Galingo sprogimo prižadinta ligota kaimo moteris sugebėjo greitai susivokti, čiupti nemėgstamą raudoną chalatą, išpulti į lauką ir kartu su kaimynėmis nubėgti prie geležinkelio, kad pamėgintų sustabdyti prie sugriauto tilto artėjančius traukinius (vėliau Baltamiškio kaimo gyventoja už šį žygdarbį apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi).
Tuo metu Lietuvos teisėsauga per porą dešimtmečių taip ir neįstengė aiškiai atsakyti, kas atsakingas už Bražuolės geležinkelio tilto sprogdinimą 1994 m. lapkričio 6-osios rytą.
„Tyrimas yra sustabdytas“, – Bražuolės teroro akto 20-ųjų metinių išvakarėse 15min.lt teigė šią bylą kuruojantis prokuroras Rolandas Stankevičius.
Vis dėlto kai kurie mūsų šalies politikai drąsiai sako, kad Bražuolės sprogdintojai ir užsakovai seniai yra žinomi, tik juos vengiama viešai įvardinti. Tiesa, ir politinių oponentų versijos kardinaliai skiriasi.
„Esu įsitikinusi, kad ir Bražuolės sprogdinimas, ir su Juru Abromavičiumi susiję dalykai yra be galo stipriai susiję su Rusijos specialiųjų tarnybų įtakomis tuometėje Lietuvoje“, – 15min.lt pareiškė viena iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderių, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.
Savo ruožtu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas, Darbo partijos vicepirmininkas Artūras Paulauskas, 1994-aisiais metais buvęs generaliniu prokuroru, teigia kitaip: „Kiek suprantu, tas nusikaltimas yra žinomas tyrėjams: kas padarė, kaip tai padarė. Tik nežinau, kodėl dar tie žmonės neperduoti į teismą, kodėl jie nesulaukė tinkamos bausmės.“
Sprogimo liudytoja: „Dvokė siera“
„Prabudau anksti, buvo visai tamsu. Galvoju: dar kiek prigulsiu ir kelsiuos. Tik staiga bumptelėjo taip, kad, rodės, smengu su visa lova. Šokau ir su naktiniais marškiniais, basa išbėgau į kiemą. Žiūriu: namas dar stovi, kaminai sveiki, medis taip pat. Bet nuo tilto pusės kilo dulkių kamuoliai. Dvokė siera. Karo metais sprogdindavo geležinkelį. Ir tada buvo justi tas kvapas“, – prieš 20 metų laikraštis „Geležinkelininkas“ citavo įvykio liudytoją Aldoną Juozapavičienę.
Moteris staiga prisiminė, kad tokiu laiku pravažiuoja bent keli keleiviniai traukiniai. Rusijos tranzitinis traukinys, vežantis šimtus keleivių į Kaliningradą 90 km/val. greičiu, buvo per arti: užbėgant įvykiams už akių – sustabdyti sąstatą iki susprogdinto tilto jau nepavyko.
„Dingtelėjo mintis apie raudoną chalatą, kurį man buvo padovanoję. Tačiau kai kas pasišaipydavo iš jo spalvos, tad dėvėdavau pas gyvulius eidama. Greitai pažadinau anūką Kęstutį Šaltenį, atnešiau chalatą. Kieme jau buvo kaimynės geležinkelininkės Elena Komparskienė ir Aldona Razmaraitienė. Aš pati, žinau, greit nepabėgsiu, širdis mano šlubuoja, tad Komparskienei įdaviau chalatą, pasiunčiau ant pylimo vienus į vieną pusę, kitus į kitą, kad kaip nors stabdytų traukinius“, – yra pasakojusi didvyriškai po teroro akto besielgusi A.Juozapavičienė.
Ji pati buvo prie tilto, kai traukinys „Sankt Peterburgas–Kaliningradas“ artėjo prie pavojingos vietos.
„Nejaugi jis nepastebėjo stabdytojų?“ – spėjo pagalvoti, kai lokomotyvas, traukdamas paskui save virtinę vagonų, pražvangėjo tiltu ir, kai paskutiniams vagonams atsidūrus ant jo, sustojo.
„Skambinkit į Vievį, kad neleistų traukinių“, – Baltamiškio gyventoja įsakė nusigandusiai paskutinio vagono palydovei, kuri nebuvo spėjusi susivokti, kas atsitiko.
