Šioje knygoje nagrinėjama krikščionių bendruomenių, pirmiausia Katalikų Bažnyčios Lietuvoje, vidinė raida, struktūrų ir sąmoningumo pokyčiai, sąveika su kitomis visuomenės institucijomis.
Svarstoma, kodėl ir kaip episkopatas rėmė didžiuosius politinius Lietuvos pasirinkimus (santvarkos pobūdį, demokratijos įgyvendinimo modelį, integraciją į ES ir NATO), pateikiama gausios informacijos apie religinį ugdymą, krikščioniškas kultūrines ir karitatyvines iniciatyvas, metropolitų kardinolo Audrio Juozo Bačkio ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus diarchijos, kardinolo Vincento Sladkevičiaus istorinio vaidmens interpretacija. Taip pat skelbiamas reprezentatyvus bažnytinių archyvų dokumentų, faksimilių ir istorinių fotografijų pluoštas.
15min skaitytojams siūlome skaityti ištrauką iš knygos „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai“.
Apie Katalikų Bažnyčią ir Lietuvos politiką
Tik nostalgiškuose stebukliniuose kai kurių sąjūdininkų atsiminimuose egzistuojantis broliško kliovimosi vieni kitais režimas tarp Bažnyčios ir politikų negalėjo būti įvestas nė dešiniųjų valdymo periodais dėl skirtingos struktūrų prigimties, veikimo būdų bei tikslų.
Tam tikru mastu darėme klaidą daug kartų elgdamiesi pagal lietuvišką taktiką – ne kartą vyskupai klibino vyriausybę, prezidentą, bet to nepagarsindavo.
Vilniaus arkivyskupas nepritarė 1996 m., po konservatorių ir krikdemų laimėtų Seimo rinkimų, kilusioms iniciatyvoms Parlamento pastate įkurti koplyčią [2, 1997-11-26], nes tai būtų buvęs pabrėžtinas vyraujančios religijos ir politinės valdžios artumo simbolis bei nuolatinis kitų nuostatų asmenų kritikos objektas (ilgainiui ten atsirado susikaupimo kambarys).
Visuomenės elitų varžymąsi dėl viešumos dėmesio ir įtakos pirmumo vieni vyskupai vertino kaip neišvengiamą dalyką, o kiti – kaip progą pamoralizuoti. Antai 1998 m., rengiantis Europos Vyskupų sinodui, pareikšta vysk. Bartulio nuomone, Bažnyčios ir Valstybės santykiai yra patenkinami, „tačiau reikia pripažinti, kad, jei iš oficialių asmenų sulaukiama bent jau žodinės paramos, vystoma gana plati prieš tikėjimą nukreipta užkulisinė veikla [...]. Kartais susidaro įspūdis, kad egzistuoja du teisingumo kriterijai: žmogui ir Bažnyčiai, ją pirmiausia stengiantis atriboti nuo socialinio teisingumo. Kitaip tariant, iš Bažnyčios laukiama, kad ji prisidėtų prie visų socialinių darbų visuomenėje, tačiau, tik prabilus apie galimybes tą darbą atlikti, kyla pasipriešinimo banga“, – rašė Šiaulių ordinaras [298, 1998, 1-1065/98].
Šie žodžiai taikliai apibūdino situacijas, kai, viena vertus, Valstybės institucijos gailavo, kad Bažnyčia pasirūpina ne visais benamiais, o kita vertus, siūlė Caritas lygia greta su projektinėms lėšoms įsisavinti sukurtomis vienadienėmis viešosiomis įstaigomis dalyvauti konkursuose dėl biudžeto paramos socialinės globos projektams.
Maža to, kontroliuojančios įstaigos ilgainiui ėmė kelti vienkartiniams religiniams renginiams tokius pat aukštus sanitarinius bei kitus reikalavimus, kaip ir nuolat veikiančioms komercinėms įmonėms, todėl tapo bemaž neįmanoma organizuoti rekolekcijų ar piligrimysčių.
