Rusijos valdžia visados drausdavo skelbti nemalonias jai atstovų kalbas. Bet dabar susekė, jog valdžios pranešimų raštinė paskelbia ir pramanytų kalbų, kad suklaidinus visuomenę. Iš to matyti, kad Petrapilis nevengia jokių priemonių“, – 1917 m. rašė „Dabartis“.
Rusijos taikos pasiūlymai sukėlė ir Europos diskusijas
Baigiantis eiliniams Pirmojo pasaulinio karo metams ir toliau vykstant beprasmiam kraujo liejimui, svarbiausias buvo karo nutraukimo, taikos klausimas. Savo Kalėdų kalboje popiežius Benediktas XV apgailestavo dėl to, kad jo taikos iniciatyvos buvo atmestos. „Lietuvos aidas“:
„Mes jaučiame didį skausmą, kad mūsų pastangos tautoms sutaikinti nuėjo veltui ir kad mūsų pakvietimas, siųstas kariaujančioms valstybėms, paliko be vaisių... Mes raminamės mintimi, jog mūsų kvietimas į taiką, gali būti, galima prilyginti tam grūdui, kurs auga, jeigu tik esti žemės šilumos susprogdintas... Todėl mes šaukiame mūsų dienų sūnus: Grįžkite prie Viešpaties, kurs nori Kristaus taikos, ne keršto ir neapykantos, ne gobšumo ir ne kraujo liejimo. Tai yra užmokesnis, kurs yra geros valios žmonėms praneštas.“
Jei popiežiaus viltys į visišką karo veiksmų nutraukimą neišsipildė, rytinėje karo teatro dalyje jau beveik mėnuo nevyko karo veiksmai, o Lietuvos Brastoje įsibėgėjo taikos derybos tarp bolševikinės Rusijos vyriausybės ir Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Bulgarijos. Kalėdų dienomis Rusijos pusė pateikė savo pamatinius pasiūlymus taikos deryboms. Rusų pasiuntiniai pasiūlė 6 punktus, kurių svarstymas būtų pagrindas tariantis dėl taikos. „Lietuvos aidas“:
„1) Neturi būti užgrobiamas karo laiku užimtųjų žemių. Kariuomenė iš užimtųjų kraštų turi tuojau pasitraukti.
2) Tautų politinė nepriklausomybė turi būti atstatyta taip kaip prieš karą buvusi.
3) Įvairioms tautoms, kurios prieš karą politiškai nebuvo nepriklausomos, turi būti leista pačioms nuspręsti priklausomybės klausimas, t. y. pačioms liuosai pasisakyti, prie kurios valstybės priklausyti nori ar balsavimu nuspręsti savo tautos nepriklausomybę. Balsavimas turi būti visiškai laisvai atliktas visų tam tikro krašto gyventojų, tam skaičiuje ir jų pabėgėlių.
4) Apgyventuose įvairių tautų kraštuose turi būti apsaugotos mažumų teisės tam tikrais įstatymais, kurie užtikrintų tautinės kultūros nepriklausomybę ir autonominį valdymą.
5) Nė viena kariaujančių valstybių nemoka karo nuostolių. Sumokėtosios gi tuo tarpu išlaidos privalo būti grąžintos. Šiaip žmonių nuostoliams atlyginti turi būti sudarytas tam tikras kapitalas proporcionaliniais (palyginamaisiais) kariaujančių valstybių nuostoliais.
6) Kolonijų klausimas turi būti išrištas tinkamai 1–4 punktais.“
Savo pozicijas rusų delegacija dar padarė kai kuriuos paaiškinimus:
„Rusų delegacija skaito nepaliečiamu daiktu, kad mažųjų tautų laisvė stipresniųjų tautų būtų slopinama ar tai ūkio boikotu, ar tai užgrobimu vieno krašto kitu, ar suvaržymu prekybos ir muito sutartimis, kurios trukdytų prekybos laisvę trečiojo krašto, ar pagaliau, jūros blokada.“
Šis paaiškinimas tiesiogiai liečia Lietuvą. Prisiminkime Lietuvos Tarybos ir Vokietijos gruodžio 11 dienos aktą, jame kalbama apie muitų sąjungą su Vokietija. Žinoma, tai tikrai nepaskatintų Lietuvos ekonomikos suklestėjimo, nes verstų po okupacijos neatsigavusį kraštą labiau orientuotis į ją neseniai okupavusios šalies ekonominius poreikius. Štai dėl ko Vokietija net nesirengė rodyti Rusijos pusei šio akto antrosios dalies. Kaip matysime, vėliau šis klausimas taps vos ne pagrindiniu nutraukiant Lietuvos Brastos derybas ir Lietuvos Tarybai apsisprendžiant vienašališkai skelbti Lietuvos nepriklausomybę.