Pagalvojau, kad kuriam iš kaimynų sprogo dujų balionas. Apsivilkęs striukę, išėjau prie bėgių, apsidairiau. Lyg rūkas kažkoks, lyg dūmai. Grįžau namo gerti kavos, – pasakojo vietos gyventojas Zenonas, nesumojęs bėgti gelbėti traukinių.
Sveikesnė tilto dalis atlaikė nuo Vilniaus važiavusį Rusijos traukinį. Kitas, lietuviškas, tuo metu turėjęs pravažiuoti nuo Kauno pusės, nepasirodė – jį pavyko sustabdyti. Moterys ir anūkas, grįžę prie sugriuvusio tilto, pasakė, kad mašinistai signalus sustoti pastebėjo.
Užklystantys smalsuoliai neįkyrūs
Rašinio „Geležinkelininkė“ autorė – garsi Lietuvos žurnalistikos veteranė Jūra Marija Baužytė – laimingu atsitiktinumu vadina tai, kad prie Bražuolės tilto gyveno būtent iki pensijos geležinkelio apeigine daug metų dirbusi A.Juozapavičienė ir kitos pareigingosios geležinkelininkės.
Žurnalistė Baltamiškyje kalbino jauną vyrą Zenoną, pasirodo, irgi girdėjusį sprogimą. Kokia buvo jo reakcija? „Pagalvojau, kad kuriam iš kaimynų sprogo dujų balionas. Apsivilkęs striukę, išėjau prie bėgių, apsidairiau. Lyg rūkas kažkoks, lyg dūmai. Grįžau namo gerti kavos, rengiausi važiuoti traukiniu“, – pasakojo Zenonas, praleidęs šansą gauti vardinį bilietą į prezidentūrą.
Jau po mėnesio tuometis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas A.Juozapavičienei, jos anūkui ir kaimynei geležinkelininkei E.Komparskienei prisegė po Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.
Namo, kur kadaise gyveno didvyrė A.Juozapavičienė, 15min.lt žurnalistui duris dabar atvėrė jauna moteris. „Ta ponia jau senokai yra mirusi. Vienų senbuvių visai nebėra, kiti išsikraustę į Vilnių, Grigiškes“, – minėjo vaikus auginanti šeimininkė.
Ji sakė name su vaizdu į Bražuolės geležinkelio tiltą gyvenanti apie devynerius metus. Visą šį laikotarpį, pasak pašnekovės, čia buvo „ramu“ – nebe tie laikai.
Ar dažnai čia užklysta smalsuoliai, besidomintys istorinio teroro akto vieta ir jos apylinkėmis? „Būna kartais visokių turistų, bet jie nepasakoja, kuo čia domisi“, – sakė 15min.lt pašnekovė.
Susisiekimo ministras: „Sprogdina Lietuvą“
1994-ųjų Lietuvos susisiekimo ministras Jonas Biržiškis netrukus po šio teroro akto išplatino pranešimą, pavadintą „Sprogdina ne tiltą – sprogdina Lietuvą“.
Ministro vardu spaudoje paskelbtame tekste buvo rašoma, kad šį juodą darbą atliko „Lietuvos nepriklausomybei priešiškos jėgos, norinčios destabilizuoti padėtį mūsų demokratinėje valstybėje, įbauginti jos gyventojus.“
„Nusikaltėlių taikiklyje buvo ne tik geležinkelio tiltas. Juk tiek nedaug trūko, kad sprogimo momentu per tiltą būtų važiavę du keleiviniai traukiniai, ir būtų įvykusi didžiulė tragedija. Išgamoms gal ir reikėjo žmonių aukų. Jiems nesvarbu, kad būtų žuvę niekuo nekalti įvairių tautybių, įsitikinimų žmonės“, – rašyta pranešime.
Iškart buvo žinoma, kad valstybės įmonei „Lietuvos geležinkeliai“ tilto atstatymas ir traukinių prastovos kainuos apie 5,6 mln. litų. Reikėjo 3 savaičių tilto remontui ir normalaus traukinių eismo atstatymui.