Ir tokius klausimus pavykdavo išspręsti tik aukščiausiu lygiu – vyskupai kalėdinio susitikimo proga džiūgavo: „Gavome Prezidentės pažadą pasidomėti kai kuriais konkrečiais dalykais, pavyzdžiui, kaip palengvinti biurokratinius sunkumus vaikams dalyvauti parapijų rengiamose vasaros stovyklose“ [898, 2011-12-23].
[...]
Tarp aukščiausių pareigūnų ir episkopato nuolat vyko įvairaus pobūdžio komunikacija, abi pusės skirtingais laikotarpiais teikė prioritetą tai atviresniems, tai konfidencialesniems pokalbiams. Po savo ingreso neviešai diplomatijai oponavo arkivysk. Tamkevičius, okupacijos metais nuosekliai įgyvendinęs principą, kad prieš Valstybės galią įmanu laimėti tik garsiai kalbant apie neteisybes ir negeroves.
Jis kritiškai atsiliepė apie pirmųjų Nepriklausomybės metų LVK veikimo metodus: „tam tikru mastu darėme klaidą daug kartų elgdamiesi pagal lietuvišką taktiką – ne kartą vyskupai klibino vyriausybę, prezidentą, bet to nepagarsindavo“ [1896, 364].
Tačiau pasirašius sutartis daugelis dalykų buvo diskutuojami bei sutariami Dvišalėje mišrioje komisijoje, užuot keitusis viešais pareiškimais ar komentarais žurnalistams, kurie kuo toliau, tuo labiau buvo greičiau visuomenės nuomonės formavimo, saviškių mobilizavimo, bet ne pozicijų skirtumų derinimo platforma.
Nuo 1997 m. balandžio Seime [941, 1997-04-12], o nuo 2001 m. Prezidentūroje buvo nuolat rengiami Nacionaliniai maldos pusryčiai – iš JAV XX a. viduryje po pasaulį paplitęs ekumeninio religinio politinio susitikimo formatas, leidžiantis skirtingų srovių politiniam bei kultūros elitui ir užsienio svečiams pabendrauti dvasinėmis temomis, pasikalbėti apie juos siejančius krikščioniškus įsitikinimus, o ne skiriančias ideologijas. Maldos pusryčiai taip pat vykdavo ministrų kvietimu.
Grėsmių Lietuvos valstybingumui, promaskvietiškų jėgų provokacijų akivaizdoje Bažnyčia nedvejojo reikšti solidarumą su valdančiaisiais elitais, kad ir kaip rezervuotai būtų vertinusi momentinę politinių jėgų konfigūraciją ir konkrečius sprendimus.
Ryžtas skatinti pozityvų žmonių nusiteikimą perteiktas LVK pirmininko pareiškime, paskelbtame tą pačią 2009 m. sausio 16 d., kai Vilniuje protestuotojai apmėtė akmenimis Seimo langus: „Skirkime svetimą valdžią nuo savos, net jei savos valdžios sprendimai ne visada mums priimtini. Primename, kad valstybę reikia kurti, o ne griauti“ [856].
Savo ruožtu, 2005 m. Seimo pakeistoje Nacionalinio saugumo strategijoje buvo naujai įtraukti tokie Bažnyčios akimis reikšmingi rizikos veiksniai, pavojai bei grėsmės kaip „[š]eimos instituto nuvertinimas“ ir „[k]rikščioniškų vertybių nuvertinimas“ [807, 2005-01-20, X-91]. 2012 m. strategijos redakcijoje abu dalykai sudėti į vieną – vertybių krizės papunktį [807, 2012-06-26, XI-2131], kurio formuluotei prieštaravusi parlamentarė Pavilionienė įžvelgė kitų religijų išpažinėjų diskriminavimą, tačiau nesulaukė platesnio pritarimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pastarajame variante problemiškas santykis su krikščionybe buvo aiškiai priskirtas vidinėms rizikoms, o ne geopolitiniam (pvz., islamo plėtros) kontekstui; t. y. politinis elitas negatyviai įvertino religinės tradicijos išstūmimą iš visuomenės.