Šie Rusijos taikos pasiūlymai, galima sakyti, įstūmė kitą derybų pusę į tam tikras abejones. Jos sukėlė ir Europos tautų bei politikų diskusijas. Išklausęs Rusijos pasiūlymus, Vokietijos užsienio reikalų ministras Richardas fon Kiulmanas visų keturių valstybių vardu paprašė pertraukos atsakymui apsvarstyti.
Lenkija irgi turėjo aneksinių planų
Kitos dienos derybos suderino daugybę ekonominių klausimų ir perėjo prie politinių sprendimų. „Dziennik Wilenski“:
„Karo laiko įstatymai turi būti panaikinti, jų aukos privalo atgauti savo teises arba gauti kompensacijas... Iš principo susitarta dėl karo belaisvių ir internuotųjų asmenų paleidimo ir sugrąžinimo namo...
Pagaliau buvo susitarta dėl kuo skubesnio diplomatinių ir konsulinių santykių atkūrimo.
Svarbus abiem pusėms okupuotų teritorijų klausimas sulaukė tokio Rusijos pasiūlymo:
Abiem pusėms sutinkant... Rusija atitraukia savo kariuomenę iš jos okupuotų Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Persijos, o keturių sąjungos šalys – iš Lenkijos, Lietuvos, Kur6o ir kitų Rusijos vietų.
Pagal Rusijos vyriausybės sprendimą, paskelbusį visų be išimties Rusijoje gyvenančių tautų apsisprendimo teisę, net atsiskyrimą, tų teritorijų gyventojams bus sukurta galimybė kuo skubiau, nustatytu terminu, visiškai laisvai nuspręsti klausimą dėl jų prisijungimo prie vienos ar kitos valstybės, arba savarankiškos valstybės sukūrimą.
Be to teritorijose, kur vyks balsavimas, negali būti jokios svetimos kariuomenės, išskyrus tautinę ir vietos miliciją.“
Derybininkai sutarė, kad šie susitarimai gali būti svarstomi toliau. Dėl kai kurių sutarties punktų iškilo nesutarimų. Pavyzdžiui, Rusijos derybininkai buvo nepatenkinti keturių valstybių požiūriu į kolonijas. Taip pat buvo nutarta, kad kai kurie techniniai dalykai (susisiekimo, ekonominiai klausimai) gali būti svarstomi toliau, o politiniams klausimams būtinos konsultacijos su savo šalių vyriausybėmis, buvo nuspręsta padaryti pertrauką. „Lietuvos aidas“:
„Pagaliau rusų delegacijos vadas paaiškino, jog ji, nepaisant minėtų nesutikimų, esanti tos nuomonės, kad sąjungininkų atsakyme esąs viešas pasireiškimas atsižadėti agresyvinių siekimų, kurs teikiąs progos tuojau imtis tartis dėl visuotinės taikos tarp visų kariaujančių valstybių.
Dėl tos priežasties rusų delegacija siūlo pertraukti tarybas dešimčiai dienų... ir per tą tarpą paaiškinti ir supažindinti su išdėtais taikos dėsniais tas tautas, kurių valdžios dar nėra prisidėjusios prie čia vedamų taikos derybų. Po to laiko šiaip ar taip tarybos bus toliau vedamos.“
Reikia paminėti, kad Lenkija tuo metu bent jau formaliai turėjo vyriausybę, tiesa, galima sakyti marionetinę, nes ji visiškai buvo kontroliuojama Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos. Tačiau ji buvo kur kas įtakingesnė nei Lietuvos Taryba. Todėl dar prieš Kalėdas Lenkijos ministras pirmininkas Janas Kuchaževskis lankėsi Berlyne ir kalbėjo apie galimybę Lenkijai dalyvauti taikos derybose. „Lietuvos aidas“:
„Lenkų ministerių pirmininkas kalbėjosi su Vokietijos ir Austrijos ministeriais dėlei dalyvavimo lenkų atstovų taikos derybose. Kaip atsiliepė tuo klausimu ministeriai – nepasakyta. „Vossische Zeitung“ tą proga taip rašo: Lenkijos nepriklausomybės klausimas išrišamas iš vieno su Rusija. Kolei su ja dėlei to nesusitarta, Lenkija, kaipo nepriklausoma valstybė, negyvuoja, taigi ir pasiuntinių taikos tarybose turėti negali, nes tatai tik nepriklausomų tautų teisė.“
Reikia pažymėti, kad Lenkija siekė ne tik dalyvauti Lietuvos Brastos derybose, bet turėjo aneksinių planų. Kartu su Lenkijos ministru pirmininku į Berlyną vyko žymios Vilniaus spaustuvininkų Zavadskių giminės atstovas Vladislavas Zavadskis. Jo tikslas buvo derėtis su vokiečių atstovais dėl Vilniaus priskyrimo Lenkijai. Lietuvos lenkų memorandumo reikalavimai buvo tokie – Lietuvos-Lenkijos unija, vokiečių okupuota Lietuva laikoma nedalijamu vienetu ir pripažįstamas abiejų susijungusių valstybių savarankiškumas. Šie reikalavimai buvo grindžiami lietuvių tautišku nesusipratimu, inteligentijos nebuvimu, o lietuvių tautinis sąjūdis vadinamas „litvomanija“.
