1939-ųjų pradžioje Lietuva vis dar nevaldė Vilniaus, tačiau iki kovo 22-osios tebeturėjo Klaipėdos kraštą. Šalies teritorijoje gyveno beveik 2,6 mln. žmonių. Pridėjus 400 tūkst. Vilnijos gyventojų, bendras jų skaičius nedaug skirtųsi nuo dabartinio – šiuo metu tėvynėje gyvena 3,3 mln. lietuvių. Tiesa, anuomet miestuose gyveno tik kas šeštas, o dabar – du trečdaliai gyventojų.
Valdžiai lojalus „Lietuvos aidas“ 21-ąsias Vasario 16-osios metines minėjo keliuose numeriuose šlovindamas „tautos vadą Antaną Smetoną“ ir džiaugdamasis „didžiąja mūsų tautos švente“, aprašinėdamas, kaip ji švenčiama Lietuvoje ir užsienyje. Vasario 16-osios numeryje dienraštis pasakoja, kad šventės išvakarėse Kaunas skendėjo elektros šviesoje: „Visos įstaigos, įmonės bei privačių savininkų namai buvo papuošti gražiomis iliuminacijomis, languose išstatyti Valstybės prezidento ir Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių paveikslai, apstatyti bei apipinti gėlėmis ir papuošti tautinėmis spalvomis.“
1939 metų vasarį buvo visai kitokia geopolitinė situacija: karo išvakarės, karo laukimas. Šiuo metu Lietuva žymiai saugesnė, juolab tuo metu žlugo tarptautinės pastangos sulaikyti slinkimą karo link, o dabar Lietuva yra NATO valstybė, Europos Sąjungos narė, – įsitikinęs A.Anušauskas.Tačiau kur kas taikliau situaciją aprašė opozicinės „Lietuvos žinios“. Jos savo skiltyje dėstė susirūpinimą, kad „21-ąsias nepriklausomybės sukaktuves mes minime labai sunkių tarptautinių politikos sūkurių bei komplikacijų sąlygose“. Laikraštis pastebi, kad „Eurazijos kontinentas iš abiejų galų dega jau kelis metus be pertraukos besitęsiančiuose žmogžudiškuose karuose. Bet tai tiktai tartum įspėjimas, kad kils dar didesnis, dar baisesnis karas, kurio šauklius kasdien girdime ir Europoje, ir pasauly“: vyksta ginklavimosi varžybos, vis labiau kaista didžiųjų valstybių santykiai.
Lietuvos saugumo situacija per 72 metus pasikeitė taip, kad sunku net lyginti. Pasaulis anuomet buvo ant visuotinio karo slenksčio, o Tautų Sąjunga, kuri po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta siekiant išvengti panašių įvykių, įrodinėjo vien savo neveiksnumą.
„1939 metų vasarį buvo visai kitokia geopolitinė situacija: karo išvakarės, karo laukimas. Iš esmės visos valstybės rinkosi puses, su kuo eiti. Dabar gi tokios situacijos nėra. Šiuo metu Lietuva žymiai saugesnė, juolab tuo metu žlugo tarptautinės pastangos sulaikyti slinkimą karo link, o dabar Lietuva yra NATO valstybė, Europos Sąjungos narė“, – įsitikinęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, istorikas Arvydas Anušauskas.
Suvaržytos laisvės
Vidaus politikos gyvenimas dabar verda. Šiuo metu Lietuvoje užregistruota 40 politinių partijų. Vasario 27 dieną vyksiančiuose savivaldos rinkimuose dalyvaus 23 partijos ir per 500 nepartinių kandidatų.
Tuo tarpu 1939 metais veikė tik prezidento A.Smetonos globojama Lietuvos tautininkų sąjunga ir kaip tautininkų jaunimo organizacija įkurta „Jaunoji Lietuva“. 1927 metais buvo paleistas Seimas, o naujas išrinktas tik 1936 metais. Tačiau kandidatus į jį galėjo siūlyti tik apskričių ir miestų tarybos, o organizuotos politinės jėgos rungtis dėl vietų parlamente neturėjo teisės.
„Krikdemai, valstiečiai liaudininkai formavo nelegalią opoziciją su reikalavimais legalizuoti partijas, sušaukti naujus Seimo rinkimus. A.Smetona į tris paskutines vyriausybes (dirbusias 1938–1940 metais – red.) leido įtraukti po kelis krikdemus ir valstiečius liaudininkus, bet ne kaip partijų atstovus, o žinomesnius politikus. Vėliau A.Smetona sakys, kad dar neatėjo laikas demokratizuoti Lietuvos“, – pasakojo istorikas Algirdas Jakubčionis.
