upynos raitųjų maištininkų, kurie pastebėti už 7 mylių nuo Vainuto.“
Optimizmo nekeliantis atsakymas gautas po keleto valandų: „Puolant maištininkams, atsitraukti iš 2 linijos ir būti kiek įmanoma atsargiems bei atidiems, kad priešas, tai yra, maištininkai, neapsuptų“.
Balandžio šeštąją brigados vadas Glazenapas kreipiasi į Vainuto būrio vadą: „Mane pasiekė gandai, kad prie Šilalės miestelio renkasi maištininkų grupelės. Todėl siūlau Jūsų kilnybei paimti iš būrio 10 – 15 žvalgų ir nuvykti į vietą asmeniškai patikrinti. Po to prašau mane informuoti, kiek teisingi šie gandai.“
Kapitonas Chodunovas atsako jau kitą dieną: „Turiu garbės pranešti, kad šiandien atlikau rekognoskuotę Pajūrio m. ir toliau link Šilalės apylinkių, bet maištininkų niekur nesutikau. Daugelio žmonių parodymais, maištininkų gaujos išsidėsčiusios įvairiose vietose ir kartais pasirodo prie Šilalės ir Tenenių, bet kur pagrindinė šitų gaujų buvimo vieta, niekas, tikriausiai, nežino, kadangi jos slepiasi ir nuo gyventojų ir gyvena miške. Didelį jų susibūrimą pravažiuojantys žmonės matė vakar prie Upynos – iki 4 tūkstančių ir iki 50 vežimų gurguolė, o prie Kaltinėnų miestelio – virš 2 tūkstančių. Pačiame Kaltinėnų miestelyje nutrauktas pašto ryšys ir maištininkai pasiėmė šešis geriausius pašto arklius. Iš pačių gyventojų nieko sužinoti neįmanoma, kadangi jie bijo keršto.“
Puolant maištininkams, atsitraukti iš 2 linijos ir būti kiek įmanoma atsargiems bei atidiems, kad priešas, tai yra, maištininkai, neapsuptų.
Balandžio devintoji. Kapitonas Chodunovas – brigados vadui: „Turiu garbės pranešti, kad gavau patikimų duomenų apie maištininkų ketinimą rytoj naktį užpulti Taurogeno miestelį ir Naujamiestį. Į Taurogeną vyksta 2500 žmonių būrys, o į (dab. Žemaičių) Naumiestį per Tenenius – 2000. 1600 žmonių turi sunaikinti trečios kuopos 1 ir 2 linijas. Jų planas toks – neliečiant 2 linijos, slapta prieiti nuo Prūsijos sienos pusės iki 1 linijos ir užpulti pirmiausia 1 linijos užkardas, o po to užkirsti kelią mūsų atsitraukimui į Prūsiją.
Kadangi kuopos vadas Gran yra Taurogene, aš, neturėdamas leidimo iki puolimo susijungti su 1 linija, o likti 2, laikau tai ne tik nenaudingu, bet netgi kenksmingu. Miškingoje pozicijoje naktį labai sudėtinga pastebėti ar užkirsti piktadarių kėslus prasibrauti iki 1 linijos ir atkirsti abi linijas nuo Prūsijos, Taurogeno ir Naumiesčio. Prašau duoti man nurodymą, kaip turiu elgtis šiomis aplinkybėmis.“
Balandžio vienuoliktąją Būdviečių būrio karininkas Michelsonas informuoja brigados vadą: „Šiandien sugrįžo į savo postus žvalgai ir sužinojo, kad maištininkai dvyliktą valandą nakties apšaudė Žygaičių užkardą ir įsitikinę, kad žvalgų joje nėra, apsupo didelėmis pajėgomis, apsišviesdami viską apžiūrėjo ir dar keletą kartų iššovę pasišalino.
Netoli užkardos iš tvorų sukūrė laužą. Dvarininkas Jankevičius maištininkams tiekė surinktas jo namuose maisto atsargas. Tai paliudijo visi Žygaičių vyrai.“
Deja, visais laikais, greta dorų, atsidavusių kraštui patriotų, atsirasdavo ir asmenų, jautusių malonumą įduoti artimą savo. Tą pačią balandžio vienuoliktąją trečios kuopos vadas Gran kreipiasi į brigados vadą: „Iš pasienio gyventojų pavyko sužinoti, kad miškingose vietose slepiasi daug lenkų maištininkų, kuriuos išaiškinti buvo pasiųsti būrio karininkai Chodunovas ir Michelsonas su Vainuto ir Taurogeno būrių dešimties žvalgų komanda. Bet tada maištininkų buvimo vietos nustatyti nepavyko.