Lenkijos ministras pirmininkas, būdamas labiau prityrusiu politiku, laikėsi kiek atsargesnės pozicijos. „Lietuvos aidas“:
„Būdamas Berlyne, lenkų ministerių pirmininkas politikos pasikalbėjime užsiminė apie Lenkijos sienas... Lietuviams jis pripažįstąs apsisprendimo teisę... Tačiau ne visa, kas politikos ir geografijos žvilgsniu prie Lietuvos skaitoma, priklausą jai etnografijos žvilgsniu, kaip antai Vilniaus apygarda, čia lietuviai, pasak jo, darą nepaprastai mažą nuošimtį...
Kalbėdamas Berlyne su „Vossische Zeitung“ korespondentu dėl Lenkijos mažumų teisių, Kuchaževskis tokia mažuma paskaitė ir lietuvius. Girdi, pat Lenkijos viduryje jie norį duoti lygių teisių visiems piliečiams; gi daugiausia atkreipsią domės į kraštines sritis, ypačiai į Lietuvą.“
Rusijos melo politika nėra kažkokia naujovė
Reikia pažymėti, kad Lietuvos Brastos derybų pradžioje Vokietijos užsienio reikalų ministras Richardas fon Kiulmanas 1917 metų gruodžio 22 dieną mėgino susitarti su bolševikais dėl Lietuvos atskyrimo nuo Rusijos. Sovietų pusei buvo pateiktas gruodžio 11 dienos dokumento pirmasis punktas:
„Lietuvos Krašto Taryba, krašto ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18–23 d. vykusios lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis.“
Bolševikai protestavo, nes, jų nuomone, Lietuvos Taryba nėra demokratiškai išrinktas tautos organas ir reikalavo pateikti nepriklausomybės paskelbimo aktą su visų Tarybos narių parašais. Parašai buvo sudėti po visu dokumentu, kurio antrojo straipsnio...
„Šiai valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti taikos derybose Krašto Taryba prašo Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos. Atsižvelgdama į Lietuvos gyvybinius interesus, reikalaujančius skubiai užmegzti nuolatinius ir artimus ryšius su Vokietijos imperija, Krašto Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo ir pinigų sistemos sąjungą.“
...vokiečiai negalėjo parodyti.
Tiesą sakant, kita derybų pusė – Rusija – taip pat nesirengė atsisakyti aneksinių planų, nors viešai deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Mes dažnai manome, kad dabartinė Rusijos Federacijos melo politika yra kažkokia naujovė, šiuolaikinės ideologinės kovos apraiška. Bet štai jums prieš 100 metų „Dabartyje“ atspausdintas pranešimas:
„Pasak laikraščio „Rieč“... laikraštis „Severo Kavkazkij Kraj“ esąs paskelbęs, kad daugiau jis nedėsiąs valdiškų Petrapilio telegrafo agentūros pranešimų, nes valdžia iškraipanti atstovų kalbas. Rusijos valdžia visados drausdavo skelbti nemalonias jai atstovų kalbas. Bet dabar susekė, jog valdžios pranešimų raštinė paskelbia ir pramanytų kalbų, kad suklaidinus visuomenę. Iš to matyti, kad Petrapilis nevengia jokių priemonių.“
Dar viena žinia, paskelbta Rusijos socialdemokratų partijos laikraštyje „Tiesa“ gruodžio 26 dieną, turės mūsų šaliai lemtingos įtakos:
„Paskyrimai
Lietuvos (ir lietuvių) reikalų komisaru paskirtas Vincas Mickevičius-Kapsukas.