Ministras kreipėsi į geležinkelininkus ir visus Lietuvos transportininkus: „Pasikartojantys geležinkelio įrenginių gadinimai, vagystės, anoniminiai grasinimai ir pagaliau tilto sprogdinimas – vienos nusikaltimų grandinės grandys. Visi šie veiksmai nukreipti prieš jūsų darbą ir gyvenimą. Dabartinė situacija reikalauja, kad ir toliau kiekvienas dar kruopščiau atliktume savo darbą, užkirstume kelią nusikaltimams, sudarytume Lietuvos gyventojams normalias susisiekimo, krovinių gabenimo sąlygas. Įvykdytas aktas nukreiptas ne tik prieš transporto sistemą, bet ir prieš visą Lietuvą. Todėl kreipiuosi į visus Lietuvos gyventojus, prašydamas bendradarbiauti su transportininkais, padėti jiems užkirsti kelią bet kokiems nusikaltimams.“
Netrukus po Bražuolės diversijos buvo paskelbtas pareiškimas ir visos Lietuvos vyriausybės vardu.
„Lapkričio 6-osios ryte buvo įvykdyta negirdėta Lietuvos Respublikoje diversija – bandyta susprogdinti geležinkelio tiltą, kuriuo tuo metu turėjo pravažiuoti net keli keleiviniai traukiniai. Sunku suprasti, ko siekė šio nusikaltimo autoriai. Aišku tik viena – jiems nepatinka mūsų valstybės rimtis, pradedantis atsigauti gyvenimas. Bombą po tiltu pakišo tie, kam rūpi Lietuvą rodyti nesaugia sau ir kaimynams, kas svajoja ne apie įstatymo, o kumščio valdomą valstybę, kas nori matyti Lietuvą skurdžia ir atsilikusia“, – rašyta Vyriausybės pareiškime.
A.Anušauskas: „Galbūt kada nors sužinosime“
Žinomas istorikas, Seimo konservatorius Arvydas Anušauskas apie šį istorinį įvykį pateikė 15min.lt tokių įžvalgų: „Kuo laikotarpis prieš 20 metų buvo svarbus Lietuvai? Pirmas dalykas – 1993 m. iš Lietuvos, pirmosios Rytų Europos valstybės, buvo išvesta svetima Rusijos kariuomenė. Ir 1994 metais Lietuva, ko gero, irgi pirmoji, paprašė tam tikrų saugumo garantijų, pasiprašė būti priimama į Šiaurės Atlanto bloką (NATO). Tame saugumo stiprinimo kontekste ir vyko visi įvykiai, kuriais, ko gero, norėta pakreipti Lietuvą būtent nesaugumo linkme. Bražuolės tilto sprogdinimas ir kiti įvykiai buvo skirti tam, kad valstybė nestiprėtų.
Kodėl byla liko neištirta, negaliu pasakyti. Man ta informacija, kurią teisėsauga rinko, nėra prieinama. Aš manau, kad bylą, matyt, buvo galima ištirti, bet, visai įmanomas dalykas, pritrūko skaidrumo ir atskaitomybės. Tai buvo pikas įstatymų kūrimo, institucijų kūrimosi, veiklos formų, kas buvo paveldėta iš anksčiau, keitimo. O vėliau, kai praeina koks dešimtmetis ar dvidešimtmetis, galima ištirti nusikaltimus, jei atsiranda nauja informacija. Pavyzdžiui, koks nors žmogus prisipažįsta tai padaręs, ir tai patvirtinama kitais įrodymais. Tokio varianto niekas neatmeta. Kas žino, galbūt ir Bražuolės istorijoje mes kada nors sužinosime viską iki galo.“
A.Sakalas: „Sprogdintojai yra žinomi“
Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas 83-ejų Aloyzas Sakalas mąsto taip: „Kiek aš pamenu, tai buvo specialiai dešiniųjų jėgų suorganizuotas sprogdinimas. Tikslas – įsiutinti Rusiją. Bet tas, kiek žinau, nepavyko. Tie sprogdintojai yra žinomi, aiškūs. Prokuratūra žino, saugumas žino. Tik tų laikų valdžia nuslopino viską.
Viskas ten yra aišku, viskas yra žinoma. Kodėl byla nepasiekė teismo? Todėl, kad tuometė valdžia to nenorėjo. Viskas buvo daroma pagal planą ir nenorėjo, kad iškiltų tie žmonės, kurie tą suplanavo. O prokuratūra, žinote, visada buvo valdoma aukštų žmonių. Prokuratūrai kaip pasakydavo, taip ji ir darydavo. Ir tai nesikeičia – taip buvo ir tada, ir vėliau, ir dabar.“
Prokuroras: „Byla sustabdyta, bet nenutraukta“
„Koks šiuo metu yra ikiteisminio tyrimo dėl Bražuolės teroro akto procesinis statusas?“ – įvykio 20-mečio išvakarėse 15min.lt pasiteiravo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Rolando Stankevičiaus.