Ketino nukonkuruoti danus
XX a. ketvirtasis dešimtmetis buvo paženklintas pasaulio krize – vadinamąja Didžiąja depresija. Nors Lietuva buvo agrarinė valstybė su ne itin išvystyta pramone, krizė atnešė daug nuostolių. 1930–1935 metais Lietuvos ekonomika ir pinigų sistema patyrė didelių išbandymų. Pasaulio rinkose atpigę žemės ūkio produktai sumažino eksporto pajamas. Pabrangus importuojamiems gaminiams, tirpo užsienio valiutos atsargos. Krito gyventojų perkamoji galia, pasunkėjo mokesčių, skolų ir palūkanų našta. Valstybės biudžeto pajamos sumažėjo ketvirtadaliu – nuo 340 iki 257 mln. Lt, o Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos atsargos tris kartus – nuo 126 litų iki 40 mln. Lt.
Vėliau šalies ekonomika pradėjo atsigauti. 1935-ųjų rudenį pradėjus riboti užsienio valiutos operacijas, jau 1937-ųjų pradžioje Lietuvos aukso ir užsienio valiutos atsargos padidėjo iki 79 mln. Lt. „Tačiau dėl įtemptos politinės situacijos Europoje ir karo pavojaus buvo smarkiai padidintos išlaidos gynybai, valstybė buvo priversta leisti vidaus paskolas“, – pastebėjo Lietuvos banko muziejaus direktorius Vidmantas Laurinavičius.
Andriaus Kubiliaus Vyriausybė siekia paversti Lietuvą Baltijos ir Šiaurės šalių aukštųjų technologijų paslaugų centru. Tarpukario valstybė taip pat turėjo tikslą, tiesa, jis buvo žemiškesnis. Dar 3 dešimtmečio viduryje nuspręsta būti agrarine valstybe, specializuotis gyvulininkystėje, mėsos ir pieno gamyboje. Todėl Lietuva statė mėsos kombinatus, pirko laivus eksportui ir ėmėsi kitų priemonių. „Ketvirto dešimtmečio pabaigoje lietuviai jau rado rinkas net Palestinos žydų gyvenvietėse. 1938-aisiais į visas šalis Lietuva eksportavo apie 17 tūkst. tonų sviesto – tai daug. Tuo metu suformuojama vizija išstumti iš Anglijos rinkos danų pieno produktus. Tai buvo vizija, tai buvo siekis ir niekas nesakė, kad valstybė drąsi. Kitaip tariant, buvo tikima ateitimi“, – lygino A.Jakubčionis.
1938-aisiais į visas šalis Lietuva eksportavo apie 17 tūkst. tonų sviesto – tai daug. Tuo metu suformuojama vizija išstumti iš Anglijos rinkos danų pieno produktus. Tai buvo vizija, tai buvo siekis ir niekas nesakė, kad valstybė drąsi. Kitaip tariant, buvo tikima ateitimi, – lygino A.Jakubčionis.Emigracijos mastas neprilygo dabartiniam. 1918–1940 metais iš Lietuvos pasitraukė apie 100 tūkst. gyventojų. Tiesa, didžioji dalis šio srauto išvyko iki 1931 metų, vėliau emigracijos srautas žymiai krito. Skaičiuojama, kad 1939 metais iš Lietuvos, neskaitant Klaipėdos krašto, emigravo tik 600 žmonių. Statistikos departamento duomenimis, per dešimtmetį nuo 2001-ųjų pradžios gyventojų šalyje sumažėjo apie 243 tūkst., maždaug trečdalis jų esą išvyko pernai.
Kauno iškilimas
Išskirtinis tarpukario bruožas – ypač suklestėjęs Kaunas, po Vilniaus okupacijos tapęs laikinąja Lietuvos sostine, todėl sutelkęs visą politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Kaune įsikūrė valstybės institucijos, buvo sutelktos didžiausios bendrovės ir bankai, viena po kitos duris atvėrė aukštosios mokyklos. Miesto gyventojų skaičius per tarpukario dvidešimtmetį išaugo 8,6 karto – nuo 18 tūkst. iki 154 tūkst. Trečiajame dešimtmetyje Kaune pradėta vesti kanalizacija ir vandentiekis.
„1939-aisiais jau buvo pakankamai modernus, jis jau nepriminė 1919 metų su savo negrįstom gatvėm, be kanalizacijos, vandentiekio, su besiganančiomis kiaulėmis toje vietoje, kurioje stovės Karo muziejus, arba karvėmis, kurios ganėsi kur nors Ąžuolyne. 1939 metais miestas jau žino visus tuomečius civilizacijos stebuklus. Posakis, kad Kaunas yra mažasis Paryžius, turėjo tam tikros racijos“, – pasakojo Kauno istorikas Pranas Janauskas.