Lietuvos (ir lietuvių) reikalų komisaro pagelbininku paskirtas Zigmantas Aleksa-Angarietis.
Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas: V. Uljanovas-Lenin
Tautų reikalų Liaudies Komisaras: I. Džugašvili-Stalin“.
Lietuvos bolševikų vadas – lyg koks sugedęs patefonas
Interviu su naujai paskirtu Lietuvai bolševikinės valdžios viršininku išspausdino Voroneže leistas Tautos pažangos partijos laikraštis „Lietuvių balsas“. Su Kapsuku kalbėjosi Martynas Yčas:
„Šiomis dienomis bolševikų valdžia paskelbė dekretą apie sudarymą Lietuvos reikalams komisariato. To komisariato viršininku komisaru paskirtas gerai lietuviams žinomas dar 1905 metų revoliucijos laikų pil. V. Kapsukas-Mickevičius... Nors jis teorijoje yra internacionalistas (betautis)... vis dėl to interesuojasi Lietuvos reikalais.
Kodėl gi Lietuvos reikalų komisaru skiriamas vis dėl to lietuvis Kapsukas, o ne koks Ali-Med-Mahamedas, kad ir bolševikas internacionalistas?“
Interviu yra ilgas, todėl pateiksime tik kai kuriuos bolševikų valdininko atsakymus į klausimus apie Lietuvos nepriklausomybės reikalus.
– Aš norėčiau žinoti kokios Lietuvos reikalais jūs rūpinatės ir ar kovosite už nepriklausomą Lietuvą?
– Mes pripažįstame apsisprendimo teisę kiekvienai tautai, bet tas nereiškia dar nepriklausomybės ir todėl mes tuo vaduodamies nekovojame už Lietuvos nepriklausomybę. Mes vaduojamės tautų ir Lietuvos proletariato reikalais. Kadangi nepriklausomoje Lietuvoje tie reikalai gali nukentėti, tad mes atmetame nepriklausomybę ir prieš tą idėją kovosime. Lietuva laimėtų tik tada, jei įvyktų visam pasauly tokia pat kaip Rusuose proletarų revoliucija. Ir šis mūsų vyriausis tikslas.
– O jeigu vokiečių imperialistai išnyktų, kaip kad jūs skelbiate, tad juk laimėtume nepriklausomą Lietuvą?
– Mes rūpinamės, kad visi imperialistai išnyktų – tai šis mūsų vyriausias siekimas, bet ne Lietuvos nepriklausomybė.
– Kaip tamsta įsivaizdini Lietuvą?
– Mes stovime už plačią Lietuvos autonomiją.
– Ką jūs manote apie susidariusią iš 5-kių partijų Vyriausiąją Lietuvių Tarybą Rusijoj?
– Su ja, kaip su buržuazine įstaiga, skelbiančią Tautos vienybę ir luomų santaiką ir einančia ne revoliucijos, tik taikstymosi ir diplomatų keliais, mes negalim turėti jokių reikalų...
Į kiekvieną klausimą naujai paskirtas Lietuvos bolševikų vadas atsako vienodai, lyg būtų koks sugedęs patefonas: mes už tautų apsisprendimo teisę, tik jei ją užtikrina proletariato diktatūra.
Trečias nuo okupacinės valdžios nepriklausantis laikraštis lietuvių kalba
Lietuvos Taryba paskutinę 1917 metų savaitę rengė prašymą popiežiui Benediktui XV. Popiežiaus buvo prašoma skirti naują Vilniaus vyskupą vietoje dabartinio Vilniaus vyskupijos administratoriaus Kazimiero Michalkevičiaus.
Dar viena besibaigiančių metų naujiena tapo jau trečias nuo okupacinės valdžios nepriklausantis laikraštis lietuvių kalba. 1917 metų gruodžio 29 dieną išleistas pirmas savaitraščio „Tėvynės sargas“ numeris. Galima drąsiai teigti, kai tai Lietuvių krikščionių demokratų laikraštis. Jis pristatomas kaip „Savaitinis visuomenės, politikos, mokslo, literatūros ir ūkio laikraštis. Eina iš Vilniaus ketvirtadieniais“.
Laikraščio atsakomasis redaktorius buvo Lietuvos Tarybos narys agronomas Aleksandras Stulginskis, bendradarbiai – Kazys Bizauskas, Kristupas Čibiras, Povilas Dogelis, Liudas Gira, Pranas Jucaitis, Alfonsas Petrulis, Mečislovas Reinys, Justinas Staugaitis, Antanas Vileišis.