– Tyrimas sustabdytas. Priimtas sprendimas sustabdyti tyrimą.
– Tai nereiškia, kad jis nutrauktas ar kitaip užbaigtas?
– Ne, nenutrauktas.
– Tuomet ką reiškia tas sustabdymas?
– Tą ir reiškia – sustabdytas tyrimas. Ir duoti pavedimai atlikti darbus.
– Vadinasi, sustabdymo būklė palieka galimybę jį atnaujinti, tęsti?
– Taip, yra duoti pavedimai atlikti darbus, o dabar yra sustabdyta. Kai pavedimai bus atlikti, gausim ataskaitas, kas padaryta. Laukiama atsakymų.
– Kas žinotina apie šios bylos senatį?
– Nenustačius kaltųjų, senaties klausimas nesprendžiamas. Kai jie bus nustatyti, tada bus ir nuspręsta.
R.Juknevičienė: „Braižas – kaip dabar Ukrainoje“
„Tam, kad apie Bražuolės sprogdinimą kas nors iš esmės paaiškėtų, reikia, kad Rusijos specialiosios tarnybos atskleistų savo turimą informaciją. Ir tada mes žinotume tikrąjį vaizdą. Aš iki šiol esu įsitikinusi, kad ir Bražuolės sprogdinimas, ir su Juru Abromavičiumi susiję dalykai yra be galo stipriai susiję su Rusijos specialiųjų tarnybų įtakomis tuometėje Lietuvoje.
Negaliu pateikti atitinkamų dokumentų, bet matant, kokia situacija dabar yra Ukrainoje, ir kokie atsiskleidžia jų veiklos mastai, tampa akivaizdu, kam tai yra naudinga. Esu girdėjusi specialistų pasiūlymą svarstant tokius klausimus visų pirma žiūrėti, kam tai yra naudinga. Tai be galo buvo naudinga tiems, kurie nenorėjo stabilios Lietuvos ir norėjo kenkti tos valstybės kūrimui. Taip panašiai dabar vyksta Ukrainoje, braižas yra panašus“, – 15min.lt apie Bražuolės sprogdinimą kalbėjo parlamentarė R.Juknevičienė.
„Lietuvoje Vytauto Landsbergio kompromitacija nuo pat pirmų minučių vyko. Jauni žmonės gal ir neatsimena, bet kai dar nebuvo internetų, feisbukų, jau buvo vykdoma tokio pobūdžio kompromitacija,“ – R.Juknevičienės nestebina bandymai primesti atsakomybę už teroro aktą konservatorių elitui.
„Lietuva, kaip valstybė, tik kūrėsi. Brendom. Po Sąjūdžio euforijos, Aukščiausios Tarybos rinkimų, Nepriklausomybės atstatymo akto paskelbimo atėjo tam tikro nusivylimo bangelė.
Ne viskas taip lengvai sekėsi, ne viskas taip greitai, kaip žmonės norėjo, buvo padaroma. 1992-ųjų metų rinkimai sukėlė dalies visuomenės nusivylimą, kad laimėjo ne Sąjūdis, ne Landsbergio komanda, o LDDP.
Tie radikalesni žmonės, kurie buvo nusiteikę ne tik žodžiais kritikuoti, bet ir veiksmais reikšti nepasitenkinimą, bandė tokiomis priemonėmis sukurti tam tikrą chaosą šalies viduje ir tuo pačiu iššaukti tarptautinę reakciją. Čia buvo tos pačios grandies veiksmai – ir tas savanorių išėjimas į mišką, ir tie sprogdinimai, kurių buvo ne vien tik Bražuolėje. Na, o Bražuolėje tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta aukų. Tai, kad gyventojai pastebėjo ir sustabdė traukinius, – didelė sėkmė Lietuvai, kuri nepagarsėjo dėl tokios geležinkelio katastrofos“, – dalijosi mintimis Seimo NSGK pirmininkas A.Paulauskas.