Arkivysk. Bačkio apibendrinimu, „bendra civilinės valdžios laikysena Bažnyčios atžvilgiu iš esmės atitiko sutartyse įtvirtintą nuostatą, kad jos yra nepriklausomos kiekviena savo srityje [...]. Valdžia oficialiai laikėsi pozicijos, kad Lietuva – katalikiškos tradicijos kraštas, tačiau moderni valstybė yra sekuliari. [...] Išliko tam tikra valdžios pagarba hierarchijai, dalinai buvo paisoma Bažnyčios vardu išsakomų vertinimų dėl kai kurių įstatymų [...], kita vertus, susikirtus katalikiškos visuomenės pozicijai su Europos Sąjungos įstatymų leidyboje dominuojančiomis nuostatomis šeimos sampratos, seksualinių mažumų teisių ir panašiais klausimais, vyriausybė buvo linkusi atmesti vyskupų ir katalikiškų organizacijų nuomonę“ [787].
Sociologiškai marginalus, tačiau mažoms religinėms grupėms natūraliai rūpintis, konjunktūriškų taikomųjų tyrimų besidairantiems religijotyrininkams patogus, o žmogaus teisių organizacijoms privalomas buvo protarpiais iškeliamas klausimas, gal konstituciškai pasaulietinės ir valstybinės religijos neturinčios Lietuvos valdžia per daug paiso LVK pozicijos ir palaiko pernelyg glaudžius santykius su vienos religijos dvasine vyresnybe.
Grėsmių Lietuvos valstybingumui, promaskvietiškų jėgų provokacijų akivaizdoje Bažnyčia nedvejojo reikšti solidarumą su valdančiaisiais elitais.
Ši dalykinė ar retorinė abejonė, pasaulietinės žiniasklaidos išversta į priekaištą katalikams, veikė bumerango principu ir reiškė blogas pasekmes pirmiausia ją inicijavusiems. Vaišvilaitė yra įvairiomis progomis įtikinamai svarsčiusi, kad priešiškumas Katalikų Bažnyčiai, ypač dėl jos aktyviai reiškiamos pozicijos visuomeniniais klausimais, sukeldavo neigiamus padarinius būtent neskaitlingoms konfesijoms.
Pastarųjų atstovai, nepatenkinti menku savo bendruomenių viešuoju ir teisiniu statusu, šito priežastimi naiviai laikė Katalikų Bažnyčią, tikėdami, kad jos santykinis sumenkinimas proporcionaliai padidins paramą kitoms denominacijoms. Pakurstytas antikatalikiškumas (paprastai įgyjantis ir antiklerikalinį toną, nes Bažnyčia viešumoje tapatinama su kunigais) neišvengiamai išvirsdavo į sekuliarumo kaip priešiškumo bet kokiai religijai supratimą.
Savo ruožtu, religija buvo prilyginama hobiui ar kitiems privatiems pomėgiams, neturintiems teisės į viešą raišką ar specialų statusą. Kadangi Katalikų Bažnyčia dėl veiklos masto, piliečių palaikymo ir simbolinio svorio vis dėlto pajėgdavo savo teises apginti, realiai dėl religijos specifikos ir vaidmens nepaisymo politiniuose sluoksniuose bei visame viešajame sektoriuje labiausiai nukentėdavo mažosios konfesijos.
Vyraujantis Valstybės tarnautojų mentalitetas, kuriam tebebuvo būdinga sovietinio tipo ateistinė sąmonė, naujai tapatinama su moderniu sekuliarumu, laikytina svarbiausia nedidelių religinių grupių diskriminacijos priežastimi. Nereflektuotų religijos interpretavimo klišių rinkinys, lengvai atpažįstamas žiniasklaidoje ir socialinių mokslų darbuose kaip neva modernių pažiūrų ir objektyvizuotų koncepcijų raiška, rikošetu grįždavo į nediskriminavimo, teisių sulyginimo šūkius iškėlusias bendruomenes Valstybės abejingumo ir nepaisymo skeveldromis.
Palaikyti pokomunistinę ekonominę transformaciją Bažnyčiai buvo dar sunkiau, nei toleruoti laicistines bendrosios politikos tendencijas ir tebebręstančios demokratijos kazusus.