Dabar gavau karininko p. Michelsono pranešimą, kad 9 dieną pas jį atvyko Balskų kaimo valstietis Liudvikas Margis ir pranešė, jog praėjusią naktį, apie 11 valandą, per jų kaimą dvarininko Jankevičiaus ūkio link ėjo daugybė maištininkų. P.Michelsonas nedelsdamas su dviem žvalgais ir minėtuoju valstiečiu nuvyko į nurodytą vietą.
Aptikęs maždaug 50 arklių ir 100 žmonių pėdsakus, kapitonas Michelsonas pasiskubino grįžti į savo postą, bet pakeliui iš miško penkiais šūviais buvo nušautas arklys. Kada karininkas mėgino iš po jo išsilaisvinti, pasigirdo dar du šūviai, į kuriuos jis atsakė iš savo dvivamzdžio ir slapta atsitraukė į Vaidilus. Kartu buvę žvalgai Kempist ir Žitkovas nujojo atgal, kadangi šūvių išsigandę arkliai pasileido taip greitai, jog neįmanoma buvo sulaikyti. Vaidiluose ponas Štemplevas davė karininkui Michelsonui arklį, kuriuo jis ir grįžo namo. Tai atsitiko už penkių varstų nuo Žygaičių posto, kur maištininkai slepiasi miškuose, o naktimis rengia išpuolius.“
Gegužės dvidešimt ketvirtąją brigados vadui savo pamąstymus su užrašu „Konfidencialiai“ siunčia Jurbarko pasienio apygardos viršininkas tikrasis civilinis patarėjas Denas: „Pono Finansų ministro nurodymu pasienio sargyba privalo atlikti visus karinės vadovybės nurodymus ir mes negalime jai nurodyti, kaip naudoti pasienio sargybą, prijungtą prie lauko kariuomenės. Kas dėl Jūsų minimo ir man gerai pažįstamo siunčiamų į būrius žvalgų ir arklių ypatingo nuovargio, tai kiekvienas kariškis žino, jog panašiame kare kaip šis, kavalerija visada kenčia labiau už pėstininkus, kuri, kaip mane informuoja, nuo nuolatinių žygių taip pat labai išvarginta.
Kadangi šūvių išsigandę arkliai pasileido taip greitai, jog neįmanoma buvo sulaikyti. Vaidiluose ponas Štemplevas davė karininkui Michelsonui arklį, kuriuo jis ir grįžo namo.
Gali, žinoma, atsitikti, kad kartais nėra laiko iškinkyti arklių parą ar ilgiau, bet taip būna per kiekvieną karą. Jeigu paieška užtrunka ilgesnį laiką, nesitiki, kad neatsirastų laiko nuimti balnus ir išdžiovinti pobalnius, ką turi griežtai kontroliuoti komandiruojami į būrius sargybos karininkai.
Dėl atlyginimo priedų žemesniesiems Jūsų vadovaujamos brigados karininkams jų komandiruotės laikotarpiu, aš dar anksčiau kreipiausi į Užsienio prekybos departamentą.“
Balandžio keturioliktąją Būdviečių būrio karininkas Michelsonas raportuoja brigados vadui: „Šiandien gavau žinių, kad maištininkai paliko savo pozicijas miške už Žygaičių užkardos netoli Vaidilų ir persikėlė į kairįjį Jūros krantą į Karapolį, Sungailiškus ir Pagramantį. Aš su 32 žvalgais patikrinau šias žinias ir iš p. Štempelevo ekonomo sužinojau, kad jie tikrai nuėjo į tą pusę, iš kurios buvo atėję.
Grįždamas aplankiau jų paliktas rinkimosi vietas, kur iš pėdsakų galima spręsti, jog jie pasidalino į keletą dalių ir skirtingais keliais išėjo į minėtas vietoves.“
Kiek nukrypstant į šalį, reikia pasakyti, kad po bemaž poros savaičių, balandžio dvidešimt septintąją, ties Šakviečiu įvyko venas reikšmingiausių sukilimo mūšių. Rusų rinktinė (dvi pėstininkų kuopos, šaulių ir pasienio apsaugos daliniai) staiga puolė sukilėlius. Maskvos universitetą baigęs gydytojas, vadovavęs Žemaitijoje veikusiems būriams, Boleslovas Dluskis buvo parinkęs savo būriui gerą poziciją, todėl sukilėliams po susišaudymo, kuris tęsėsi apie keturias valandas, pavyko atremti rusus, išmušti juos iš miško ir priversti trauktis. Sukilėlių gretos gerokai praretėjo, sveikų liko apie septyniasdešimt žmonių, du nukauti, trys mirtinai sužeisti, vienuolika - lengvai. Rusai kautynių lauke paliko paliko septynis lavonus, o vienuolika sužeistųjų nugabenta į Tauragę.