Kaltinimai V.Landsbergiui nestebina
R.Juknevičienės nestebina nuolat girdimi oponentų kaltinimai ir bandymai primesti atsakomybę už Bražuolės teroro aktą konservatorių partijos elitui.
„Tokio pobūdžio kaltinimai skamba nuo pat 1990-ųjų metų. Čia visada buvo politinės kovos, bandant nustumti provakarietiškas jėgas, dalis. Lietuvoje Vytauto Landsbergio kompromitacija nuo pat pirmų minučių vyko. Jauni žmonės gal ir neatsimena, bet kai dar nebuvo internetų, feisbukų, jau buvo vykdoma tokio pobūdžio kompromitacija. O dabar, kaip sakiau, viską tą patį panašiai išgyvena Ukraina.“
Teisėsaugai aiškiai neįvardijus už šį nusikaltimą atsakingų veikėjų ir jų motyvų, viešoje erdvėje iki šiol rungiasi prieštaringos versijos.
Viena – saugų tranzitą per Lietuvą kompromituojanti Rusijos žvalgybos diversija. Kita – dėl buvusių komunistų valdžios nepatenkintų vadinamųjų dešiniųjų patriotų maišto išraiška.
„Kodėl gi ne? Užsienio specialiosios tarnybos savo tikslams gali panaudoti ir vadinamuosius dešiniuosius radikalus. Pažiūrėkite, ką dabar daro Ukrainoje „Pravyj sektor“ arba koks Ukrainos radikalų lyderis Olehas Liaško – tai yra tiesiog dovanėlė Rusijos propagandai ir tarnyboms. Anuomet labai panašiai procesai vyko ir Lietuvoje“, – įsitikinusi R.Juknevičienė.
Itin klampus tyrimas
„Kai įsipainiojusios didesnės ir daug stipresnės užsienio tarnybos – atskleisti tokius nusikaltimus dažnai nėra įmanoma, tokių pavyzdžių esama visame pasaulyje. Juolab kai įvykiai buvo pačioje mūsų valstybės kūrimo pradžioje, kai teisėsaugos institucijos neturėjo tokių gebėjimų, kokius, pavyzdžiui, dabar turime,“ – mano R.Juknevičienė.
Pasak eksprokuroro A.Kliunkos, tiesioginio politikų spaudimo tirti ar netirti Bražuolės bylą prokurorai nejautė, tačiau į saugumiečių veiksmus bandant nustatyti tam tikras aplinkybes vienos partijos aktyviausi atstovai kaskart reaguodavo agresyviomis, kritiškomis publikacijomis žiniasklaidoje.
Bražuolės teroro akto bylos tiesiogiai netyręs, tačiau buvęs ilgametis Generalinės prokuratūros prokuroras, dabar advokatu dirbantis Algimantas Kliunka irgi sakė: „Tyrėjų profesionalumas, palyginti tuos laikus ir dabartinius, nesumažėjo, o pamažu augo, nes tą bylą visą laiką tyrė tie patys prokurorai ir kiti pareigūnai. Laikai anuomet Lietuvai ir jos teisėsaugai buvo sunkūs. Žmonės tikrai dirbo, stengėsi ištirti tą bylą. Ir tam tikrų duomenų buvo surinkta, tačiau, matyt, nepakankamai...“
A.Kliunkos žodžiais kalbant, tiesioginio politikų spaudimo tirti ar netirti šią bylą prokurorai nejautė, tačiau į Valstybės saugumo departamento veiksmus bandant nustatyti tam tikras aplinkybes vienos partijos aktyviausi atstovai kaskart reaguodavo agresyviomis, kritiškomis publikacijomis žiniasklaidoje.
„Politikų aršių kovų lauku ši byla nebuvo tapusi, nes oponentai nežinojo informacijos, kurią galėtų panaudoti politinėse batalijose. Kitaip buvo, kai politikai sužinojo apie tam tikras aplinkybes J.Abromavičiaus nužudymo byloje“, – A.Kliunka priminė 2007 m. Seime sudarytą Laikinąją tyrimo komisiją.
Teisininkas įsitikinęs: nė viena Seimo laikinoji tyrimo komisija, kuri prisišliejo prie teisėsaugos institucijų tiriamų bylų, nepasitarnavo tų bylų ištyrimui, o neretai ir prievarta reikalaudavo pateikti tų bylų medžiagą, komisijų nariai ją neteisėtai garsindavo, vykdydami išgalvotą vadinamąjį politinį teisingumą, o realiai tik kovodami su politiniais oponentais.