Atkūrus Nepriklausomybę netruko paaiškėti, kad nėra recepto neskausmingai pertvarkyti totalitarinio komandinio-planinio socializmo pramonę ir prekybą į postindustrinį globalizuotą informacinių technologijų ūkį, kad dauguma religinių bendruomenių aktualiųjų narių ir krikščionims rūpimų mažutėlių – prasčiausiai pasirengusi permainoms ir labiausiai dėl jų kenčianti visuomenės dalis.
Todėl beveik kyla nuostaba, kad episkopatas tvirtino: „nepertvarkius pačių valstybės struktūrų ir administracijos, neįmanoma pasiekti didesnio ekonominio efekto“ [921, 1992-08], – ir nestojo liberaliosios rinkos ekonomikos oponentų smaigalyje. Pastangos buvo sutelktos pozityviai karitatyvinei veiklai (žr. dešimtą skyrių), žmonių guodimui ir visokeriopam jų kantraus bei viltingo nusiteikimo stiprinimui, kuriam gyvas tikėjimas buvo patvariausias pamatas.
Nors nuolat kalbėta, kad Lietuvoje menkai žinomas Bažnyčios socialinis mokymas, ikikarinis pal. Jurgio Matulaičio indėlis rengiant dvasininkams socialinius kursus ir kitaip skleidžiant Rerum novarum idėjas bei socializmui nepalaсkios Jono Pauliaus II mintys buvo pasėjusios grūdą, kuris daigino populizmui, centralizuotos ekonomikos iliuzijoms atsparų, rinkos santykius blaiviai palankiai vertinantį ir revoliucinius perdalijimus atmetantį sąmoningumą.
Bažnyčioje buvus visuomeninės sanklodos pokyčio nuojautą ir suvokus ypač didelį krikščioniškojo socialinio mokymo aktualumą totalitarinio socializmo irimo akivaizdoje liudija tai, kad 1989 m. Katalikų kalendoriuje žinyne (KKŽ) paskelbtas 1981 m. Jono Pauliaus II socialinės enciklikos Laborem exercens: Apie žmogaus darbą vertimas [1565, 53–86].
Rerum novarum devyniasdešimtmečio proga parašytas dokumentas nemaža dalimi referavo prieškario Lietuvoje gerai žinotos, bet per okupaciją net dvasininkų primirštos Leono XIII enciklikos mintis, savo ruožtu, atskleidė aktualų Bažnyčios požiūrį į XX a. pabaigos globaliosios ekonomikos ir kultūros pasaulio pokyčius. Laborem exercens netapo dažnai cituojamu ar komentuojamu veikalu, tačiau KKŽ tuo metu buvo atidžiai skaitomas, todėl darytina prielaida, jog enciklikos mintys nugulė bent į kunigų galvas viešumoje intensyvėjant diskusijai tarp kapitalizmo adoratorių ir socializmo nostalgikų.
[...]
1994 m. velykiniame laiške kard. Sladkevičius labai kritiškai vertino naujuosius ekonominius santykius, pasmerkė privatizaciją, kurią vykdant „Lietuvos, t. y. mūsų visų turtas baigiamas pasiglemžti“, teigė, kad „laukinės“ ekonomikos santykiai baigia visuomenę materialiai nuskurdinti, „įsitvirtina nuomonė, kad verslas negalįs būti doras ir neatskiriamai susijęs su apgavyste“.
Vyskupai viešai nepasisakydavo apie korupciją, valdininkų savivalę ir visuomeninį rezonansą sukėlusius nusikaltimus todėl, kad buvo linkę pareikšti savo nuomonę uždarai, tiesiogiai Valstybės pareigūnams.
Antra vertus, neteisingumą jis ragino šalinti Bažnyčios socialinio mokymo skleidimu, priminė Jono Pauliaus II žodžius, kad nedera skirstyti žmonių į nugalėtojus ir pralaimėtojus [921, 1994-03]. Kitaip tariant, rezonuodamas didžiosios tautos dalies pesimistines nuotaikas, Kauno arkivyskupas neigiamai atsiliepė greičiau apie perėjimo prie kapitalistinės sistemos ydas, politikų ir verslininkų socialinės atsakomybės stoką nei apie rinkos santykius apskritai.