Bet grįžkime prie pasienio karininkų susirašinėjimo. Gegužės aštuonioliktąją 4 kuopos vadas majoras Trusovas iš Jurbarko informuoja brigados vadą: „Ramybė Jurburge ir apylinkėse buvo sutrikdyta šio mėnesio 16 gautais duomenimis apie į Eržvilko miestelį atvykusią maištininkų gaują. Estlandijos pėstininkų pulko vado įsakymu praporščikas Lopato su 6 žvalgais buvo pasiųstas į Dainių k. išsiaiškinti tolesnę šios gaujos žygio kryptį ir grįžo tą pačią naktį, neradęs galimybės sužinoti apie tai nieko teigiamo. 17 dieną maištininkai už devynių varstų nuo Jurburgo išplėšė kaimo valdybą. Tai sužinojęs, pulko vadas kartu su pėstininkais pasiuntė kapitoną Masinį ir 20 žvalgų persekioti šią gaują, bet neaptiko jų, o tik sužinojo, jog ten buvo 15 žmonių, atjojusių pašto arkliais iš Barzdų. Jie, išgirdę, kad atvyksta kariuomenė, spėjo paimti iš kaimo valdybos 129 r., sunaikinti popierius ir iš karto nujojo artimiausio miško link.“
Na o gegužės dvidešimt šeštos dienos kapitono Lindenerio informacijos 3 kuopos vadui negalima skaityti be šypsenos: „Patikėtas man 20 žvalgų būrys gegužės 21 turėjo susirėmimą su maištininkais. Vakar, jiems grįžus, paaiškėjo: 1) iš maištininkų atimtas anksčiau jų pagrobtas žvalgo Cubiko arklys „Bugor“ be balno ir pavalkų ir yra man patikėtame būryje; 2) Makarovo arklys „Bob“ maištininkų atakos metu suklupo ir, numetęs raitelį, su pilnu nešuliu, pistoletu ir pistoleto diržu pabėgo; 3) per kautynes sulenktas Dedenkos lygiavamzdis šautuvas, kuris ištiesinimui atiduotas į brigados dirbtuves; 4) Popovas pametė graižtvinį pistoletą be dėklo su diržu; 5) Fiodorovo graižtvinio šautuvo vamzdis perplėštas ir netinkamas naudoti, atiduotas į dirbtuves; 6) Žuguro pistoleto rankena peršauta; 7) Sasas pametė durklą; 8) Voitilianis pametė durklą su makštimi; 9) Makarovas pametė kardo makšties antgalį. Per mūšį su maištininkais krito žvalgo Oglobino arklys o pats Oglobinas susitrenkė, todėl grįžęs išsiųstas į Taurogeno pasienio lazaretą.“
Birželio penktoji. Antros kuopos vadas majoras Melechas – brigados vadui: „Šiandien iš patikimų šaltinių sužinojau, kad maištininkai, iki šiol slapstęsi miškuose, gavo savo slapto komiteto įsakymą šio mėnesio 7 dieną užpulti pasienio sargybos 1 linijos postus. Trys būriai, apie 6 tūkstančius, jau artėja. Pranešdamas tai Jūsų prakilnybei, turiu garbės paklausti, kur galiu atsitraukti, jeigu priešo pajėgos bus didesnės už 1 linijos jėgas.“
Birželio keturioliktąją ketvirtos kuopos vadas majoras Trusovas kreipiasi į brigados vadą:
„Praėjusios savaitės pradžioje buvo gauta duomenų apie maždaug už dvidešimt dviejų varstų nuo Jurburgo miestelio pasirodžiusius maištininkus. Birželio 4 dieną buvo pasiųsti praporščikas Lopato su penkiolika žvalgų, kurie apvažiavo Žindaičių, Bandzinų ir Montvilų kaimus. Iš vietos gyventojų sužinota, jog gana didelė gauja yra išsidėsčiusi miškuose aplink Eržvilką, tačiau konkretaus ploto niekas nurodyti negalėjo.“
Rugpjūčio devynioliktąją kapitonas Lindeneris informuoja trečios kuopos vadą:
„Rugpjūčio 17 iš Skaudvilės į mano būrį su paštu pristatytas žvalgas Moisejus Cubikas (tai jo arklį iš sukilėlių kareiviams pavyko atimti gegužės dvidešimt pirmą dieną – A.J.) vien su miline, be jokios ginkluotės, birželio dvyliktą dieną išvaduotas iš lenkų maištininkų nelaisvės.“