Programiniame straipsnyje „Mūsų pirmasis žodis“ yra pabrėžiamos trys pagrindinės vertybės, už kurias stoja laikraščio leidėjai ir ant kurių turėtų būti kuriama naujoji Lietuvos valstybė:
„Tasai pamatas tai visų pirma lietuvių tautybė. Tautybės išlaikymas yra tai gyviausias kiekvienos tautos dalykas. Jo reikalauja ne tik pačios tautos vystymasis, bet ir visos žmonijos pažanga.
Šiandien, ant to pamato atsistojus, matyti kur kas platesni darbo-kovos laukai, kaip anuomet, kai dar dėl spaudos kovota. Iš raudonosios kraujo jūros, iš karo užkurtųjų gaisrų pašvaistės – teka keliasi nūn auksinė laisvės ir nepriklausomybės saulė. Bet laisvė ir nepriklausomybė lengva tik prarasti: ne taip veiku ji atgal atgauti.
Antra, pamatas, ant kurio atsistoję mes žadame varyti mūsų darbą, yra katalikybė, yra tai Kristaus bažnyčios mokslas... Katalikybė yra stipriausias pamatas, ant kurio atsistoję tegalėsime tinkamai plėtoti savo pajėgas ir statytis sau laimingos ateities rūmus.
Nusimanydami didžiausios vienybės reikalą lietuvių tautai šiuo taip svarbiuoju metu, mes ieškosime ir aikštėn kelsime tai, kas lietuvių tautą jungia vienija, o ne kas ją skiria dalo.
Pagaliaus, stojame ant demokratijos pamato. Lietuvių tautos branduolys ir vyriausioji jėga yra jos liaudis, valstiečiai darbininkai. Juk tai valstietis apgynė aną syk savo gimtąjį raštą, juk tai jis vyriausiai padarė, kad rusinimo sėkla, nežiūrint į visas caro valdžios pastangas, neprigijo mūsų krašte, mūsų tautoje... Jis davė ir duoda tautai nesugadintos doriniai mūsų šviesuomenės inteligentijos didžiumą. Vyriausioji dėka jam, kad šiandien vėl šauniai iškilo Vyčio vėliava. Jis tai, vienoje rankoje laikydamas žagrę, antroje laikė ir tebelaiko, aukštyn iškėlęs tą vėliavą.“
Nebuvo linksmiausios Kalėdos Lietuvoje
Nors aplink mūsų kraštą tuo metu virė politinės aistros, žmonės negalėjo nesidžiaugti gražiausia metų švente, nors, be jokių abejonių, tai nebuvo linksmiausios Kalėdos Lietuvoje. „Lietuvos aidas“:
„Kalėdų pasilinksminimas. Antrą dieną Kalėdų Didžiosios Komiteto Prieglaudos vaikai turėjo nepaprastas pramogėles: važiavo po miestą pasivažinėti. Ketverios komiteto rogės tam tikslui buvo prirengtos ir lietuviškomis juostomis papuoštos. Važiuojant per miestą šitoks vaizdas darė malonaus įspūdžio. Vaikai nuvažiavo į Antakalnio prieglaudą... padainavo, pažaidė ir sugrįžo linksmi namo.“
Be įvairiausių tradicinių pasilinksminimų (koncertų, spektaklių, šventinių vakarų), norėtųsi paminėti Šv. Zitos draugijos renginį Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios salėje. „Lietuvos aidas“:
„... Skaitė liet. gimnazijos direktorius Mykolas Biržiška apie dainas, jų pradžią ir tolimesnį plėtojimą. Baigdamas paskaitą paragino auditoriją rinkti mūsų dainas – tą brangiausią mūsų tautos turtą. Po paskaitos prašė paaiškinimų kun. K. Čibiras ir kun. Bieliauskis. L. Gira pranešė, kad Vincas Krėvė esąs surinkęs labai daug dainų. Žmonių buvo pilna salė.“
Dar vienas išsiskiriantis iš tradicinių kalėdinių renginių įvykis – futbolo rungtynės. „Wilnaer Zeitung“:
„Pirmąją Kalėdų šventės dieną, pusę ketvirtos popiet sporto aikštyne prie Kalvarijų turgaus įvyks futbolo rungtynės tarp VII bataliono aprūpinimo tarnybos ir pėstininkų „Sporto draugų“ komandų.
Kadangi „Sporto draugai“ patyrė savo pirmąjį pralaimėjimą nuo sukūrimo laikų būtent VII bataliono aprūpinimo tarnybos komandai, laukiama atkaklios kovos.“