Kai 1994 m. rugpjūčio 27 d. buvo organizuotas referendumas (neįvyko atėjus mažam balsuotojų skaičiui), siūlęs priimti įstatymą Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos, kard. Sladkevičius jo nepalaikė.
Iniciatorius pareiškimais parėmė vysk. Vaičius, vysk. Matulaitis ir vysk. Žemaitis bei 133 kunigai, iš jų tik keturiolika Vilniaus bei septyni Kauno arkivyskupijos dvasininkai [921, 1994-08].
Tiek abu metropolitai, tiek didžioji kunigijos dalis laikė neperspektyviais revanšistinius mėginimus atkurti socialinį teisingumą stabdant kapitalistinių ekonominių santykių įsigalėjimą ir demokratijos, sugrąžinusios į valdžią ekskomunistus, raidą.
Maža to, LVK pirmininkas arkivysk. Bačkis įsitraukimą į tokio referendumo agitaciją vertino kaip neleistiną politinį Bažnyčios angažavimąsi tapatinantis su vienu partiniu bloku. Vysk. Vaičiaus siūlymas, kad dėl referendumo pasisakytų LVK, plenariniame posėdyje buvo atmestas balsavimu [1, 1994-08-18].
Minėtina, kad Premjeras Šleževičius iš Seimo tribūnos piktai kritikavo dvasininkus, raginusius dalyvauti referendume, kaltino „Bažnyčią dirbus ‘šventvagišką darbą’“; savo ruožtu, per 140 kunigų paskelbė viešą laišką Vyriausybės vadovui, protestuodami prieš jų įvardijimą „kulto tarnais“ ir nuomonių įvairovės varžymą [921, 1994-11].
Arkivysk. Tamkevičius kiek vėliau komentavo, kad vyskupai viešai nepasisakydavo apie korupciją, valdininkų savivalę ir visuomeninį rezonansą sukėlusius nusikaltimus todėl, kad buvo linkę pareikšti savo nuomonę uždarai, tiesiogiai Valstybės pareigūnams [1896, 364].
Vienas dalykas – nusikaltimų, neūkiškumo, piktnaudžiavimo, o kitas – socioekonominės sistemos kritika ir bandymas ją iškonstruoti: nei prie vieno vėlesnio antisisteminio referendumo, judėjimo ar iniciatyvos dvasininkija nėra reikšmingiau prisidėjusi, o bet kuri katalikiška organizacija, mėginusi už tai agituoti, episkopato buvo sudrausta.
Vėliausias pavyzdys – vadinamoji Garliavos Klonio gatvės istorija, į kurią giliau įsitraukęs Jonas Varkala paliko kunigystę, o keli kiti prie Venckų namų budėję dvasininkai neteko turėtų aukštesnių pareigų.
Tiesa, Bažnyčia yra kritiškai komentavusi ar net demaskavusi partijų ekonominę politiką, atskleisdama vidinius prieštaravimus tarp deklaruojamos, istorinės ir realios socialinės orientacijos.
Pavyzdžiui, dar būdamas Jėzaus Draugijos provincijolu t. Boruta viešai aiškino, kad „LDDP (kilme iš komunistinės valdžios pareigūnų ir nomenklatūros) – [atstovauja] naujosios buržuazijos: verslininkų, prekybininkų, pramonininkų interesams (savo praeitimi tai kairioji, buvusi komunistų partija, o šiandienine socialine situacija [!] – dešinioji partija)“ [950, 1996-10-18].
Rinkimų metais detalią lyginamosios lentelės pavidalo analizę, kokius ekonominius ir socialinius prioritetus kelia septynios įtakingiausios politinės grupės, paskelbė protestantų leidžiama Prizmė [957, 1993, Nr. 3, 23–24]. Vėliau panašią medžiagą apie partijų laikyseną konkrečiais socioekonominiais aspektais kartkartėmis publikuodavo pasauliečių organizacijos (pvz., Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija).