Pašnekovas užsiminė ir apie skirtumus nuo dabarties: „Dabar mes nesugebame gatvių išsivalyti ir valdžia ragina: imkit kastuvus, valykit sniegą, o 1939 metais kauniečiai ne tik valė gatves, bet vasaros sezonu jas plovė – darė tą patį, ką dabar daro vokiečiai.“
Krepšinio aistros
Ryški jungtis tarp 1939 ir 2011 metų – krepšinis. Ir tada, ir dabar Lietuvos gyventojai su nekantrumu laukė savo šalyje vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato.
Anuomet taip pat buvo tikimasi pergalės, nors krepšinio tradicijos Lietuvoje dar tik formavosi. Dabar kartais atrodo, kad tritaškius į krepšį svaidė vos ne Vytautas Didysis. Iš tiesų XIX a. pabaigoje sugalvotą krepšinį lietuviai pradėjo žaisti tik apie 1921 metus. Jokių rimtesnių pergalių tautiečiai nepasiekė iki pat 1937-ųjų, kaip, beje, ir kitose sporto šakose. Tuo tarpu kaimynai latviai ir estai jau skynė laurus net olimpinėse žaidynėse.
Todėl debiutui 1937 metais Rygoje vykusioms antrosioms Europos pirmenybėms Lietuvos rinktinė, prie kurios prisidėjo keli patyrę Amerikos lietuviai, ruošėsi kukliai, nieko nežadėdama. Prieš čempionatą krepšininkai dar sulaukė ir latvių patyčių, kurie prognozavo kaimynams paskutinę vietą. Tačiau lietuviai nušluostė nosis visiems varžovams ir grįžę buvo iškilmingai sutikti Joniškio geležinkelio stotyje. Tapusi čempione Lietuva įgijo teisę rengti kitas pirmenybes Kaune.
Valdžia skyrė tiems laikams milžinišką sumą – 400 tūkst. Lt – Kauno sporto halės statybai. Per pusę metų iškilęs statinys buvo vienintelis toks Europoje. Pavyzdžiui, latviai krepšinio čempionatui pritaikė garažą. „Krepšinis padarė didžiulį darbą – valdžia pradėjo domėtis sportu“, – įsitikinęs sporto istorikas Vytautas Gudelis. Tačiau lietuvių pastangos vos nenuėjo perniek – auganti politinė įtampa Europoje atgrasė dalį komandų ir iš planuotų 17 rinktinių į turnyre dalyvavo tik 8.
Krepšinis padarė didžiulį darbą – valdžia pradėjo domėtis sportu, – įsitikinęs sporto istorikas V.Gudelis.Šįkart lietuviai jau tikėjosi pergalės. Tiesa, 1939 metais komandos, kitaip nei dabar, nesivaržė dėl aukso medalių. Tiesiog visi dalyviai gavo čempionato ženkliukus. Pirmosiose rungtynėse su latviais į areną, kurioje tilpo apie 4 tūkst. žiūrovų, buvo įleista apie 11 tūkst. žmonių. Tuomet halė buvo be jokių fojė, iš lauko iš karto patekdavai į salę. Ji buvo dengta stikliniu stogu, trūko oro, žmonės troško, todėl daužė stogo stiklus, kad į salę patektų deguonies.
Anuomet sirgaliai nesiburdavo į organizuotas aistruolių grupes, pasidabinusias nacionalinėms spalvomis ir skanduojančias palaikomuosius ūksnius aidint būgnams. Žiūrovai aristokratiškai sėdėdavo tribūnose, o palaikydami savo komandą plodavo rankomis ir kartais ką nors šūktelėdavo. Tačiau krepšinį apipynusios aistros virė gal net karščiau nei dabar – lietuviams laimėjus čempionatą Kaune žurnale „Fiziškas auklėjimas“ paskelbti oficialūs estų ir latvių sporto valdžių raštai. Pirmieji dėkojo lietuviams už palaikymą, nes estai žaisdami jautėsi kaip namuose. Tuo tarpu Latvijos sporto valdininkai pareiškė nutraukią sportinius santykius su Lietuva. Jiems buvo pikta ne tik dėl patirtų pralaimėjimų tiek šiauriniams, tiek pietiniams kaimynams, bet ir todėl, kad Lietuvos sirgaliai palaikė estus.