„Tačiau Abromavičiaus žūties aplinkybes tyrusi Laikinoji komisija, nors ir nepasitarnavo ikiteisminiam tyrimui, tačiau visuomenei atskleidė tą politinį foną, kuriame įvyko Abromavičiaus nužudymas ir, galima manyti, geležinkelio tilto per Bražuolę susprogdinimas“, – su 15min.lt dalijosi mintimis A.Kliunka.
Dėsninga istorijos pabaiga
Nuomonę šiuo klausimu turi ir A.Paulauskas: „Buvo ne taip jau lengva aiškintis. Nebuvo bendradarbiavimo, pritarimo, noro atskleisti. Buvo tam tikrų politinių atgarsių. Viskas virė ir politiniame lygyje. Kiek suprantu, tas nusikaltimas yra žinomas tyrėjams: kas padarė, kaip tai padarė. Tik nežinau, kodėl dar tie žmonės neperduoti į teismą, kodėl jie nesulaukė tinkamos bausmės.“
Buvusio prokuratūros vadovo nestebina, kad Bražuolės teroro aktą lydėjo versijų gausa ir jų prieštaringumas: „Natūralu, kad kai įvykdomas nusikaltimas, yra iškeliamos kelios versijos. Kriminalistikos pagrindai moko, kad negalima susižavėti tik viena versija, nes ji gali būti klaidinga ir visą tyrimą nuvesti klaidingu keliu. Turi būti patikrintos ir kitos versijos. Be abejo, pagrindinė versija, kuri vėliau ir pasitvirtino, tuo metu skambėjo drastiškai. Nesinorėjo tikėti, kad žmonės gali imtis tokių veiksmų. Bet ir tolimesni veiksmai parodė, kad jiems stabdžių nėra.
Taigi, nepaisant turėtos pagrindinės versijos, labai sunku buvo pasiekti visuotinio bendradarbiavimo, noro padėti tyrimui. Jo beveik ir nebuvo. O po to buvo ir visokių bandymų slėpti informaciją, neteikti duomenų – ir iš valstybinių institucijų pusės irgi. Žodžiu, tyrimas nebuvo ir negalėjo būti lengvas. Per dešimtmečius keitėsi valdžios, keitėsi pavadinimai partijų. Vienu metu jie, Bražuolės sprogdintojai, turėdavo didesnį stogą, apsaugą, kitą kartą mažesnį. Bet teisėsauga vis tiek stūmėsi. Buvo laikotarpis, kai tos bylos buvo išvis padėtos į stalčių. O paskui vėl būdavo atnaujinami tie tyrimai. Žinau, kad iš tiesų sunkiai skynėsi tas tyrimas kelią.“
A.Paulauskas mano, kad jeigu Bražuolės sprogdintojai taip ir neatsidurs teisme, o byla galiausiai bus nutraukta dėl senaties, tai taps dėsninga šios istorijos pabaiga: „Čia yra valstybės brendimo etapas. Kiek pamenu, man pačiam yra tekę pristatinėti Seime informaciją apie šį tyrimą. Jei pasiskaitytume stenogramas, kokie buvo pasisakymai, kokios replikos, matytume, kiek tuo metu buvo politinių įtampų. Tikrai nebuvo bendro supratimo, kad reikia šitą nusikaltimą atskleisti ar bent padėti atskleisti.“
Trys sąsajos: teroro aktas, savanorių maištas, J.Abromavičiaus nužudymas
Bražuolės tilto sprogdinimas glaudžiai siejamas su kitais dviem įvykiais – garsiuoju Kauno savanorių maištu 1993 m. vasarą ir saugumo pareigūno bei savanorio Juro Abromavičiaus nužudymu 1997 m. žiemą.
Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanoris Jonas Maskvytis kartu su keliais ginkluotais bendraminčiais 1993 m. liepos 31 d. savavališkai išėjo į Altoniškių mišką. Netrukus prie J.Maskvyčio prisijungė dar apie 140 savanorių.
Po pusantro mėnesio, rugsėjo 16 d., prie maištininkų pakaunėje prisijungė ir 251-osios kuopos vadas Alvydas Pangonis su kelių kitų kuopų ginkluotais savanoriais.
Vis dėlto po savaitės, kai savanoriams pažadėta nekelti baudžiamųjų bylų ir nenaudoti prieš juos jėgos, maištas baigėsi.
J.Abromavičius buvo ne tik SKAT Kauno rinktinės štabo viršininkas, bet ir Valstybės saugumo departamento (VSD) agentas, narpliojęs tiek Kauno savanorių maišto, tiek Bražuolės geležinkelio tilto sprogdinimo aplinkybes.
Apkaltino žuvusį sprogmenų specialistą
J.Abromavičiaus žūties baudžiamąją bylą prokuratūra nutraukė 2006 metais nustačiusi, kad sprogstamąjį įtaisą pagaminęs ir po J.Abromavičiaus automobiliu „VW Passat“ pritvirtinęs kaunietis, buvęs garsus dviratininkas Vytautas Grybauskas nebegyvas – esą sprogmenų specialistas sunkiai susižeidė gamindamas bombą ir nusišovė.
Duomenų apie kitus asmenis, dėl kurių galėtų kreiptis į teismą ir kaltinti juos J.Abromavičiaus nužudymu, prokurorai nesurinko.
Prokuratūrai nutraukus J.Abromavičiaus nužudymo bylą, viešojoje erdvėje pasklido informacija, kad J.Abromavičius nužudytas, nes išsiaiškino geležinkelio tilto per Bražuolę susprogdinimą. Šio teroro akto sumanytojai neva buvo radikalai patriotai.
S.Kakčio komisija nesublizgėjo
Jau 2007 m., kai Seime buvo sudaryta laikinoji tyrimo komisija J.Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti, dabartinės Seimo pirmininkės „darbietės“ Loretos Graužinienės vadovaujamai komisijai liudijęs A.Paulauskas pasakojo, kokiomis sąlygomis po J.Abromavičiaus nužudymo teko dirbti prokurorams, ir koks buvo tais pačiais 1997 metais Seime veikusios konservatoriaus Sigito Kakčio vadovaujamos laikinosios komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti tikslas.
„Šitos komisijos tikslas yra ne kažką aiškintis, nustatyti, bet tiesiog žinoti, kokia linkme vyksta tyrimas, gauti informaciją apie tyrimą ir, galbūt, įvairiais būdais daryti įtaką tam tyrimui“, – yra sakęs A.Paulauskas. Jo teigimu, šie nuogąstavimai vėliau pasitvirtino, mat kai kurių komisijos narių turima informacija buvo nutekinama asmenims, susijusiems su prokurorų tyrimais.
Komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti pirmininkas S.Kaktys 1997 m. lakoniškai pripažino: „Komisija turėjo konstatuoti, kad žūties aplinkybių tyrimas tebetęsiamas, nusikaltimas iki šiol neišaiškintas.“
1997 m. balandžio 3 d. Seimo plenariniame posėdyje Laikinosios komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti pirmininkas S.Kaktys lakoniškai pripažino: „Komisija turėjo konstatuoti, kad žūties aplinkybių tyrimas tebetęsiamas, nusikaltimas iki šiol neišaiškintas.“
Nužudė teroristinė organizacija
L.Graužinienės vadovaujama komisija 2007 m. spalį padarė tokių į vatą suvyniotų išvadų: „Juras Abromavičius, dirbdamas krašto apsaugos sistemoje, sparčiai kilo karjeros laiptais. Buvo veiklus, aktyvus, turėjo daug informacijos apie valstybėje vykdomus nusikaltimus. Apie tai kalbėjo viešai, žadėjo informuoti atitinkamas valstybės institucijas. Tęsdamas tarnybą VSD, toliau aktyviai rinko informaciją apie rezonansinius nusikaltimus ir įvykius (SKAT savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą).
Po tarnybos VSD J.Abromavičius toliau bendradarbiavo su Antruoju operatyvinių tarnybų departamentu (AOTD) ir kitomis teisėsaugos institucijomis, perdavė joms savo surinktą informaciją apie buvusius ir esamus KAM sistemos kariškius ir asmenis, galėjusius prisidėti prie rezonansinių nusikaltimų. Dėl to šių nusikaltimų organizatoriams tapo pavojingas ir tai galėjo lemti jo žūtį.