Bažnyčia yra kritiškai komentavusi ar net demaskavusi partijų ekonominę politiką, atskleisdama vidinius prieštaravimus tarp deklaruojamos, istorinės ir realios socialinės orientacijos.
1997 m. vysk. Norvila sakė, kad ypač atidaus dėmesio reikalaujanti sritis – moralinių klausimų analizė atsižvelgiant į laiko dvasią, nes daugelis žmonių vis dar neatsigauna po šoko, kuris ištiko dėl visuomeninių pasikeitimų ir ekonominės padėties pablogėjimo: „Matant greitai praturtėjančius žemos moralės žmones, dažnam kyla pagunda panašiu būdu pagerinti savo gyvenimo sąlygas, – padėti įveikti šią pagundą ir išsaugoti ištikimybę krikščioniškoms vertybėms yra didžioji mūsų dienų Bažnyčios veiklos aktualija“ [606].
Į visuomeninių diskusijų ir viešosios nuomonės sferoje nuosekliai įtvirtinamą nuomonę, jog pinigai yra svarbiausia asmens laisvės sąlyga, Bažnyčia yra reagavusi pastoracinių laiškų, vyskupų kitokių komentarų moraliniais bei sielovadiniais priminimais, jog tokia nuostata neatitinka krikščioniškosios antropologijos pagrindų ir formuoja amoralią hedonistinę kultūrą [1883; 1896].
Savo ruožtu, reikėjo stiprinti suvokimą, jog kitų kraštų nelaimių akivaizdoje bėdojimasis dėl Lietuvos žmonių vargų, buvo, pasak liaudiško posakio, Dievo varymas į medį.
Motyvų, kodėl episkopatas, pritardamas bendriausiai Valstybės raidos krypčiai, savo ruožtu, niekada nesiryžo tiesmukai pareikšti, kad tautos skurdinimo ir išvarymo tezės yra gerokai išpūstos, ne vienas.
Tai ir vengimas būti apkaltintiems vienos kurios partijos, ypač dešiniųjų politikos rėmimu, ir nelengva materialinė bažnytinių institucijų padėtis, o pirmiausia – kasdienė akistata su išties neturtingų gyventojų sluoksniu. Kad visuomenėje pirmiausia stinga ne duonos, bet orumo, du dešimtmečius beveik kassavaitiniuose pamoksluose ir pamąstymuose provincijos žmonėms skirtame Valstiečių laikraštyje skelbė arkivysk. Tamkevičius.
O tame pat leidinyje 1999 m. pabaigoje vysk. Vaičius linkėjo: „Nustokime be paliovos aimanuoti, skųstis ir reikšti nepasitenkinimą. […] Nepasiduokime negerų jėgų kurstomai nevilčiai, žvelkime su optimizmu į ateitį ir tikėkime, kad Dievas padės“ [998, Nr. 101].
Sąmoningesni tikintieji pasauliečiai ir dvasininkai įžvelgė bent keturias priežastis, dėl kurių sutelktas krikščioniškas susirūpinimas prastėjančiomis žmonių nuotaikomis per ankstyvosios gamyklų bei kolchozų griūties, 1999–2000 ir 2009–2010 metų krizes buvo svarbus ir veiksmingas.
Pirma, Bažnyčia daug niūresniais metais ryžtingai kėlė vilties vėliavą. Antra, skurdo, skurdinimo, išvarymo diskursas didele dalimi buvo viešumos mitas, kuriam reikėjo pasipriešinti tiek dėl visuomenės moralinės sveikatos, tiek dėl teisybės. Trečia, materialinio skurdo sureikšminimas atvėrė pragaištingą dvasinio nykumo bedugnę, nuplėšė paviršinio krikščioniškumo dekoracijas.
Pagaliau, svarbiausia, Geroji Naujiena iš principo skirta eižėjančiam ir sutrikusiam, o ne klestinčiam ir ramiam pasauliui, todėl jos skelbimas yra iššūkis neigimo, abejonės, pasyvumo akivaizdoje [2229, 16–17].
Rytoj skaitykite:
