Praėjus vos keturiems mėnesiams po nesėkmingo perversmininkų mėginimo užgrobti valdžią Sovietų Sąjungos nebeliko.
Lietuva ir Gruzija jau 1990 metais buvo paskelbusios savo nepriklausomybę, bet žlugęs pučas, kuris buvo nukreiptas prieš M.Gorbačiovo reformas, paskatino kitas respublikas viena po kitos atsiskirti nuo SSRS.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Perversmo amžininkai įsiminė drebančių Genadijaus Janajevo rankų vaizdą. |
Gruodį buvo pasirašytas Belovežo susitarimas, palaidojęs Sovietų Sąjungą. Tai buvo gilus sukrėtimas, kurio padariniai vis dar ryškūs Rusijoje ir daugumoje buvusių SSRS respublikų, o nemaža dalis rusų tebejaučia didžiulį kartėlį dėl sovietų imperijos subyrėjimo.
Pučo organizatoriai „mėgino užveržti veržles, bet nesuprato, kad tai nebeįmanoma“, sakė analitikas Jurijus Korguniukas iš fondo „Indem“ Maskvoje. „Jie tik paspartino sistemos žlugimą“, – pabrėžė jis.
Turint omenyje tai, kad prie dabartinio Rusijos valdžios aparato vairo stovi buvęs KGB agentas Vladimiras Putinas, kuris žadėdamas paversti naująją Rusiją modernia valstybe pabrėžtinai demonstruoja pagarbą sovietiniams laikams, manoma, kad oficialūs 20-ųjų pučo metinių paminėjimo renginiai bus gana kuklūs.
Rusijos liberalios organizacijos rugpjūčio 22 dieną rengia eitynes, skirtas paminėti „pergalę“ prieš pučą ir priminti valdžiai, kaip svarbu suvokti „devintojo dešimtmečio pabaigos ir dešimtojo dešimtmečio pradžios taikaus rusų demokratinio judėjimo tikslus ir uždavinius“.
Reformos pateko į aklavietę
1991 metų rugpjūčio 19-osios rytą iš miego pakirdę Sovietų Sąjungos piliečiai įsijungę televizorius išvydo baleto spektaklį „Gulbių ežeras“ ir netrukus išgirdo, kad SSRS prezidentas nušalintas, o miestų gatvėmis važinėja tankai.
Pirmoji oficiali žinia apie pučą pasirodė 6.20 val. – valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė, kad M.Gorbačiovas pasitraukė „dėl sveikatos priežasčių“. Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (GKČP) nurodė, kad M.Gorbačiovo mėginimai vykdyti reformas pateko į aklavietę.
TASS pranešimo ir oficialių perversmininkų pareiškimų fonogramos:
Tačiau išvydę, kaip dreba pučo prieš tuometį šalies lyderį reformatorių Michailą Gorbačiovą vieno iš organizatorių rankos, žmonės suprato, kad tai veikiausiai ilgai netruks. Buvęs Sovietų Sąjungos viceprezidentas Genadijus Janajevas negalėjo suvaldyti rankų drebulio, kai per spaudos konferenciją, kurią tiesiogiai transliavo televizija, paskelbė šaliai, kad M.Gorbačiovas sunkiai serga, todėl jis perima prezidento įgaliojimus.
GKČP spaudos konferencija, dokumentiniai kadrai iš Maskvos gatvių ir B.Jelcino kreipimasis:
Visuomenės ir kariškių pasipriešinimas leido M.Gorbačiovui po trijų dienų iš Krymo, kur jis atostogavo, sugrįžti į Maskvą, ir pučas žlugo. Tačiau tuo metu Sovietų Sąjunga jau buvo per silpna sustabdyti savo byrėjimą.
M.Gorbačiovo klaida – sprendimas vykti atostogų
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./ Ant tanko užsilipęs Borisas Jelcinas sako kalbą. |
M.Gorbačiovas vylėsi, kad jo istorinė reformų programa, žinoma kaip viešumo ir pertvarkos politika, padės išsaugoti Sovietų Sąjungą moderniajame pasaulyje. Buvo akivaizdu, kad SSRS nugrimzdusi į gilų krizės liūną, į kurį ją nustūmė ne tik Lietuvos ir Gruzijos sprendimas paskelbti nepriklausomybę, bet ir nesibaigiantys etniniais neramumai Kaukaze ir Vidurio Azijoje bei ekonominiai vaidai.
Tačiau užkietėjusiems komunistų radikalams reformų buvo per daug. M.Gorbačiovas mėgino numaldyti jų nepasitenkinimą ir atsisakė ekonominių reformų plano, supykdydamas tokius liberalus kaip Borisas Jelcinas ir Eduardas Ševardnadzė.