J.Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijų tuometės ir dabartinės vadovybės bei kitais šių partijų nariais.“
Svarbioji karinės žvalgybos pažyma
Buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojo bei savanorio J.Abromavičiaus žūties aplinkybės pradėtos tirti A.Paulauskui esant generalinio prokuroro pavaduotoju.
J.Abromavičius žuvo praėjus porai dienų po to, kai informavo Generalinę prokuratūrą apie tuometinio krašto apsaugos ministro turimą pažymą dėl Bražuolės sprogdinimo bei kitų to paties laikotarpio nusikaltimų.
J.Abromavičiaus žūties aplinkybes tiriančiai Seimo laikinajai komisijai 2007 m. liudijęs parlamentaras A.Paulauskas yra sakęs, kad J.Abromavičius žuvo praėjus porai dienų po to, kai informavo Generalinę prokuratūrą apie tuomečio krašto apsaugos ministro Česlovo Stankevičiaus turimą pažymą dėl Bražuolės sprogdinimo bei kitų to paties laikotarpio nusikaltimų.
Šią pažymą buvo parengęs Krašto apsaugos ministerijos Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas.
„Toje pažymoje buvo išdėstyti, kaip supratau, J.Abromavičiaus tyrimo duomenys, kas galėjo susprogdinti Bražuolės tiltą, įvykdyti kitus nusikaltimus, kas suorganizavo išėjimą į Pakaunės mišką, aišku, ta pažyma buvo iliustruota konkrečiomis savanorių pavardėmis“, – yra sakęs A.Paulauskas.
Jo teigimu, J.Abromavičiaus rašte buvo raginama apie pažymą „nepranešti konservatorių partijos vadovybei“. Su pasipriešinimu, anot buvusio Generalinės prokuratūros vadovo, susidūrė ir šią pažymą norėję gauti prokurorai.
Savo ruožtu konservatorė R.Juknevičienė 2007 m. paragino Generalinę prokuratūrą paviešinti dešimtmečio senumo karinės žvalgybos pažymą, esą atskleidžiančią Bražuolės tilto sprogdintojus.
„Paslaptinga pažyma remiamasi jau nebe pirmą kartą, kai norima sudaryti vaizdą, esą kažkokie politikai yra suinteresuoti nuslėpti nuo visuomenės ten aprašytus atliktus tyrimus. Tačiau tikėtina, kad ši pažyma nėra tokia reikšminga ir iš tiesų joje esantys duomenys iš esmės nieko konkretaus nebyloja nei apie tilto per Bražuolės upelį sprogdinimą, nei apie kurių nors politikų ryšius“, – rašyta konservatorės pareiškime.
Kodėl pažymai nedavė kelio?
Vienas iš L.Graužinienės vadovaujamos komisijos tikslų buvo nustatyti, kada krašto apsaugos ministras Č.Stankevičius gavo pažymą, kurioje įvardyti karinių struktūrų darbuotojai, galbūt susiję su įvykdytais teroristiniais aktais, ir kokių priemonių ėmėsi, kad būtų patikrinta ši informacija.
KAM, atsakydama komisijai, darė prielaidą, kad Č.Stankevičiui pateikta pažyma yra 1997 m. sausio 21 d. AOTD pažyma Nr. 13s.
J.Abromavičius buvo susprogdintas po 10 dienų, sausio 31-ąją.
Maža to, vos prieš keletą dienų iki mirties, sausio 29-ąją J.Abromavičius apie ministrui pateiktą pažymą informavo ir prokuratūrą.
Atsakydamas į komisijos klausimą, kodėl šiai pažymai „nedavė eigos“, Č.Stankevičius kalbėjo: „Nesureikšminau pažymos, nes joje nebuvo informacijos. Tiktai tam tikras pranešimas apie esamus tam tikrus gandus. Kadangi aš žinojau, kad vyksta tyrimas tų įvykių, tų diversijų ir tą tiria prokuratūra, tai nemaniau ir dabar esu įsitikinęs, kad nieko neturėjau daryti ir neįsitraukti į tyrimą būdamas ministras.“
R.Juknevičienė ir dabar norėtų, kad būtų paviešinta visa apie Bražuolės sprogdinimą sukaupta esminė informacija: „Jeigu čia dar kam nors yra klausimų, ypač praėjus tiek laiko, tegul viskas būna dedama ant stalo!“