Rugsėjo ketvirtoji. Majoras Trusovas iš Gaurės kreipiasi į brigados vadą, konstatuodamas „triuškinamą“ sukilėlių pralaimėjimą: „Poručiką Senkovskį ir praporščiką Kaidanovą su 50 žvalgų miške netoli Gaurės atakavo maištininkų būrys, kuris po keleto šūvių pabėgo, palikęs 21 arklį, 2 šautuvus, 1 kardą ir 18 balnų. Generolo-majoro kunigaikščio Boriatinskio pavedimu 14 arklių ir 11 balnų padovanoti žemesniųjų laipsnių žvalgams, kurie 12 arklių pardavė kuopos aukcione už 178 sidabrinius rublius 15 kapeikų. Du arkliai, vieningu pritarimu, atiduoti Senkovskiui ir Kaidanovui.“
Rugsėjo aštuonioliktoji. Pulkininkas Ozerovas kreipiasi į kolegą pulkininką Glazenapą:
„Raseinių karo viršininkas informavo mane, jog iš Prūsijos, už vieno varsto nuo sienos, po romo priedanga per Naumiesčio miestelį bus vežamas parakas. Prašau imtis priemonių, kad parakas ir ginklai nebūtų pervežti per sieną“.
Rugsėjo dvidešimt septintoji. Orenburgo pėstininkų pulko majoras Dlušborskis informuoja brigados vadą: „Iš Londono gauta žinių, jog Lenkijos revoliucinis komitetas užsakė Prancūzijos imperatoriškosioms gamykloms 12 tūkstančių šautuvų, kuriuos gaminti leidžiama, ir kad Prancūzijoje nupirktas didelis kiekis parako, kurį rengiamasi vežti į Lenkiją raudonmedžio nuopjovose, žuvies skardinėse, garstyčių dėžutėse ir mineralinio vandens buteliuose. Laikau būtinu informuoti Jūsų prakilnybę, kad būtų imtasi priemonių sustabdyti išvardintų daiktų įvežimą.“
Sukilimą, kuris truko apie šešiolika mėnesių, iki 1864 metų rudens malšino apie šimtas keturiasdešimt tūkstančių Rusijos kareivių.
Įdomus karininko Klimovičiaus spalio ketvirtosios raportas Taurogeno būrio vadui kapitonui Lindenerui:
„Mano posto žvalgai spalio 3 pirmą valandą dienos gavo iš slapto informatoriaus informaciją, kad už pusantro varsto nuo dvarininko inžinieriaus štabs-kapitono Jankevičiaus dvaro yra žemėje užkastas ginklų sandėlis. Aš, pasiėmęs 16 žvalgų, antrą valandą dienos nuvykau su informatoriumi į nurodytą vietą.
Pranešimas dalinai pasitvirtino – karinė kontrabanda sudėta į duobę ir iš viršaus užversta akmenimi. Atidarius surasta 12 paketų su šautuvais, 1 paketas su 13 kardų, 4 dėžės, apkaltos skarda, neaišku ko, 2 paketai su pistoletais (viename, uždarytame, neaišku kiek, o iširusiame – 24 pistoletai), 13 durklų ir peilių makštyse. Be šios kontrabandos, areštuotas dvarininko Jankevičiaus tarnas Jurka Upilka, kadangi, informatoriaus liudijimu, jis varė šalin visus, kas tik prisiartindavo prie šios duobės. Tarnas, atvykus į Taurogeną, perduotas Taurogeno dalinio karo viršininkui majorui Kobylinskiui.
Septintą valandą vakaro išėmęs minėtąją kontrabandą ir neturėdamas galimybės perkelti ją į Žygaičių postą, šūviais į orą išsikviečiau daugiau pagalbos. Netrukus atvyko Vainuto posto vachmistras su 5 žvalgais. Sulaukęs pastiprinimo, išsiunčiau 4 žvalgus ieškoti vežimų, o pats likau saugoti kontrabandos, kuri vėliau Taurogeno muitinėje buvo įvertinta 527 rubliais 88 kapeikom.“
Sukilimą, kuris truko apie šešiolika mėnesių, iki 1864 metų rudens malšino apie šimtas keturiasdešimt tūkstančių Rusijos kareivių. Lietuvoje įvyko trys šimtai dvidešimt vienas mūšis su okupacine Rusijos kariuomene. Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių. 1864 m. įvestas draudimas platinti lietuviškus (o taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis, galiojęs ištisus keturiasdešimt metų.