Planą atimti valdžią iš M.Gorbačiovo griežtojo kurso šalininkai brandino ne vieną dieną. Jį įgyvendinti jie ėmėsi 1991 metų rugpjūčio 19-ąją, pasinaudodami tuo, kad Sovietų Sąjungos lyderis su šeima atostogavo Kryme.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Šarvuočiai Rusijos Baltųjų rūmų fone |
„Neturėjau vykti tų atostogų, – pripažino M.Gorbačiovas interviu oficialiam dienraščiui „Rossijskaja gazeta“, kurį davė šią savaitę artėjančių pučo metinių proga. – Tai buvo klaida.“
Nepaprastoji padėtis pažadėta pusei metų
Perversmui vadovavo GKČP, kurį sudarė aštuoni nariai, tarp jų SSRS viceprezidentas G.Janajevas, KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas, vidaus reikalų ministras Borisas Pugo ir gynybos ministras Dmitrijus Jazovas.
Jie paskelbė pusei metų įvedantys šalyje nepaprastąją padėtį ir nurodė, kad M.Gorbačiovas dėl „sveikatos priežasčių“ nebegali eiti savo pareigų, todėl šešis mėnesius SSRS vadovaus GKČP. Tačiau šiems asmenims nepakako ryžto savo tikslui įgyvendinti, o jų įsakymai nebuvo įvykdyti.
Į Maskvos centrą atriedėję tankai nesudrumstė mieste tvyrojusios keistos ramybės. Tačiau aikštėje priešais Kremlių jau būriavosi grupelės žmonių. Pasirodžius kariuomenei, civiliai žmonės drąsiai lipo ant tankų ir kišo gėles į jų bokštelius, o šie vaizdai daugumai įsirėžė giliai į atmintį.
Tuo tarpu Baltuosiuose rūmuose kitoje Maskvos pusėje charizmatiškasis B.Jelcinas, kuris tuo metu buvo sovietinės Rusijos respublikos prezidentas, užsiropštė ant tanko, pasmerkė GKČP veiksmus kaip perversmą ir paragino visuomenę nepaklusti.
B.Jelcinas ant tanko:
Kariniai daliniai perėjo į B.Jelcino pusę
Užslinkus nakčiai tūkstančiai žmonių liko budėti prie Baltųjų rūmų. Tai, kad tą vakarą per valstybinę televiziją buvo galima išvysti ant tanko stovintį B.Jelciną, tik patvirtino faktą, kad pučo lyderiai ne visiškai kontroliuoja žiniasklaidą.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Maskviečiai ryžtingai išėjo į gatves ir pasipriešino GKČP užmačioms. |
Kitą rytą Jelena Boner, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo našlė, kreipėsi į minią, kurią jau sudarė apie 50 tūkst. žmonių.
Stiprėjant nuojautai, kad pučas pasmerktas žlugti, trys kariuomenės daliniai perėjo į B.Jelcino pusę, išskleisdami trispalvę Rusijos vėliavą, kuri tapo visuomenės pasipriešinimo perversmininkams simboliu.
Nors sklandę gandai, kad armija gali pulti civilius žmones, nepasitvirtino, vis dėlto trys žmonės žuvo per protestuotojų susidūrimą su tankų kolona. Tai buvo vienintelės pučo aukos.
Rugpjūčio 22 dieną tapo žinoma, kad pučo lyderiai Kryme mėgino susitikti su M.Gorbačiovu, tačiau jis atsisakė pasimatyti ir tos pačios dienos vakarą sugrįžo į Maskvą. Vakaro žinių laidos parodė M.Gorbačiovą, kuris paskelbė, kad „visiškai kontroliuoja padėtį“, ir nurodė kariams grįžti į savo kareivines.
Pučo finalas. 1991 metų rugpjūčio 22 dienos SSRS centrinės televizijos naujienų laida „Vremia“:
Perversmininkams skirtos švelnios bausmės
Vis dėto valdžia M.Gorbačiovui jau buvo išslydusi iš rankų, o B.Jelcinas iškilo kaip naujas rusų visuomenės didvyris. Po dviejų dienų jis pasirašė įsaką dėl Komunistų partijos paleidimo.
Praėjus vos keturiems mėnesiams po pučo nuslopinimo Sovietų Sąjungos nebeliko, M.Gorbačiovas atsistatydino, o Kremliaus bokštuose raudoną sovietų imperijos vėliavą pakeitė rusiška trispalvė.
Visi perversmo organizatoriai buvo areštuoti, išskyrus B.Pugo, kuris prieš pat sulaikymą nusižudė. Jiems buvo skirtos palyginti švelnios bausmės.
G.Janajevas, kuris 1994-aisiais buvo paleistas į laisvę pagal Valstybės Dūmos amnestiją, pernai rugpjūtį mirė. Paskutiniais gyvenimo metais jis ėjo Rusijos tarptautinės turizmo akademijos Tėvynės istorijos ir tarptautinių santykių katedros vedėjo pareigas.
